Violeta Mackialo. Nuotr. Mindaugas Jodogalvis

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako grafikė, iliustratorė ir dizainerė Violeta Mackialo.

Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?

Prieš metus, nagrinėdama atsitiktinumo temą, pokalbyje su aktoriumi ir dramaturgu Valentinu Masalskiu išgirdau, o gal pajaučiau įžodinant tai, kuo pati tikėjau esant kūryba. Jis metaforiškai perteikė mintį, kad kūryba – tai ežeras. Vienam tas ežeras – apie pramogas, saulę, kitam – apie ištobulintą plaukimo techniką, trečiam – apie kitoje kranto pusėje esančius pusnuogius vyrus ar moteris, ketvirtam… Jis sakė man tuomet lygiai taip pat metaforiškai: panirk po vandeniu ir trūkumas oro, noras išnirti, įkvėpti taps bendražmogiškas visiems. Klausimas, kiek giliai gali panirti ir ką pakelsi nuo to dugno, nuo kurio atsispirsi.

Ir iš tiesų tąkart atradau, kad mano meninė (galbūt tik šiame etape vizualinė, tekstinė, konceptualioji) kalba – atsitiktinumas, o jos išraiškos – pačios įvairiausios: grafikos, analoginės fotografijos, dizaino, knygos meno ar teksto, retsykiais performanso formos.

Juntu, kad mano kūryba yra apie tą kelionę į gelmę. Kasimosi iki savęs, kito, į santykį tarp abiejų ir apie tą tikrumą, kuris mus jungia. Galime vadinti tai atsitiktinumu, nuojauta, abstrakcija, ekspresyvumu, konceptualumu, žaidybiškumo elementu, bet tai tik pavadinimai, už kurių visada yra žmogus, norintis šį tą tik jam nutikusio, tik jam išjausto ir patirto pasakyti. Tai ir yra toji priežastis, dėl kurios kuriu.

Violeta Mackialo. Ieškant atsitiktinumo. Cianomonotipijos technika. 2021-2022 m.

Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro jums įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia jūsų idėjoms?

Manau, viskas, ką girdi, matai, ką užuodi, kuom gyveni, aplinka, kurioje esi, žmonės, kurie Tave supa, daro milžinišką įtaką asmenybės formavimuisi, ypač ankstyvajame amžiuje. Visa tai nugula Tavy matomom ar nematomom formom. Tai gali būti žymus menininkas ar kūrėjas bendrąja prasme, gali būti benamis ar sutiktas nepažįstamasis gatvėje. Jei esi imlus, jautrus aplinkai ir pasiruošęs priimti tai, kas pas / į Tave ateina – mainai visuomet įvyksta.

Dar kokiais 2009 m. ėmiau fiksuoti akimirkas, jausmą ar tiesioginius/netiesioginius susitikimus, kurie tapdavo įkvėpimo šaltiniais, priartinusiais prie kažkokios mano asmeninės, vidinės tiesos ar atliepusiais tai, ką jau seniai jutau, bet negalėjau įžodinti. Tarp tų virtinės ranka išrašytų puslapių prisiminčiau Rimvydo Stankevičiaus eiles, jausmą po šokėjo ir choreografo Akram Khan spektaklių „Until the Lions“, „Giselle“. Autorius Richardą Bachą, Viktor E. Frankl, Daniil Charms, David Bohm John Cage ir jo knygą „Silence“. Petro Zalansko „Vai Tu girala“ įdainavimai, Olafur Arnalds, „Dead can Dance“, Max Richter kūriniai… Filmas „Rivers and Tides“ fiksuojantis Andy Goldsworthy kūrybą ir matymą iki kūrybos. Būdama kokių 13 metų aplankiau ir labai ryškiai prisimenu pirmąją matytą grafikos parodą – Leono Lagausko kūrybos retrospektyvą Radvilų rūmuose. Tuo metu nežinojau, nei kas ta retrospektyva, nei kas ta grafika, o juo labiau Leono Lagausko, bet iš karto pajutau, kad linijos gelmė, visos dulkelės, sodri juoduma, įsispaudusi popieriuje, kviečia mane. Koks tai aiškus vidinis žinojimas, kad už tos juodumos yra dar kažkas. Užrašinės puslapiai pagelto, atmintis nudilo, bet tas jausmas dešimt metų mane vedė į grafiką. Ir nuvedė. Popierėlyje taip ir parašyta: VDA, magistrantūros studijos, grafika.

