Goda Simonaitytė | D. Rimeikos nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako aktorė, dramaturgė ir režisierė Goda Simonaitytė.
– Kas paskatina tave kurti? Kokios temos tave labiausiai domina?
– Labai dažnai kurti paskatina nepasitenkinimo, nepatogumo jausmas. Inspiruoti gali arba teigiamas, arba neigiamas dirgiklis. Turbūt beveik visa mano kūryba atsiranda iš nepritekliaus ir norėjimo priešintis. Man atrodo, kad toks užsidegimas kūrybiniuose rezultatuose skatina kvestionuoti ir kažką keisti, o priešingų atveju bijočiau, kad mano kūryba nebūtų nukreipta į patį kūrėją, koketavimą ir paminklo sau statymą. Kaip pjesių autorė dažnai tikrinuosi: jei mane sudirgina tam tikra tema, stebiu, kiek laiko ji kels nepatogumą, ir jei ji tampa neaktuali po savaitės ar mėnesio, vadinasi, tai netikra arterija, tačiau jei kažkoks klausimas, fenomenas ar situacija mane verčia kibirkščiuoti ilgesnį laiką – metas tuo inspiruotis ir rašyti (nors yra įprasta prokrastinaciją sieti su neigiama konotacija, tačiau būtent tokioj situacijoj atidėliojimas suteikia naudos, leidžia permąstyti galvoje idėjų svarumą ir būdus, kaip tai galima atskleisti).
Roko opera „1972”, skirta R. Kalantos atminimui (dramaturgė G. Simonaitytė) | D. Rimeikos nuotr.
Žinoma, egzistuoja kitokių kūrybinių projektų, pavyzdžiui, tokių, kurie yra daugiau dokumentinio, tyriminio pobūdžio, juose masina smalsumas. Tačiau ir tokiuose projektuose ieškau temų, kurios aktualios šiuolaikiniam žiūrovui. Kartais projekto pradžios taškas būna apsibrėžimas, kas yra tikslinė auditorija, tuomet procesas vystosi kiek kitaip. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad esi priklausomas ir nuo pozicijos projekte – pjesės autorius nuo dramaturgo skiriasi taip, kaip skiriasi, ar savo parašytą pjesę režisuosi pats (tuomet jau rašydamas galvoje režisuoji), ar rašai ją kitam režisieriui, kuris interpretuos tavo tekstą savais režisūriniais sprendimais. Jei rašai dar ir pagal režisieriaus sugalvotą idėją, tuomet svarbu kuo tiksliau suprasti, ko iš tavęs nori projekto idėjinis vedlys.
Spektaklis „Gyvuliai” (rež. G. Simonaitytė) | T. Tereko nuotr.
– Kaip vertini dabartinę Lietuvos meno situaciją? Ko mūsų šalies teatro lauke pasigendi labiausiai ir kokias jame matai problemas? Kaip pasiūlytum jas spręsti?
– Yra buvę metų, kai aukščiausiuose Lietuvos teatrų apdovanojimuose nebuvo dramaturgų nominacijos. Suprantu, kad ir kitų teatrui kuriančių nepopuliarių specialybių žmonės nėra vertinami tiek, kiek norėtųsi, tačiau, kadangi esu pjesių autorė, pabandysiu kalbėti būtent už tuos, kurie kuria tekstus ir siužetus. Tai, kad nebuvo nominacijos dramaturgams nereiškia, kad tais metais nebuvo pristatyta lietuvių autorių kūrinių (buvo, daugiau nei dešimt). Dramaturgų Lietuvoje neturime daug, norisi juos palaikyti ir skatinimo iš išorės pritrūksta. Teatrai galėtų būti labiau suinteresuoti jaukintis ir auginti dramaturgus. Jie gali ne tik rašyti savo pjeses, kurti kartu su aktoriais ar šokėjais, tačiau ir komentuoti ne savo pjesių, knygų, vaikiškų pasakų, inscenizacijų, libretų, dramų analizės procesus. Teatrinės reklamos idėjų klausimais irgi galėtų patarti, nes jie kultūriniam lauke gaudosi geriau, nei komercinės reklamos agentūros. Norėtųsi skatinti dramaturgijos, pjesių konkursų Lietuvoje gyvavimą, nes tokie konkursai inspiruoja menininkus kurti teatrui.
