Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. birželio 12 d. portale vilniausgalerija.lt
Daugelis turbūt girdėjo apie Panevėžyje esančią Nevėžio senvagę. Tokia senvagė – labiau taisyklė nei išimtis, nes senvagės drėgnam Nevėžio slėniui yra labai būdingos. Pailgos, ežerėlį ar net pasagą primenančios senvagės dažniausiai susiformuoja lygumų upei darant kilpas, kai potvynio metu upė pragraužia natūralią vagą ir ima tekėti naująja. Nors vasarą senvagės dažniausiai išdžiūva, kasmet jos vėl prisipildo potvynio metu.
Pačiu gražumu Nevėžio senvagės matosi Krekenavos regioniniame parke, kur jų suskaičiuojama net iki 100. Pati geriausia vieta jas pažinti – 1,6 km ilgio Nevėžio senslėnio pažintinis takas, kuriame galima pasivaikščioti ne tik palei senvages, bet ir dailia Nevėžio pakrante.
Ši paslaptinga koplyčia – vienintelis išlikęs kadaise šalia Nevėžio gyvavusio Nevėžninkų dvaro statinys. Tiesa, žodis „išlikęs“ tik sąlyginis: nuostabaus grožio koplyčia šiandien beveik visiškai suniokota, nelikę nei stogo, vien tik dailus, klasicistinis, iš akmenų mūrytas fasadas. Kaip bebūtų, ši vieniša koplyčia vis dar vilioja smalsuolius: vienus dėl unikalios XIX a. architektūros, kitus – dėl sklandančių šiurpių istorijų, mat kadaise koplyčia veikė ne tik kaip dvaro bei aplinkinių kaimų maldos namai, bet ir kaip dvarą valdžiusių šeimų mauzoliejus, jos rūsiuose buvo įrengtos kriptos. Manoma, kad būtent todėl statinys sumūrytas ant dirbtinio pylimo: spėjama, kad taip mauzoliejų norėta apsaugoti nuo Nevėžio upės potvynių.
Lietuvoje trikampio išplanavimo bažnyčių yra tik dvi: viena Degučiuose (Šilutės r.), kita – Panevėžiuke (Kauno r.), kuris, kaip ir sako pats pavadinimas, įsikūręs taip pat ant Nevėžio kranto. Miestelio puošmena – Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia – unikali ne tik dėl savo formos, bet ir laikotarpio: tai gana retas ir vertingas ATR laikų palikimas (statyta 1747 m.), priskiriamas vėlyvajam barokui. Netoli bažnyčios – ir labai panašios manieros, gana įspūdingo mastelio, tačiau apleistas Panevėžiuko dvaras, iš tolo šviečiantis išlikusiomis unikaliomis raudonomis čerpėmis. Įvairiuose šaltiniuose šis dvaras minimas jau nuo XVI a., todėl jo architektūroje paslaptingai persipina ne tik skirtingų giminių istorijos, bet ir skirtingų laikotarpių dekoro detalės, kurių išliko tiek eksterjere, tiek interjere. Nors šiuo metu dvaro ateitis neaiški, vaizdingos dvaro prieigos sufleruoja, kad bent jau praeitis buvo tikrai didinga.
Pabaigoje – šiek tiek linksmesnė dar vieno dvaro „nuo Nevėžio“ istorija. Tai Babtyno – Žemaitkiemo dvaras (Kauno r.), ne tik, kad neužmirštas, bet ir kasdien kuriantis naują savo istoriją. Parodos, plenerai, koncertai, asmeninės šventės – veiksmas dvare vyksta nuolatos, o kažkuria prasme jis tapęs ir vietos kultūrinio gyvenimo centru, beveik kaip ir kadaise, kai čia gyveno pirmieji jo šeimininkai: kunigaikščiai Giedraičiai, grafai Tiškevičiai ar generolas Vladas Nagevičius. Įdomybių Babtyno – Žemaitkienio dvare galima rasti kone kiekviename kampelyje, pavyzdžiui, svirne, kuriame telpa 90-ties motociklų kolekcija iš 20-ties pasaulio šalių. Ši kolekcija – dabartinio dvaro savininko Mindaugo Šventoraičio hobis ir aistra, kuria jis noriai dalinasi su dvarą lankančiais smalsuoliais.
Daugiau lankytinų Lietuvos objektų rasite čia.