Aktorė J. Smieliauskaitė | L. Vansevičienės nuotr.
Praėjusį sezoną Keistuolių teatre žiūrovams buvo pristatytos net šešios premjeros. Viena jų – spektaklis „Kai aš buvau Prometėjas“ (rež. Ieva Stundžytė). Su spektaklyje vaidinančia Justina Smieliauskaite kalbamės apie premjerą, aktorės asmeninį santykį su Antikos mitais ir jų aktualumą.
– Kaip atsimeni spektaklio „Kai aš buvau Prometėjas“ kūrybinį procesą? Su kokiais iššūkiais susidūrei ir kokias svarbiausias pamokas iš jo išsinešei?
– Šio spektaklio kūrybinis procesas man buvo labai brangus. Kadangi spektaklyje yra naudojamas „Atviro rato“ principas – dalinamės savo autobiografinėmis istorijomis, proceso metu tų istorijų ir savo gyvenimo detalių vienas kitam atskleidėme labai daug ir taip dar giliau susipažinome, suartėjome, tapome dar tvirtesniu užnugariu vieni kitiems.
Man iššūkis buvo surasti temiškai tinkamas savo gyvenimo istorijas, kuriose dalyvautų vien vyrai, nes šiuo atveju mano scenos partneriai – tik aktoriai Matas Pranskevičius ir Jurgis Marčėnas. Taip pat smagus, bet visgi iššūkis – suvaidinti epizodus, kuriose kolegos pasakoja apie savo mamas ir močiutes. Mato ir Jurgio giminės yra iš skirtingų regionų, tad ir jų tarmės skirtingos. Juokinga prisiminti tuos momentus, kai klausau kolegų artimųjų audio žinučių ir bandau „pagauti“ jų kalbėseną.
Dar vienas smagus iššūkis buvo patiems surinkti ir pasigaminti beveik visą spektaklio scenografiją. Daugumą dekoracijų surinkome iš jau neberodomų spektaklių, o „Kai aš buvau Prometėjas“ dalyvaujantys molinukai, mūsų vadinami babaušiukais, gimė mūsų rankose. Su Matu, Jurgiu ir spektaklio režisiere Ieva Stundžyte į juos įdėjome daug meilės.
Spektaklis „Kai aš buvau Prometėjas“ | L. Vansevičienės nuotr.
Taip pat, negaliu nepaminėti kūrybiniame procese ištikusios dovanos – režisierius Aidas Giniotis spektakliui padovanojo savo autorinę dainą „Šulinys“. Jos motyvus galima girdėti viso spektaklio metu, o finale suskamba ir visas kūrinys.
O galvojant apie pamokas – su kiekvienu nauju darbu įgaunu daugiau drąsos kurį laiką būti nežinojime ir kūrybinio proceso migloje, kai nėra viskas aišku. Intensyviai ir, nepaisant sunkumų, ryžtingai ieškant kelio – vis tiek jį atrasi. Po šio kūrybinio proceso taip pat išsinešiau dar tvirtesnį žinojimą, kad visa šio spektaklio komanda yra bendraminčiai ir, esu tikra, kad mums veikiant kartu – įveikiami beveik visi kylantys iššūkiai.
– Minėtos Keistuolių teatro premjeros epicentre – Prometėjo mitas. Ar pati esi Antikos tekstų skaitytoja?
– Man Antika nėra nuo vaikystės įaugusi į kraują, kaip, pavyzdžiui, spektaklio režisierei Ievai Stundžytei. Net pavydu klausytis, kokius vaizduotės nuotykius ji patirdavo vaikystėje skaitant mitus. Aš jaukintis Antiką pradėjau studijų metais ir tas pasaulis man patinka – jis be šiuolaikinio pasaulio apnašų. Viskas labai stipru, fatališka, paslaptinga ir… atpažįstama. Tikiu, kad visus gyvenimo scenarijus, jausenas, charakterius gali rasti Antikoje ir iš jos plaukia visa kita literatūra, todėl kažkada iš šios minties išsivystė kita – jeigu būčiau išsiųsta į kažkur, kur iki gyvenimo galo nebūtų jokių knygų ir man reiktų pasiimti tik vieną – paimčiau Gustavo Schwabo „Gražiausias Antikos sakmės”.
Spektaklis „Kai aš buvau Prometėjas“ | L. Vansevičienės nuotr.
– Spektaklyje „Kai aš buvau Prometėjas“, įtraukiant autobiografines istorijas, yra kuriamas asmenis santykis su Prometėju, todėl norėtųsi paklausti, kuri iš spektaklyje pasakojamų istorijų tau pačiai yra artimiausia ir kodėl?
– Visos mūsų pasakojamos istorijos, pradedant nuo vaikystės, yra daugiau ar mažiau atpažįstamos, todėl ir artimos. Bet jei reiktų išskirti vieną ar kelias – į galvą šauna labai žmogiška ir labiausiai susijusi su Prometėjo mitu – Mato pasakojama istorija apie abejonę, su kuria susiduriama esant force majeure Ką aš daryčiau? Koks aš būčiau nenugalimos jėgos akivaizdoje?
Taip pat pasakoju istoriją apie savo apsisprendimą aukoti kraują, nors turiu siaubingą adatų ir kraujo baimę. Ta istorija man asmeniškai yra tarsi įsipareigojimas, kad tą baimę nugalėsiu vėl ir vėl. Reikia pabrėžti, jog daug kartų pavyko. Bet šiuo metu baimė yra stipriai uždominavusi ir vien pamintijus apie donavimo procesą, atrodo, kad kraujo spaudimas nukrenta žemiau normos ir širdis ima pašėlusiai spurdėti krūtinėje. Todėl, galvoju, reikės rinkti palaikymo komandą ir keliauti visiems drauge, kad būtų drąsiau, nes į savaitę gaunu bent vieną žinutę, kad labai trūksta mano grupės kraujo.
Spektaklis „Kai aš buvau Prometėjas“ | L. Vansevičienės nuotr.
– Teigiate, kad spektaklis, visų pirma, yra skirtas vyresniųjų klasių mokiniams ir jaunimui. Kuo, tavo nuomone, šis teatro kūrinys jaunam žmogui gali būti įdomus, aktualus?
– Spektaklis aktualus ir įdomus jaunimui, nes mes, kurie pasakojame savo istorijas, dar ne taip seniai priklausėme jaunimo kategorijai, o kai kurių akimis – vis dar priklausome!
„Kai aš buvau Prometėjas“ yra puikus spektaklis, leidžiantis labai įdomiai pradėti arba pagilinti pažintį su mitais, pasijausti ne vienam, nes pasakojamos istorijos tikrai bus atpažįstamos beveik visiems. Taip pat šis darbas bus aktualus tiems, kurie pagalvoja apie savo vaidmenį, funkciją pasaulyje, savo aplinkoje, o kartais ir apie vienokį ar kitokį pasiaukojimą dėl kito žmogaus ar siekiamo kilnaus tikslo.
