Viktorijos Bielevičienės nuotr.
„Žiūrėk! Stojam! Čia kažkoks… da-vat-kynas!“ – tokia buvo mano reakcija pirmą kartą išvydus rudąją rodyklę su kiek netikėtu pavadinimu. Ir nors žodis „davatkynas“ daug kam iš pradžių kelia šypseną, jau po keliolikos minučių kelionės paslaptingu takeliu link jo supranti – tai viena šviesiausių ir jaukiausių vietų Lietuvoje.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. sausio 24 d. portale vilniausgalerija.lt
Vienuolynas be vienuolių?
Šilavoto Davatkynas – daugiau nei šimtmetį gyvavęs neformalus moterų „vienuolynas“, kuriame glaudėsi pamaldžios moterys, vietinių nepiktai vadintos „davatkėlėmis“. Žinoma, čia nepamatysite nei solidžių mūro sienų, nei kitų vienuolynams būdingų akcentų – vietoje to dailaus miško papėdėje pūpso kelios senutės, it pasakose mažytės trobos ir išpuoselėtas kiemas. Nuo pat 1895 m. iki 1999 m. šioje vietoje glaudėsi vietinės moterys, nusprendusios savo likusį gyvenimą sieti su Dievu. Vienos iš jų buvo našlės, dar kitos – apsisprendusios nekurti šeimos, tačiau tam tikra prasme jos sukūrė kur kas didesnę šeimą – tai visi žmonės, kurioms jos padėjo per beveik šimtą Davatkyno gyvavimo metų. Ligoniai ir našlaičiai, partizanai ir tremtiniai ar tiesiog ieškantys palaikymo, šviesos ir žinių – visiems jiems pagalbos ranką ištiesdavo atsidavusios Davatkyno gyventojos.
Viktorijos Bielevičienės nuotr.
Viktorijos Bielevičienės nuotr.
Nuo ko viskas prasidėjo?
Pasakojama, kad dar XIX a. pab. į Davatkyno vietą atsikraustė pirmoji jo gyventoja – Marijona Dabrišiūtė. Pamaldi moteris svajojo stoti į tikrą vienuolyną, tačiau šiam tikslui įgyvendinti tuo metu nebuvo galimybių. Į didelį Marijonos troškimą sureagavę artimieji Marijonai nupirko žemės lopinėlį visai šalia Šilavoto bažnyčios, kur ir išdygo pirmasis miniatiūrinis namukas. Netrukus aplinkui pradėjo kurtis ir kitos pamaldžios moterys: vienu metu Davatkyne stovėjo net septyni nedidukai nameliai, kuriuose įsikurdavo iki keturiolikos gyventojų. Dar labiau Davatkynas suklestėjo į parapiją atsikėlus naujam kunigui Antanui Radušiui. A. Radušis buvo ypač aktyvus švietėjiškoje veikloje, taigi Davatkynas tapo ir savotišku žinių centru, kuriame vaikai mokėsi amatų ar net rašto spaudos draudimo laikotarpiu.
(Beje, kalbant apie pasipriešinimą priespaudoms, svarbu paminėti ne tik Davatkyną, bet ir visas Šilavoto apylinkes: čia aktyviai vyko lietuviškos spaudos platinimas, o vėliau – partizaninis pasipriešinimas. Jo mastus įrodo ir ypač tankus bunkerių tinklas apylinkėse, o buvusius įvykius primena priešais Šilavoto bažnyčią įrengtas atminimo skveras.)
Šilavoto Davatkyno muziejaus archyvo nuotr.
Šilavoto Davatkyno muziejaus archyvo nuotr.
Šilavoto Davatkyno muziejaus archyvo nuotr.
Atradimas prasideda beieškant
Davatkyno patirtis prasideda kur kas anksčiau, nei į jį patenkame. Kad tai pajaustume, labai svarbu į Davatkyną atvykti ne automobilių keliuku (į kurį nukreipia rudoji rodyklė), o atkulniuoti pėsčiomis nuo Šilavoto bažnyčios šventoriaus. Būtent šiuo nuostabiu keliu – į dešinę nuo bažnyčios vingiuojančiu pušynu – kasdien į bažnyčią ir iš jos žingsniuodavo ir Davatkyno gyventojos. Šiandien jų atminimui visas kelias papuoštas išraiškingais liaudies meno koplytstulpiais. Turbūt neatsitiktinai koplytstulpiuose vaizduojamos šventosios Marija, Ona, Magdalena, Veronika – būtent tokie vardai buvo dažniausi tarp Davatkyno gyventojų.
Šiandien Davatkynas yra ne tik vienas įdomiausių krikščionybės raidos Lietuvoje pavyzdžių, bet ir nuostabiai jauki vieta ieškantiems praėjusių amžių dvasios: mažytėse trobelėse vis dar spindi Davatkyno gyventojų austos staltiesės, o langų atspindžiuose – nuostabūs, šiandien jau beveik išnykę darželiai. Aktyvios bendruomenės ir M. Dabrišiūtės giminaičių Lincevičių dėka Davatkynas vis dar kupinas gyvybės: čia vyksta plenerai, poezijos pavasariai, o susitarus iš anksto (ne karantino metu), Davatkyną galima aplankyti ir kaip muziejų.
Daugiau lankytinų Lietuvos objektų rasite čia.
