Videomedžiagos kadras

Nuo pat medinių dvarų statymo pradžios per visą savo gyvavimo laikotarpį dvarai ne kartą keitė išorę, planinę struktūrą, patalpų funkcijas. Dvaro rūmų sienos liudija besikeitusių estetinių idėjų ir gyvenimo būdo madų pokyčius. Tačiau kai kurie dvarai iki šių dienų išliko mažai tepakitę. Ilguvos dvaro rūmai per daugiau nei 200 metų išsaugojo savo klasicistinį rūbą.

Jau XVI a. minima prie Nykos upės, kairiajame Nemuno krante, įsikūrusi Panykių vietovė. Ant aukšto skardžio kalvos čia pastatyta tada Panykių, dabar Ilguvos, dvaro sodyba. Ši Nemuno pusė iki pat LDK ir Lenkijos valstybės padalijimo priklausė Žemaitijos kunigaikštystei, todėl šiame krante esančios žemės neretai turėjo sąryšį su kitoje upės pusėje įsikūrusiais dvarais ar savininkais. Ilguvos pirmuosius barokinius rūmus kaip vasarvietę čia statė Veliuonos klebonas. Tai ypatinga, greičiausiai neatsitiktinai pasirinkta vieta su išskirtiniu vaizdu – manoma, kad iš rūmų terasos klebonas galėjo matyti kitame Nemuno krante esančią savo parapiją.

Grincevičiams–Ilgovskiams įsigijus visą dvaro valdą, čia pradėta kurti barokinė sodyba. Nuo XVII a. vidurio galima skaičiuoti barokinės Ilguvos dvaro sodybos pradžią. Pirmuosiuose apie ją bylojančiuose dokumentuose minima, kad sodyboje stovi didelis dvaro rūmas, šalia jo – kiti pagalbiniai ūkiniai pastatai. Iki iškylant naujiems dvaro rūmams, čia susiformavo apie pusantro šimto metų skaičiuojanti tipinė vidutinio dvaro sodyba.

Vieni pirmųjų medinių klasicistinių rūmų Lietuvoje

XVIII a. pabaigoje Grincevičių–Ilgovskių giminės palikuonys nusprendė rūmus perstatyti pagal naują to meto madą. Jonas Grincevičius surentė naują dvaro rūmą, jis tapo bene vienu pirmųjų medinių klasicistinių dvaro rūmų pavyzdžių. Nors ir turėjo nemažai barokinių bruožų, architektūroje išryškėjo klasicizmas.

J. Grincevičius buvo paskutinio LDK, Lenkijos valstybės karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio šambelionas, artimos aplinkos dvariškis, todėl nenuostabu, kad matė, kas vyksta to meto valdovo, aktyviai rėmusio menus ir architektūrą, valstybėje bei visoje Europoje. Europinės mados darė didelę įtaką J. Grincevičiui, jis žavėjosi klasicizmu – išgrynintu, neperkrautu, ramių proporcijų stiliumi. Norėdamas susikurti galimybę pabėgti iš dvaro Varšuvoje į kaimą, pradėjo kurti čia savo kaimišką idilę. Klasicistiniai mediniai rūmai tapo šios idilės šventove, puikiai atspindinčia to meto madas.

Paprastas ir neįmantrus dvaras vis dėlto yra ypatingas – tai pamatyti galima vos pažvelgus į jo fasadą ir keturių kolonų portiką. Kaip ir visų medinių klasicistinių Lietuvos dvarų, taip ir šio proporcijos šiek tiek modifikuotos, interpretuotos vietinio dailidės. Nors dvarą statė profesionalūs architektai, tiksliai sekdami klasicizmo proporcijomis, tačiau ir čia galima pamatyti nuokrypių.

Pietinis fasadas ir klasicistiniai bruožai

Pagrindinis dvaro rūmų fasadas atgręžtas į reprezentacinį kiemą – išlaikoma sena dvarų statymo tradicija pagrindinį fasadą atsukti į pietus, todėl jis nuostabiai apšviestas ir saulėtas. Ankstyviems klasicistiniams statiniams būdingi neaukšti, lėkšti stogai – tai atsispindi ir šiuose vieno aukšto rūmuose su keturšlaičiu stogu. Išlikusiame įspūdingame karnize, suformuotame iš vieno medžio masyvo, jaučiama ir klasicizmo, ir baroko įtaka. Vėliau tokie karnizai po truputį mažėjo ir nyko, bet čia išliko. Nors jis ir atkurtas, o išlikusios tik kelios autentiškos vietos, tai nemenkina jo reikšmės.

