Paroda „Aš esu vilnietis“ Istorijų namuose

Istorijų namuose pristatomos parodos istoriją pateikia kaip visų kuriamą realybę, o ne fiksuotą, vitrinoje įrėmintą praeitį. Tokia yra ir paroda apie Vilnių, jo istoriją, kultūrinius, socialinius, religinius klodus atskleidžianti skirtingų tautybių, amžiaus, lyties Vilniuje gyvenusių personažų balsais.

„Istoriniai įvykiai lėmė, kad nesusiformavo ilgalaikė, iš kartos į kartą pereinanti vientisa vilniečių bendruomenė. Vieni parodoje pristatomi asmenys Vilniuje gimė ir gyveno iki mirties, kiti atvyko ir pritapo, treti čia ilgai neužsibuvo, tačiau paliko savo pėdsaką miesto istorijoje“, – rašoma parodą pristatančioje įžangoje.

Parodos kuratorės EVELINA BUKAUSKAITĖ ir DIANA STREIKUVIENĖ pasakoja, kad artėjant Vilniaus jubiliejui nuspręsta miestą pasveikinti skiriant jam tokią parodą, kurios turinys atspindėtų ir išryškintų miesto gyventojus, be kurių nebūtų ir šiandienio Vilniaus. Norint miesto istoriją atspindėti įvairiais kontekstais bei rakursais, didžiausią iššūkį kėlusi parodos personažų atranka padiktavo ir pasakojimo konstravimo būdą – ryšių bei pažinčių grandinėlė sujungia kiekvieną personažą, iš jų asmeninių istorijų iškyla kitų personažų pasakojimai. Nuo šių dienų iki pat pirmojo miesto paminėjimo 1323-iaisiais sudėliotos asmeninės įvairaus spektro vilniečių istorijos atspindi savitą jų ryšį su miestu ir leidžia pamatyti, kaip Vilnius keitėsi ir vystėsi.

Tolerantiškas Vilnius

E. Bukauskaitė sako, kad iš penkiasdešimties personažų sukonstruotos parodos kiekvienoje salėje akivaizdžiai juntama to meto miesto demografinė sudėtis: „Ekspozicijos atspindi realią situaciją, koks procentas žmonių tuo metu gyveno mieste. Čia susitinka apie dešimt skirtingų tautų atstovų – lietuviai, lenkai, žydai, vokiečiai, olandai, baltarusiai, rusai. Ir dabar istorikai, kalbėdami apie senąjį Vilnių, pabrėžia jo toleranciją kitataučiams ir skirtingoms konfesinėms bendruomenėms kaip vieną iš išskirtinių šio miesto istorijos segmentų. Tai atspindėti stengėmės ir mes.“

E. Bukauskaitė pažymi, kad tai, kaip miesto gyventojai vieni su kitais sugyveno, bendravo ir kūrė ryšius, turbūt geriausiai iliustruoja ryšių grandinėlės principas, pasirinktas kaip pasakojimo konstravimo būdas.

Vilniečiai atvykėliai

Pasak D. Streikuvienės, konstruojant personažų eilę labai greitai išryškėjo tai, kad daug žinomų vilniečių buvo atvykėliai, t. y. nebuvo gimę šiame mieste. „XIX a. Rusijos imperijos laikotarpiui skirtoje salėje iš devynių personažų tik du yra čia gimę – Rapolas Kalinauskas, vienintelis Vilniuje gimęs šventasis, ir Ševelis Kinkulkinas, knygų pardavėjų dinastijos atstovas. Visi kiti yra atvykėliai, čia palikę vienokį ar kitokį savo pėdsaką. Atvykėlių iš įvairių kraštų įvairiais laikotarpiais ir amžiais tikrai nemažai“, – sako ji.

„Žvelgiant į XX a., prie miesto gyventojų sudėties stipriai prisidėjo istoriniai įvykiai. Po Antrojo pasaulinio karo čia beveik nebeliko žydų, išvažiavo daug lenkų, jų vietą užėmė kiti atvykėliai, – pasakoja D. Streikuvienė. – Pavyzdžiui, Grigorijus Tregubovas, atvykęs į Vilnių iš kaimo prie Smolensko, įsidarbinęs valė miesto griuvėsius, paskui tapo statybininku. Visą likusį gyvenimą praleido Vilniuje, ir dabar čia gyvena jau ketvirta šios giminės karta. Visiškai šalia yra Ipolitas Užkurnys, po Antrojo pasaulinio karo į Vilnių atvykęs iš Lietuvos provincijos. Jis taip pat gyvenimą sostinėje pradėjo valydamas griuvėsius, o šiandien čia gyvena jo anūkai.“