– Menininkams, ypač jauniems, kūrybą dažnai tenka derinti su kokiu nors papildomu darbu. O kaip yra tavo atveju? Ar kūrybos ir buities konfliktas tau apskritai aktualus?
Kūrybos ir buities konfliktas gali būti neaktualus nebent finansiškai privilegijuotiems. Labai džiugu, jei yra tokių kūrėjų, kuriuos gali remti tėvai ar sutuoktiniai. Teatro žmonių, kurie pragyventų tik iš teatrinės kūrybos, yra vienetai. Aktoriaus pozicija yra pasyvi, todėl džiaugiuosi praplėtusi savo įgūdžių spektrą, nes kaip dramaturgė ir pradedanti režisierė esu žymiai aktyvesnėje pozicijoje. Galiu inicijuoti ne tik kūrybines idėjas, bet ir rašyti projektus, suburti žmones… Tik tokie projektai trunka ilgiau, tad ir atlyginimo, jeigu jį iš vis gauni, sulauki ne iš karto. Stabilių pajamų neturiu, dažnai dirbu renginiuose kaip vedėja. Tai yra didžiulė problema – kaip pragyventi nepriklausomam kūrėjui. Turiu menininko statusą, kuris per tris metus man davė 8 eurus naudos – vieną kartą į galeriją patekau nemokamai. Šiais metais pradedu studijuoti praktinę filosofiją, tai antros magistro studijos, džiaugiuos, kad gavau nuolaidą studijų kainai.
Pjesės „Karalius Latras” skaitymas (autorė G. Simonaitytė) | Asmeninio archyvo nuotr.
– Kokie tavo mėgstamiausi rašytojai, mylimiausios ar didžiausią įtaką padariusios knygos (nebūtinai grožinės)? Koks tavo / tavo kūrybos santykis su literatūra?
– Skirtingos knygos traukia skirtingu metu. Berods praeitais metais skaityta Vilniaus universiteto profesorės Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė?” apie sovietinės okupacijos traumą Lietuvoje psichologiniu požiūriu, vis pagalvoju apie mūsų kartą, tą, kuri užaugo jau laisvoje Lietuvoje. Šių metų pradžioje skaityta rusų kilmės amerikiečių rašytojos ir filosofės Ayn Rand knyga „Šaltinis” privertė kelis kartus nemenkai suglumti gerąja prasme. Tiems, kas jaučiasi vieniši, rekomenduoju šiais metais į lietuvių kalbą išverstą Olivia Laing knygą „Vienišas miestas”, kurioje nerasite autorės asmeninio vienišumo eskalavimo, tačiau susipažinsite su Niujorko menininkais, tokiais kaip Andy Worhalas ar Davidas Wojnarowiczius, kurie buvo atstumti ir nepripažinti dėl savo seksualinės orientacijos, ligų ar saviraiškos būdų. Paskutiniu metu skaitau nemažai filosofinių knygų, dalis jų inspiravo kurti pjesę „Šūdmala”, kurios eskizą kartu su komanda šią vasarą parodėme D. Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos pastatymų konkurse. Pjesės kūrimas padiktuoja temų lauką, kuriame tenka paklaidžioti ne vieną mėnesį, tad labai džiaugiuosi, kad šios pjesės rašymas mane atvedė prie dailės istorijos knygų. Apie vizualųjį meną skaityti labai įdomu, suprasti laikotarpius, kaip istoriniai įvykiai ar nauji išradimai keitė meną, kaip menas inspiruodavo manifestus, o juos pasisavindavo, pavyzdžiui, fašistai; kaip suprasti konceptualųjį meną ir t.t.. Labai laukiu, kai po atostogų susitiksime su kolega tęsti šios pjesės kūrimo. Neabejoju, kad filosofijos studijos papildys mano knygų lentyną vardais, kurių nesu girdėjusi anksčiau.