Violeta Mackialo. Analoginė fotografija_PUNCTUMI

Kalbant apie įtaką / įtakas kitų kuriančių, einančių, rašančių yra dar vienas toks įdomus dalykas. Tai pačių mūsų pasirinkimas, apspręstas dar prieš ateinant čia. Būna, jog du vaikai auga toje pačioje aplinkoje, tomis pačiomis sąlygomis, toje pačioje šeimoje ir yra visiškai skirtingi. Akivaizdu, kad ne viskas yra įgaunama. Dalis to, kas esame – ateina su mumis. Vienam vienas Lagausko, Cage‘o, Turell‘o kūrinys suvirpina visą vidų, o kito niekuom nenustebina. Natūralu. Pritrauki tai, ką turi savy, į ką linksta Tava prigimtis. O jei dar tie virpesiai, jautrumai sutampa. O, vaikyti, veriasi ištisi pasauliai. Kai pagalvoji, tai yra taip nuostabu. Tie maži „atsitiktinumai“, kai, rodos, lyg netyčia kažką sutinkam, pamatom, atrandam, o iš tiesų gal visą gyvenimą, kiekvienu savo sąmoningu pasirinkimu ėjome vienas į kitą, kad vieną dieną IŠ TIKRŲJŲ susitiktume.

Taip susitikome ir tebesusitinkame: per pokalbį, žvilgsnį, žodį, kūrinį su religijotyrininku Algirdu Vagriu, filosofu Antanu Andrijausku, tapytoju Jonu Kazlausku, Leonidu Donskiu, be kurio erudicijos ir meilės knygai, kultūrai bendrąja prasme labai ilgu – turėjom iš ties didelį šviesulį. Menotyrininke Agne Narušyte, baltistu Dainiumi Razausku…

Ir dar paminėčiau GAMTĄ. Augti apsuptai miško, upės, ežero, ištisinių rūko juosta apgaubtų laukų yra milžiniška dovana. Žiemą basomis praminti miško takelius, pasitikti ryto saulę, iki paryčių kūrenti laužą ir šalia užmiegant žinoti, kad esu visiškai saugi. Su tokiomis akimirkomis ateina jautra, noras išsaugoti grožį ir jį puoselėti.

Violetos Mackialo kūrinys iš serijos „Ieškant atsitiktinumo“. Oforto atspaudas

Kur studijavote ir kas buvo/yra jūsų pagrindiniai mokytojai? Koks jūsų santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?

Studijavau Vilniaus dailės akademijoje. Bakalauro studijas baigiau grafinio dizaino (dabar vadinamoje vizualinės komunikacijos) katedroje. Po studijų panirau į teatro žanrą, spektaklius bei vizualizacijų-animacijų teatro scenoje kūrimą. Vėliau – į knygos meno žanrą, socialinius projektus bei savo asmeninę konceptualią kūrybą. Po bene trejų metų sugrįžau į akademiją magistrantūros studijoms, tik šįsyk kitoje gatvės pusėje. Grafikoje. Ir sėkmingai apgyniau meninį tyrimą, pristatydama parodą „Kelionė tęsiasi gilyn“ Jono Meko vizualiųjų menų centre.