Kitas svarbus elementas – sumaniai išnaudotas kalnuotas reljefas. Rūmai stovi ant šlaito, todėl šiaurinė jų pusė atrodo kiek didingiau – ji pastatyta ant stataus, aukšto pamato, po kuriuo galima pamatyti ir įėjimą į rūsį. Klasicizmo architektūroje būdinga erdves po rūmais pritaikyti pagalbinėms patalpoms, sandėliams ir pan.

Videomedžiagos kadras

Videomedžiagos kadras

Naujas požiūris į gyvenseną ir koridorių sistema

Be į Nemuną atsukto klasicistinio portiko, rūmų išorėje daugiau naujovių, atrodytų, nėra, tačiau rūmų viduje jaučiama stipri Apšvietos epochos įtaka – visiškai naujas požiūris į gyvenseną. Čia jau nebėra senovinio barokinio planavimo, kai įėjus į rūmus patenkama į reprezentacinį vestibiulį, už jo yra didžioji salė, o toliau – privačios vyro ir žmonos apartamentų patalpos. Tokį planavimą keičia nauja planinė struktūra, atspindinti akylai sekamas to meto gyvensenos madas. Suformuojamas naujas reprezentacinis apartamentas, iš vestibiulio pasukus į dešinę ratu galima eiti aplink visas patalpas.

Šių patalpų struktūrą sudaro už vestibiulio esantis pirmasis prieškambaris, šiandien tai galėtų vadintis pasitikimo arba laukiamojo kambariu. Už prieškambario yra valgomasis, įrengtas pagal XVIII a. literatūroje aprašytas rekomendacijas. Valgomojo langai sodo pusėje, kad būtų galima grožėtis gamta. Dvaro rūmų struktūroje atsirado dar viena naujovė – valgomajame suformuotas galinis išėjimas tarnams. Tarnai nebenaudojo pagrindinio įėjimo, pro šoninį išėjimą galėjo patogiai pasiekti lauko virtuvę. Iš Prancūzijos atėjusi idėja, kad rūmai būtų kuo patogesni, atsispindi ir Ilguvos rūmų planinėje struktūroje. Tai koridorinė sistema, kad ponai ir tarnai galėtų vaikščioti nesusidurdami, tarnams įrengiamos patalpos truputėlį toliau į tam tikrus užkulisius. Pagal ceremonialą už valgomojo patenkama į centrinį saloną, naudotą kaip audiencijų, šokių salė. Tai pati didžiausia rūmų patalpa, apšviesta penkiais langais – po vieną į rytus ir vakarus, visi kiti – į šiaurę. Sukurtas malonus apšvietimas tiek ryte, tiek vakare, o dienos metu karštis neturėjo varginti.

Visa kita namo pusė buvo skirta vyro ir žmonos apartamentams. Paprastai už pagrindinės salės buvo moteriškoji dalis – sodo pusėje įrengiami keli kambariai, skirti privačiam namo šeimininkės gyvenimui. Kiemo pusėje, paraleliai moterų patalpoms, įkurti vyro apartamentai. Į šias patalpas buvo galima patekti tiesiai iš vestibiulio. Šeimininko patalpos buvo skirtos ne tik gyventi, bet ir darbui. Dvarą reikėtų įsivaizduoti ne tik kaip namų, poilsio, bet ir darbovietės erdvę.

Nėra žinoma, ar tik tokios patalpų funkcijos buvo statant rūmus, tačiau planinė struktūra, tipinė laikmečio idėjoms ir madoms, atspindi Europos architektų rūmų planavimo modelius. Dvarininkai visur gyveno labai panašiai, ir visų namų struktūra buvo panaši, todėl galima manyti, kad ir Ilguvos dvaro patalpų funkcijos buvo tokios pat, kaip ir kitų Lietuvos ar Europos dvarų.

Tokia tipinė klasicistinė namo struktūra – vienas pirmųjų vidutinio dvaro modelių Lietuvoje. Didikų rūmuose šių apraiškų galima pastebėti šiek tiek anksčiau, bet vidutinių bajorų lygmeniu tai yra vienas ankstyviausių ir įdomiausių pavyzdžių.

Videomedžiagos kadras

Dvaro ponios ir kitų kartų indėlis

Dažnai nuvertinamas dvaro ponių indėlis į rūmų aplinką, jų tvarkymą, kartais net statybas. Mirus rūmų statytojui Jonui Grincevičiui, ūkio valdymas atiteko jo žmonai. Jos vadovavimo laikotarpiu Ilguvos dvaro sodyboje buvo restauruota bažnyčia. Kelios kartos palikuonių, čia gyvenusių XIX a., taip pat paliko nemažą pėdsaką – pastatai buvo atnaujinti, pradėti statyti mūriniai statiniai. Tai byloja apie sėkmingą to laikotarpio ūkinę veiklą.

