ohn Singer Sargent, „Klodas Monė tapo miško pakrašty“, 1885 m.
Pleneras (pranc. „plein air“ – atviras oras) – tai tapymas gamtoje iš natūros, kuomet tikroviškai pavaizduojami matomi vaizdai ir perteikiamos natūralios gamtos spalvos, šviesa.
Tekstas ir iliustracijos pirmą kartą publikuoti 2018 m. rugpjūčio 24 d. portale vilniausgalerija.lt
Plenerai radosi XIX amžiaus pradžioje, labiausiai juos išpopuliarino prancūzų impresionistai, pamėgę kurti gryname ore. Pastariesiems buvo ypač svarbu subtiliai perteikti saulės šviesos, spalvų, šešėlių įspūdį, o geriausiai tai padaryti buvo įmanoma, tik tiesiogiai susiliejant su gamta.
Pierre-Auguste Renoir, „Monė tapo savo kieme Aržantėjuje“, 1873 m.
Įsigalėti plenerams labai padėjo specialiai lauko sąlygų tapybai pritaikyti, daugmaž devyniolikto amžiaus viduryje atsiradę nešiojamieji molbertai. Jie buvo kompaktiškesni už įprastus molbertus, be to, pritaikyti įsistatyti dažams bei turintys rankenas, skirtas patogiai nunešti į norimą vietą. Sulanksčius tokį molbertą, kurį daugelis tapytojų tarpusavyje vadina tiesiog „etiudniku“, būdavo galima lengvai nusigauti ir patogiai tapyti laukymėje, pamiškėje ar ant kalniuko.
Šiais laikais plenerai organizuojami tiek profesionaliems dailininkams, tiek tapytojams studentams. Plenerus dažnai lydi įvairios parodos, o jų metu sukurti darbai dailininkų neretai eksponuojami ir vėliau.
