pixabay.com nuotr.

Nobelio premijos – vieni svarbiausių apdovanojimų, kasmet skiriami žmonėms ir organizacijoms, kurių darbas prisidėjo prie žmonijos pažangos. Nors Nobelio premijos kasmet skiriamos 5 srityse (fizika, chemija, fiziologija ir medicina, literatūra, taika), šį kartą kviečiame skaityti apie literatūrai skirtą apdovanojimą ir įdomiausius su šia premija susijusius faktus.

Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2023 m. rugpjūčio 25 d. portale vilniausgalerija.lt

Trumpa Nobelio literatūros premijos istorija: sprogmenys, išradimai ir pasaulį nustebinęs testamentas

Kaip galima suprasti iš premijos pavadinimo, jos įkūrėjas – švedų chemikas, inžinierius ir verslininkas Alfredas Nobelis (1833 –1896), per savo gyvenimą užpatentavęs daugiau nei 300 išradimų. A. Nobelis taip pat kalbėjo 5 kalbomis, domėjosi literatūra bei poezija. Jo projektai, susiję su sprogmenimis (iš kurių labiausiai žinomas dinamitas), iš pradžių buvo plačiai naudojami žaliavų gavyboje bei transporto tinklų statyboje, tačiau vėlesniais savo gyvenimo metais A. Nobelis dirbo ir su specialiai karybai taikomomis inovacijomis.

A. Nobelis | Gösta Florman / wikipedia.org nuotr.

A. Nobelis buvo garsus jau savo gyvenimo metais, tačiau jo vardas pasaulyje plačiai nuskambėjo ir po jo mirties. Išradėjo paliktas testamentas, kuriuo beveik visą savo turtą jis paliko žmonijos pažangos premijos steigimui, sukėlė šoką bei diskusijas tiek Švedijoje, tiek tarptautinėje bendruomenėje.

Šiandien manoma, kad tokiam pasirinkimui įtaką galėjo padaryti 1888 m. įvykusi tragedija. Sprogimo metu žuvus išradėjo broliui, vienas prancūzų laikraštis suklydo paskelbdamas apie paties Alfredo mirtį. Straipsnyje A. Nobelis buvo įvardintas kaip asmuo, „turtus susikrovęs iš išradimų, padėjusių žmones žudyti greičiau, negu tai buvo daroma iki šiol“. Svarstoma, kad premijos steigimas buvo būdas pasauliui apie save palikti teigiamą žinutę. Išties nežinia, ar A. Nobelis tikrai gailėjosi šių projektų – savo gyvenimo metais jis laikėsi XIX a. gan paplitusios idėjos, kad išradimai nėra nei savaime blogi, nei geri, o už jų tolimesnį panaudojimą atsakinga pati visuomenė.

Nobelio literatūros premija: nuo kandidatų siūlymo iki apdovanojimų ceremonijos

Nobelio literatūros premija pirmą kartą įteikta 1903 m. Apdovanojimą skiria Švedijos akademija, atsižvelgdama į Nobelio literatūros komiteto rekomendacijas. Siūlyti kandidatus kviečiami įvairių institucijų ir akademijų atstovai, literatūros profesoriai, lingvistai, buvę Nobelio literatūros premijos laureatai ir kiti šios srities atstovai. Siūlyti save – griežtai draudžiama.

Atsižvelgus į siūlymus, komitetas atrenka 15-20 kandidatų į premiją, o po tolimesnių svarstymų šį skaičių sumažina iki 5. Tuomet Akademijos nariai, įvertindami pasirinktų autorių literatūrinį indėlį ir kūrybą, išrenka premijos laimėtoją, apie kurį pasaulis paprastai sužino rudenį. Informacija apie siūlytus kandidatus bei rinkimų metu išsakytas nuomones paslaptyje laikoma ateinančius 50 metų!

Nugalėtojui skiriamas medalis (pasitaikė atvejų, kai medaliai tapdavo vagysčių taikiniais, mat jų gamybai naudojamas aukštos rūšies auksas), diplomas (unikalus Švedijos kaligrafų ir dailininkų kūrinys, kurį įteikia pats Švedijos karalius) ir piniginis apdovanojimas (paprastai siekiantis apie milijoną eurų).

Kiekvienas laureatui įteikiamias diplomas yra meno kūrinys, prie kurio dirba pripažinimo sulaukę Švedijos kaligrafai ir menininkai. | wikipedia.org nuotr.

Kiekvienas laureatui įteikiamias diplomas yra meno kūrinys, prie kurio dirba pripažinimo sulaukę Švedijos kaligrafai ir menininkai. | wikipedia.org nuotr.

