Vilius Dringelis. Fot. N. Kuzmickas

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako dizaineris Vilius Dringelis.

Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais? 

Esu plataus spektro dizaineris, dirbu su įvairiais šios disciplinos projektais. Autorinėje dizaino objektų kūryboje mėgstu sureikšminti procesą, spontaniškumą, kurį stengiuosi provokuoti įvairiomis priemonėmis. Derinu improvizacines formas, neatitikimus, skaitmeninius įrankius, 3d spaudos, skenavimo priemones ir įvairius amatus. Man įdomu pažangių technologijų, netradicinių įrankių ir rankų darbo santykis, todėl žaviuosi paradoksais, kurie atsiranda šioje terpėje ne pagal numatytą scenarijų kaip rezultatas ir gali pakeisti kryptį, sukurti kitą prasmę ar reiškinį.

Šiuo metu daugiausiai dirbu su folijos medžiaga. Mieste ar buityje atlieku įvairius formų įspaudus, kuriuos vėliau suskaitmeninu ir pritaikau kūrybiniam procesui. Inspiruoja įvairios protinės ir fizinės klajonės, paklydimai, todėl, žvelgdamas į aplinką, folijos įspaudų pagalba bandau interpretuoti naujas prasmes. Tai gali būti šiek tiek panašu į procesą, kuomet stebime debesis ir kūrybiškai manipuliuojame savo pasąmonėje įvairiais vaizdiniais. Taigi, pasiremdamas tokiu reorganizavimo metodu, pasakoju įvairias istorijas ar tiesiog ieškau savitų formų dizaino kūriniui.

Kur studijavote ir kas buvo/yra jūsų pagrindiniai mokytojai? Koks jūsų santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?

Studijavau Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedroje ir įgijau bakalauro bei magistro laipsnius. Džiaugiuosiu, jog teko turėti itin stiprius mokytojus ir vadovus: J. Brundzą, M. Lesauską, J. Mazurienę. Dėstytojai padarė didelę įtaką ne tik kūrybai, bet ir platesniam požiūriui į gyvenimą, padėjo formuotis asmenybei, todėl esu jiems labai dėkingas už šį gyvenimo laikotarpį. Vėliau mokinausi iš įvairių aplinkybių praktikoje, kelionių po tarptautinius dizaino festivalius. Dirbau su įvairiomis organizacijomis, fondais, verslo įmonėmis, tad iš kolegų ir užsakovų įgijau daug vertingų pamokų ir pastebėjimų.

Vilius Dringelis. Žvakidė „Vilnius Wastewater“, Asmeninio archyvo nuotr.

Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintumėt Lietuvos menininkų bendruomenę ir ar laikote save jos dalimi? 

Man labai patinka kūrėjai, turintys stiprų ego ir savitą požiūrį. Galbūt dėl mano būdo ar kūrybos pobūdžio kartais gali pasirodyti, jog turiu individualisto požiūrį kūryboje, nes gyvenu ir klajoju savo fantazijų pasaulyje, visgi bendruomenė man visuomet buvo pagrindinis atspirties taškas ir viena didžiausių vertybių. Svarbu suvokti, jog visi esame didelis tinklas ir mūsų autentiškas požiūris, intuicija vystosi atitinkamoje terpėje, esame priklausomi vienas nuo kito. Todėl visuomet stengiuosi dalyvauti įvairiose dizaino bendruomenėse, mokytis iš kolegų ir prisidėti, kuo galiu. Manau, jog beveik visų kūrinių be šalia esančių žmonių pagalbos, patarimų ar profesinių žinių apskritai nebūčiau įgyvendinęs, tad tikrai verta padėti vienas kitam, dalintis, nes kartu visuomet galime judėti sparčiau.

Šiame kontekste mane įkvepia suomių dizaineris Tapio Wirkalla, kuris buvo gamtos mylėtojas, vienišius, gyveno kalnų trobelėje gilioje miško vietovėje ir kurdamas stiklo gaminius, įvairius objektus interpretavo gamtos formas. Bet tuo pačiu menininkas dalyvavo daugybėje tarptautinių parodų ir daug metų dirbo Helsinkio meno ir dizaino universitete, kur dalinosi savo patirtimi.