Dėstytojų, kaip ir sausakimšame autobuse piko metu žmonių, – pati įvairiausia paletė. Vieni skatina tobulėti ir drąsiai dalinasi savo užgyventomis žiniomis, jei tik mato, kad nori ir akys Tavo dega. Kiti –  santūriau, kandžiau, tyliau vertina jauno kuriančio žmogaus eksperimentus. Bet tai tik mano asmeninė patirtis. Dar kiti – sąmoningai provokuoja, kad pats rastum atsakymą, kad nueitum toliau, nei manai galintis. Esu dėkinga, kad studijų metu dėstytojų gretose atradau nepaprastai talentingus, darbščius, drąsius kūrėjus, tokius kaip Agnę Dautartaitę-Krutulę, Rimvydą Kepežinską, Dainių Liškevičių, Rūtą Spelskytę, Mariją Marcelionytę-Paliukę. Jie neabejotinai yra savo sričių profesionalai. Ir svarbiausia – nuolat tebeieškantys. O dėl įtakos – ji neabejotina. Konstruktyvi kritika, pastebėjimai ir argumentuota diskusija – begalo stiprus ir auginantis dalykas. Taip pat supratau, kaip svarbu kalbėti iš savęs, priimti sprendimus sava galva, net jei „prašausi“, net jei nuvažiuosi į lankas, bet tai bus Tavo sprendimai. Vidiniai, ne išoriniai kitų priimti, net jei ir ne patys geriausi.

Violeta Mackialo. Analoginė fotografija. Dvigubas islaikymas. Kamariškių dvaro plenero metu. PUNCTUMI

Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?

Nežinau, koks yra didžiausias iššūkis menininkui. Žinau, kad nuo kuriančių rankų mane labiausiai stabdo galva. Begalybės apmąstymų „pavyks ar nepavyks“,  tikimybių „teorijos“. Geriausias priešnuodis – imti ir kurti, kad ir kas, kad ir kokia forma atkeliautų. Visa kūryba yra nuolatinio ieškojimo procesas, kuris, jei pasiseka, palydi į naujus vizualinius, idėjinius, techninius sprendimus. Taip atsirado autorinė cyanomonotipijos technika, taip atsidūriau teatro erdvėje, taip į mano pasaulėlį įšlepsėjo analoginė fotografija, taktilinis projektas „žmogaus veidas – asmeninė istorija“, kintantis nuo žiūrovo prisilietimo ir jo rankų šilumos. Dėl kūrybinės krizės? Taip, vienąsyk esu turėjusi iš karto po pirmųjų studijų. Jutau, jog negaliu kurti, vidus pats save blokuoja. Po kiek laiko pasiėmiau į rankas naują škicavimo (patinka man šis antikvarinis žodis) bloknotą ir pažadėjau sau kasdien jame ką nors nupaišyti. Ne tiek svarbu KĄ, kiek KAD. Praleidau kelis mėnesius šitaip, dieną iš dienos, ir jaučiau, kad kažkoks vidinis kritikas, įtampa, blokas nusižiovavo, įsispyrė į šlepetes ir nuėjo miegoti. Kol kas dar nepabudo.

Violetos Mackialo autorinės parodos „Kelionė tęsiasi gilyn” atidarymo akimirka

Violeta Mackialo. Analoginė fotografija. PUNCTUMI

Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?

Artimiausių kūrybinių planų ir norų nemažai: nuo autorinės meninės knygos „Kelionė tęsiasi gilyn“, „Lygumų akmuo“ išleidimo, sugrįžimo prie teatro žanro, tobulėjimo leidybos, knygos meno srityje iki kūrybinių avantiūrų organizavimo ir kuravimo (2015 metais organizuotas pirmasis Lietuvoje laikinų meno erdvių projektas – Link’menų) bei savos kūrybos pristatymo Lietuvoje bei už jos ribų. O dar begalės mažų ir /ar asmeninių siekių, bet apie juos kitąsyk.

Ko palinkėtumėt, kokį patarimą duotumėt jaunajam menininkui?

Nemanau, kad galėčiau dalinti kokius kūrybinius patarimus, lyg kažką žinodama, juolab, kad pati dar ieškau, vis ieškau, nuolat ieškau. Lai tai ir būna palinkėjimas skaitančiam ir sau pačiai – nuolat ieškoti, klysti, nerti vis giliau ir giliau. Ir pasitikėti intuicija tiek gyvenime, tiek kūryboje ir leisti jai vesti. Ji kažkaip žino kelius, kurių patys net nenutuokiam esant.