XX a. pirmojoje pusėje šiuose rūmuose veikla pasikeitė. Onai Grincevičiūtei ištekėjus už garsaus muziko, pirmosios Varšuvos filharmonijos dirigento Emilio Młynarskio, dvaras pradėjo gyventi kultūrinį etapą. Visą ūkinę veiklą labai stipriai papildė kultūrinis dėmuo. Galbūt todėl Ilguvos dvaro sodyba šiandien labiau žinoma ne dėl klasicistinės savo architektūros, o dėl kultūrinės veiklos, didelę įtaką dariusios ir tolesnei dvaro raidai.

Yra išlikę keletas XX a. nuotraukų, deja, tik iš vienos rūmų erdvės – centrinio salono. Šios nuotraukos nepaprastai svarbios, jose matomi konstrukciniai elementai, pavyzdžiui, įspūdingos klasicistinės durys su įspaustu ir ištapytu šeimos herbu.

Be salono, galima paminėti valgomąjį, kurį savo atsiminimuose įdomiai mena Beatričė Grincevičiūtė. Ji pasakoja, kad būdama maža labiausiai bijojo eiti į valgomąjį, nes ją šiurpino ten kabantys protėvių portretai, tarsi bauginamai žiūrintys į ją iš aukšto. Keletas šių portretų yra išlikę ir saugomi keliuose Lietuvos muziejuose.

Virtuvės, receptai ir stiklinės verandos

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje visi Lietuvos dvarai, kiek įmanoma, buvo atnaujinti. Ilguvoje taip pat įvyko keletas naujinimų. Dėl naujų technologijų tapo patogu virtuvę įrengti pačiuose rūmuose. Ilguvos rūmai nėra dideli, todėl viduje nebuvo vietos, kur būtų galima įrengti naują virtuvę. Tačiau prie rūmų rytinės pusės buvo pristatytas priestatas su patogia, nauja virtuve, joje buvo įrengtas nedidelis langelis patiekalams tiekti į valgomąjį.

Įdomu, kad yra išlikusių paskutiniu rūmų raidos etapu čia dirbusios virėjos receptų. Juos užrašė ir išleido šeimininkų palikuonė. Virėjos Marijos ir tikriausiai kelių kartų šeimininkių receptai pasiekė mūsų dienas. Knygos įžangoje rašoma, kad visi patiekalai labai paprasti, nes buvo gaminami iš dvare užaugintų produktų, tik prieskoniai buvo perkami mieste. Knygoje galima rasti kotletų, raugintų kopūstų, kelių rūšių barščių patiekalų receptų.

Šiuo laikotarpiu dvaruose populiarėjo žiemos sodai ir oranžerijos, o mažesniuose dvaruose – stiklinės verandos. Kone visi dvarai aplipo tokio pobūdžio verandomis. Ilguvos dvaras taip pat turi į pietų pusę atsuktą įstiklintą verandą. Tai madingas, dvarą papildantis elementas. XIX a. augalai pradėjo karaliauti namų erdvėje, buvo auginama daug vazoninių augalų. Stiklinės verandos tapo tinkama vieta tokiems augalams augti. Ilguvoje taip pat jaučiami šios mados atgarsiai.

Videomedžiagos kadras

Per 200 metų beveik nepakitęs pirminis rūmų vaizdas

Prabėgus 200 metų, XX a. pabaigoje, rūmai buvo restauruoti. Didžioji dalis medžio fragmentų buvo pakeisti naujais, bet išliko ir implantuoti senieji elementai. Šiandien matome restauruotus rūmus. Bet pagrindinis jų tūris atkurtas toks, koks buvo prieš daugiau nei 200 metų. Daugelis dvarų buvo atnaujinti, atsirado romantizmo, istorizmo bruožų, jie nutolo nuo pirminio medinio klasicistinio dvaro įvaizdžio. Tačiau Ilguvos dvaras išliko mažai pakitęs.

Šis dvaras yra retas išlikusių medinių klasicistinių dvarų pavyzdys Lietuvoje. Norėdami pamatyti, kaip atrodė dar XVIII a. LDK laikais statyti mediniai dvaro rūmai, verta aplankyti Ilguvos dvarą.

Už pagalbą rengiant pasakojimą dėkojame architektūros istorikui dr. Mariui Daraškevičiui.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.