Vilius Dringelis. Vaza „With You“, N. Kuzmicko nuotr.

Vilius Dringelis. Vaza „White Vase“, N. Kuzmicko nuotr.

Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti? 

Kūrybiniame procese esu labiau romantikas-paklydėlis ir laukiu stebuklingo įkvėpimo momento, negu disciplinuotai žiūriu į eigą, todėl su krizėmis tenka susidurti gana dažnai. Visgi, sistemingai darbuojantis, krizes galima išnaudoti pozityviai, todėl dažniausiai šiose situacijose, emocijoje tyrinėju aplinką, skaitau, analizuoju, renku informaciją, keliauju į miestą ir bendrauju. Dirbu savo susikurtais metodais, kol galiausiai atitinkamu, palankiu metu sukauptą informaciją pradedu susisteminti.

Esu procesualus kūrėjas, ieškotojas, todėl prie kūrybinų krizių esu pripratęs. Dažniausiai prieš kievieną naują projektą tenka patekti į psichologinius nuopolius ir pakilimus, bet tai ir yra turbūt kūrybos grožis, nuolatinė kelionė bangomis.

Ar galėtumėte išvardinti 3-5 (arba daugiau) labiausiai patikusius filmus? Ar turite mėgstamų kino režisierių? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu? Ar jūsų kūrybai būdingas siužetiškumas?

Vienas iš labiausiai patikusių filmų yra Cycling The Frame ir jo antroji dalis The Invisible Frame su Tilda Swinton. Dokumentiniame filme aktorė važinėja dviračiu po Berlyną ir mintyse dalinasi įvairiais monologais, reakcijomis. Pirmoje dalyje 1988 m. keliauja palei Berlyno sieną, o po dvidešimt metų jau abiejų sienų pusėse. Šis filmas itin poetiškas, mediatyvus, apmąstantis istoriją, atmintį, laiką ir laisvę. Iš dalies tai panašu į mano kūrybinį polinkį, kuomet, klaidžiodamas po miestus, mintyse spekuliuoju įvairiomis įžvelgtomis formomis, istorijomis, kuriu prielaidas ir hipotezes. Apskritai mėgstu žiūrėti archyvinius, dokumentinius filmus apie miestus, jų kasdienybę, buitį, kaip Venezia Minore ir t.t. Kažkuriuo metu dažnai stebėdavau Youtube platformoje video įrašus, kuomet žmonės tiesiog su GoPro kameromis vaikčioja po įvairių miestų gatves, tai suteikia galimybę pabūti ten, kur nesi buvęs.

Prieš porą mėnesių viena draugė priminė Wim Wenders filmą Wings of Desire, tad tuo pačiu dar kartelį pažiūrėjau ir Paris, Texas su nuostabiu Harry Dean Stanton. Labai laukiu šio režisieriaus naujo dokumentinio filmo Anselm apie vokiečių tapytoją Anselm Kiefer. Dėl savo poetiškumo šiuos Wenders’o filmus taipogi galėčiau įvardinti kaip itin mėgstamus. Visuomet stebiu Paolo Sorrentino, Leos Carax, Gaspar Noe ir daugelio kitų režisierių kūrybą.

Kokios muzikos klausote? Kokie atlikėjai, grupės yra jūsų klausomų dainų sąrašuose? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su muzika? Ar (ir jei taip – ko?) klausote kūrybinio proceso metu? Jei jūsų gyvenimas turėtų garso takelį, kokia daina, muzikos kūrinys tai būtų?

Klausausi labai daug įvairios muzikos, nuo sunkiai atrandamų įrašų iki nuvalkioto pop, stengiuosi pažinti šį įvairiapusį pasaulį. Visgi, dažniausiai grįštu prie lėtos ekperimentinės ar klasikinės muzikos, nes tai mane ramina, inspiruoja. Tarkim, šiandien Spotify daug klausiausi liuksemburgietės Cucina Povera dainų Varisevalehti ir Varjokuvatnassi, labai gražaus seno Fennesz albumo Venice, Arvo Pärt’o kompozicijos Lamentate, bei repetatyvaus Bohren & Der Club Of Gore Radaus įrašo Constant Fear.