Svarbu paminėti, kad premijos nebūtinai teikiamos kasmet. Dėl įvairių aplinkybių, pavyzdžiui, Pasaulinių karų metais ar laiku neišrinkus tinkamų kandidatų ir pan., ceremonija buvo atšaukta. Paskutinį sykį taip įvyko 2018 m., dėl Švedijos akademiją supurčiusių skandalų, sukėlusių jos narių bei visuomenės pasipiktinimą.

Įdomiausi Nobelio literatūros premijos faktai: rašytojai, atsisakę apdovanojimo, lietuviškos šaknys, žymiausi kūriniai ir kritika

Iki 2020 m. jau buvo įteikta 113 Nobelio literatūros premijos apdovanojimų.

Jauniausias Nobelio literatūros premiją laimėjęs rašytojas yra Rudyard Kipling, labiausiai žinomas dėl kūrinio „Džiunglių knyga“. Premiją jis atsiėmė būdamas 41-erių.

Pirmoji šia premija įvertinta moteris rašytoja – Selma Lagerlöf, apdovanota 1909 m. Pirmasis ne iš Europos kilęs premijos laimėtojas – Rabindranath Tagore (Indija, tuomet okupuota Britų imperijos.)

Pirmasis iš iš Lietuvos kilęs Nobelio literatūros premijos laureatas buvo 1980 metais apdovanotas Česlovas Milošas. Pietų Afrikos Respublikos rašytoja Nadine Gordimer, kuri premija buvo pagerbta 1991 m., taip pat turėjo lietuviškų šaknų.

Nors Nobelio literatūros premija – prestižinis apdovanojimas, reiškiantis visuotinį pripažinimą, pasitaikė atvejų, kai laureatai premijos atsisakė. Pavyzdžiui, apdovanojimo nepriėmė prancūzų rašytojas Jean-Paul Sartre, teigdamas, kad nepripažįsta jokių oficialių apdovanojimų. 1970 m. rusų rašytojas Aleksandr Solzhenitsyn taip pat atsisakė atvykti priimti prizo, tiesa, dėl kitos priežasties – bijojo, jog nebus įleistas atgal į Sovietų Sąjungą. Jis apdovanojimą priėmė 1974 m.

Nors dažniausiai Nobelio premija skiriama už viso gyvenimo kūrybą, tačiau gali nutikti ir taip, kad Akademija pagrindiniu / svarbiausiu išskiria vieną autoriaus kūrinį. Taip atsitiko su Ernesto Hemingvėjaus knyga „Senis ir jūra“, Johno Galsworthy „Forsaitų saga“ ar Tomo Mano „Budenbrokai“.

Vinstonas Čerčilis | wikipedia.org nuotr.

Nobelio literatūros premiją atsiėmė ne tik savo gyvenimą literatūrai pašventę žmonės. Įvertinimo sulaukė britų politikas, Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis, išleidęs ne vieną įtraukiančiu pasakojimu ir objektyvumų pasižymintį, su karo išgyvenimais susijusį kūrinį, taip pat memuarus, viešai pasakęs ne vieną svarbią kalbą. Šia premija įvertintas ir muzikantas, dainų autorius Bobas Dylanas, kurio laimėjimas sukėlė nevienareikšmiškus jausmus rašytojų bendruomenėje.

Nepaisant žinomumo ir prestižo, Nobelio literatūros premija sulaukia ir nemažai kritikos. Diskusijas kone kasmet kelia kandidatų pasirinkimas, lyčių nelygybė (iki šiol premija apdovanotos vos 16 moterų), politiniai motyvai. Beje, nors pats A. Nobelis pabrėžė, kad skiriant apdovanojimą nederėtų atsižvelgti į tautybę, didžioji šios premijos laimėtojų dalis yra kilę iš Europos ir JAV, daugybę premijų atsiėmė ir Skandinavijos šalių autoriai, o žinant, kad premiją teikia būtent Švedijos institucija, pasirinkimai iššaukia abejones dėl premijos paskyrimo motyvų.

Iki šiandien ginčijamasi, ar iš tam tikrų rašytojų nebuvo atimta galimybė gauti apdovanojimą dėl jų tautybės tuometinės Europos politinės situacijos kontekste ar dėl kitų su literatūra nesusijusių faktorių. Tarp tokių asmenybių minimi Levas Tolstojus, Marcelis Proustas ar R. K. Narayan (vienas iškiliausių savo laikmečio Indijos rašytojų, parašęs trumpesnę „Mahabharatos versiją“). Pastarojo indėlis buvo ne sykį svarstomas Akademijos, bet niekuomet nepelnė prestižinio įvertinimo.