Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2020 m. spalio 10 d. portale vilniausgalerija.lt
Įsivaizduokite: bene dvidešimt minučių riedate per nepertraukiamą girią keliu, kuris, rodos, nenuves niekur. Tačiau staiga akis nuo medžių ir už jų blizgančių ežerų atitraukia Salako bokštas: tai virš miško kyšo aukščiausia iš akmenų statyta bažnyčia Lietuvoje. Sunku suprasti: ar dėl masyvių akmeninių sienų, ar dėl bažnyčią supančių miškų, tačiau ši bažnyčia atrodo ir viena iš paslaptingiausių: nors imk ir kurk filmą apie viduramžius, nors imk ir ieškok kokio praskrendančio Hario Poterio. Į realybę grąžina tik vienas faktas: bažnyčia statyta XX a. pradžioje.
Dėmesio verta ir Salako bažnyčios istorija: akmenis jos statybai, klebono prašymu, iš aplinkinių vietovių surinko patys gyventojai. Galbūt todėl ji buvo ypač mylima: pasakojama, kad tarpukariu, Kalėdų išvakarėse, bažnyčios bokštas netgi būdavo apšviečiamas žibintu. Kas tai padarydavo? Ogi vietinis jaunuolis L. Grigalavičius, pasižymėjęs puikiais akrobatiniais gebėjimais: į bokštą jis įsliuogdavo be jokių savisaugos priemonių. Vietiniai prisimena ir kitas jo išdaigas: esą kartą bokšto viršūnę apsikabino keliais ir atsilošė atgal nesilaikydamas nė rankomis…
Jau kiek vėliau ant šio bokšto suplėvesavo ir Lietuvos trispalvė: ją 1944 m. iškėlė J. Bikulčius taip suerzindamas abi į Lietuvą pasikėsinusias jėgas – nacistus ir raudonarmiečius.
Žavi ne tik Salako bažnyčia, bet ir ją supantis miestelis: atrodo, kad laikas čia sustojo jau prieš kone šimtą vasarų. Ir nors miestelio nuotaika pakankamai pakili, čia galima atrasti ir daug paslapties – juk iš viso Salake yra net septynios kapinės: senosios Salako, naujosios Salako, žydų, Raudonosios armijos karių, masinė partizanų kapavietė (Partizanų kalva) ir netgi paslaptingais totorių kalbos raštais margintos Totorių kapinės, veikiančios iki šiandien. Verta paminėti ir IX- XII a. sėlių genties Salako pilkapyną su degintais žmonių palaikais, įkapėmis bei griautiniais žirgų palaikais su įkapėmis.
Jeigu lankysite pilkapius, nepraeikite ir pro mitologinį Salako (Napoleono) akmenį, margintą kryžiumi bei kitais simboliniais ženklais. Apie akmenį sukurta nemažai legendų: nuo ant jo vykusių aukojimų iki Napoleono karių žinutės, tačiau vienoje iš realiausių versijų teigiama, kad ženklai sietini su 1554 m. vykusiu žemės valdų atribojimu.
Gražutės regioniniame parke yra net 3 pažintiniai takai (nuo 1, 5 iki 5 km) ir dvi pėsčiųjų trasos po 10,5 km (detalesnius jų aprašymus rasite čia).
Tiems, kurie dega noru kuo greičiau pažinti šį parką ir ieško naujų atrakcijų, rekomenduočiau 10,5 km nusidriekusią „Šventosios aukštupio“ pažintinę trasą – viską apžiūrėdami ja pėdinsite maždaug keturias valandas ir išsamiai susipažinsite su antruoju pagal dydį Lietuvoje dirbtiniu vandens telkiniu – Antalieptės mariomis. Nuo apžvalginės platformos atsiveria dar platesnis vaizdas į jų platybes, gausu informacinių stendų, trasą ženklina rodyklės. Pakeliui – ir piliakalnis, ir pilkapynai, ir senąsias kryždirbystės tradicijas menančios kapinės. Blėkiškių kaime jūsų lauks viena laukiamiausių pramogų – savarankiškas persikėlimas pontonine perkėla per siauriausią Antalieptės marių vietą. Galite pasijusti tikrais keltininkais!
Idėja keliaujantiems rudenį: Gražutės regioninio parko biologai kviečia grybauti ir tuo pačiu ieškoti ypatingo ir reto vabalo – Manerheimo grybinuko, kuris gyvena būtent šiose apylinkėse. Radusių vabalą ir parko komandai nurodžiusių tikslią jo buvimo vietą (koordinačių tikslumu) laukia prizas, kurį įteiks Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba.
Gražaus laiko Gražutėje!
Daugiau lankytinų Lietuvos objektų rasite čia.