Paauglystėje didelę įtaką padarė Bernard Sumner su grupe New Order, David Byrne su Talking Heads, Autechre, tad vis dar dažnai pasiklausau šių populiarių grupių dainų, o Lietuvoje visuomet buvau didelis Šiaurės Krypties gerbėjas. Gana anksti susipažinau su chorine muzika, nes dažnai teko klausytis draugų choristų atliekamų kūrinių ir tokiu būdu atradau klasikinę muziką. Prieš porą metų, per pandemiją, bevaikščiodamas Labanoro girios apylinkėse daug laiko praleidau su kompozitoriaus Benjamin Britten’o kūriniu Cuckoo!, galbūt ši daina galėtų būti atitinkamo etapo garso takelis, bet tikiuosi, jog ateityje jų dar bus ne vienas. Mano klausoma muzika visuomet buvo itin dinamiška, įvairialypė, turbūt toks požiūris atsispindėjo ir kūryboje: man patinka kontrastingi reiškiniai, nuolat stengiuosi būti atviras ir griežtai neapsiriboju.

Nors daug klausausi skirtingos muzikos, bet kūrybinio proceso metu dažniausiai mėgstu būti tyloje, turbūt labiausiai atsipalaiduoju klausantis įvairių natūralių aplinkos garsų. Tarkim, miegant visuomet atsidarau langą, kad girdėčiau ošimą, pravažiuojančias mašinas, triukšmą, ypač smagu tai patirti svetur viešbučiuose. Tad gyvenimo garso takeliui priskirčiau jūros, miško ar miesto garsus.

Vilius Dringelis. Dekoratyvos objektas „Open“, Asmeninio archyvo nuotr.

Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?  

Galima planuoti, bet niekuomet nenuspėsi, kas bus ateityje, net ir atsakinėjant į šiuos klausimus sudegė kompiuterio plokštė ir praradau visus įrašus, teko dėlioti viską iš naujo. Kažkada suvokiau savo tikslus, tai,  ką noriu veikti šiame gyvenime ir nusprendžiau pasiduoti jų tėkmei, gyventi, viską sugerti, įkvėpti, kurti ir džiaugtis. Turbūt tai ir būtų didžiausia siekiamybė – gyventi.

Šiuo metu su viena įmone pabaiginėjame dekoratyvaus dizaino objekto bendradarbiavimo projektą ir spalį kūrinys turėtų atsirasti jų viešoje erdvėje. Tad labai laukiu galutinio rezultato, nes gamybiniai procesai dažnai padiktuoja įvairiausių įdomių netikėtumų. Taipogi, rudenį Klaipėdoje dalyvausiu grupinėje parodoje, o šių metų pabaigoje Vartų galerijos dizaino erdvėje personalinėje parodoje planuoju pristatyti kelis naujus ir senus kūrinius, esu šiek tiek prikaupęs minčių, patirčių, tad pradedu po truputį darbuotis. Šioje erdvėje savo darbus pristatysime kartu su menininke, dizainere Kotryna Butautyte.

Plačiąja prasme, šiuo metu mano tikslas susitelkti ir tęsti tai, ką pradėjau prieš porą metų. Turbūt didžiausia siekiamybė plėtoti kūrybinio metodo įveiklinimo technologines galimybes. Autorinio dizaino objektų kūryboje nebeturiu tikslo apsiriboti disciplinomis, noriu plėtoti savitą organizmą taip, kaip jį įsivaizduoju: šiek tiek teatrališką, įkvėptą įvairių krypčių. Artimiausioje ateityje labai norėčiau pabandyti padirbėti ir scenografijos disciplinoje.

Ko palinkėtumėt, kokį patarimą duotumėt jaunajam menininkui?

Nenustoti ieškoti, lavinti savitą požiūrį, išnaudoti visas progas ir niekuomet savimi neabejoti.

Vilius Dringelis. Staliukas „Babylon“, Asmeninio archyvo nuotr.