E. Bukauskaitė prisimena gana neilgai, apie dešimt metų, Vilniuje gyvenusį Witoldą Hulewiczių: „Tarpukariu, iš Lenkijos atvykęs jis labai greitai įsiliejo į Vilniaus kultūrinį, literatūrinį gyvenimą. Buvo aktyvus dalyvis meno laukuose ir baruose, įkūrė literatūros klubą, buvo pirmasis Vilniaus radiofono programos direktorius.“ W. Hulewicziaus meilę Vilniui iliustruoja ir jo išleista poezijos knyga, skirta „miestui po debesimis“, nes tokių kaip virš Vilniaus daugiau niekur pasaulyje nėra matęs.

E. Bukauskaitė pažymi, kad šie dešimt metų Vilniuje paliko ryškų šios asmenybės pėdsaką ir jo paties biografijoje, ir miesto istorijoje.

Netikėtai atrasta meilės trikampio istorija

D. Streikuvienė pasakoja, kad tarp XIX a. personažų nuo pat pradžių buvo įrašyta Vilniaus aktorės Helenos Majevskos pavardė, tačiau ilgą laiką nebuvo aišku, kaip ją pristatyti.

„To meto žiniasklaidoje skambiai nuvilnijo meilės trikampio istorija. Ji buvo aktorė, ištekėjusi už Adomo Honorio Kirkoro. Tačiau užsimezgė romanas tarp jos ir Kirkorų namuose dažnai besilankančio poeto Vladislovo Sirokomlės. Palikusi vyrą Helena Majevska išvyko į Lenkiją. Norėjosi šią istoriją parodyti, tik nežinojome, kaip, – pasakoja parodos sudarytoja. – Nežinojome, kad mūsų pačių rinkinyje yra pačios Helenos portretas. Portrete ji neatpažįstama, nusisukusi nugara. Patyrinėjus giliau paaiškėjo, kad šis portretas yra iš paties V. Sirokomlės rinkinio, o jis pats portretą pavadino „Besimeldžianti moteris“, sovietiniais laikais inventoriuje užrašyta: „Moteris, skaitanti knygą“. Pasikapstę giliau po menotyrininkų įrašus, radome Vlado Drėmos pieštuku parašytą įrašą, kad tai yra Helena Majevska.“

D. Streikuvienė kelia klausimą, kodėl paveikslas pavadintas taip paslaptingai, neatskleidžiant aktorės vardo, tačiau džiaugiasi, kad netikėtai muziejaus rinkiniuose atrastas kūrinys surado tinkamą vietą parodoje ir papildė ją sava istorija.

Vilnietis ir Vilnius

Parodos kuratorės sakosi dažnai ir daug diskutuojančios apie tai, kas yra vilnietis. E. Bukauskaitė miesto išskirtinumą gvildena teorija, kad Vilnius buvo paribio, pasienio miestas: „Galbūt tai susiję su didele jo kaita, judėjimu, migracija. Būtų galima sakyti, kad Vilnius labai greitai prisipratindavo žmones, jie greitai jį pamildavo, įsitraukdavo į jo gyvenimo ritmą ir pritapdavo. Visi čia rasdavo sau vietą.“ Pažymėdama Vilniaus gebėjimą prisijaukinti žmones, E. Bukauskaitė atkreipia dėmesį, kad miestas svarbus visiems, nepriklausomai nuo to, kiek ilgai įvairios asmenybės čia gyveno.

D. Streikuvienė sako, kad nėra vienareikšmiško atsakymo, kaip apibūdinti vilnietį. „Pirmiausia vilniečius jungia gyvenamoji vieta. Tolerancija vienų kitiems. Santykio mezgimas su miestu. Net trumpiausiai iš visų parodos personažų Vilniuje gyvenęs Mikalojus Lancicijus, Vilniaus universiteto profesorius, vienas žymiausių Lietuvoje visų laikų jėzuitų, išvykdamas iš miesto visada su savimi turėdavo varinę plokštelę su Vilniaus atvaizdu, kad ji jam primintų Vilnių, kur įvyko didžiausias jo gyvenimo įvykis – iš kalvinisto tapo jėzuitu. Jis visą gyvenimą keliavo su ta plokštele“, – apie Vilniaus ir vilniečių santykį pasakoja D. Streikuvienė.

Už pagalbą rengiant vaizdo pasakojimą dėkojame Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namams. Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.