Viktorija Antonovič. Fot. Ilmė Vyšniauskaitė

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako foto ir videomenininkė Viktorija Antonovič.

Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?

Kurį laiką mano kūryboje dominavo video, tačiau šiandien verčiu naują lapą ir grįžtu prie materialesnių priemonių: fotografijos, piešimo. Taip pat artimi tarpdisciplininiai menai, nevaržantys ir kuriantys erdvę didesnėms raiškos galimybėms. Mokausi netobulumo, kuris man susijęs su gebėjimu parodyti pažeidžiamumą.

Viktorija Antonovič. Painting with an Ice Cream (Tapyba ledais), 2023

Kurti paskatina tai, kad noriu turėti reikšmingą veiklą, prisidėti prie gražesnio pasaulio kūrimo. Mane domina pats kūrybinis procesas, svarbu save išreikšti, taip pat būti išgirstai. Jis prasideda intuityviai, jei bandyčiau įvardinti – turbūt nuo minčių, išsišakojančių supersoniniu greičiu, kuriančių asociacijas. Taip pat kartais susitinku su rezonuojančiais simboliais ar artefaktais aplinkoje.

Šiame kelyje man padeda meditacija, ilgi pasivaikščiojimai, kelionės. Be to, stengiuosi užsirašyti visas idėjas nevertinant. Prisimenu Marinos Abramovič patarimą kaupti ne tik „geras”, bet ir „blogas” idėjas ir stengiuosi juo naudotis. Pasak Abramovič, „blogosios” yra tos, kurias bijome įgyvendinti, nes jos rizikingos ir nepatogios. Visgi jose slypi didžiausias progresas, ir tik jos iš tiesų praturtina.

Šiuo metu domina, kaip, pasitelkiant menus, galima kalbėti apie klimato kaitą, dėl to temos ir motyvai glaudžiai susiję.

Viktorija Antonovič. Maisons infrarouges (Infraraudonieji namai), 2023

Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro jums įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia jūsų idėjoms?

 Vaikystėje mano meniniai interesai prasidėjo nuo piešimo ir tapybos, vėliau sekė fotografija. Pradėjus fotografuoti, didelį įspūdį paliko lietuvių fotomenininkų mokykla, ypač Vėtrė Antanavičiūtė, Vytautas Balčytis ir Rimantas Dichavičius (pastarojo knygos, lyg „cofee table books”, turbūt puošė kas antrus postsovietinius namus). Žinoma, Antanas Sutkus, su kuriuo teko garbė pabendrauti jo parodos Paryžiuje metu. Iki šiol branginu atviruką su jo autografu. Vėliau akiratis plėtėsi, labai paveikė eksperimentinis kinas ir kinas apskritai. Džiaugiuosi, kad susikirto keliai su Jonu Meku ir jo draugais Paryžiuje, taip pat su kitais eksperimentinių filmų kūrėjais. Kurį laiką dalyvavau eksperimentinio kino laboratorijos L’Abominable veikloje, kur įgavau neįkainojamos patirties.

Šiandien įkvepia tiek pasaulinio garso kūrėjai (tokie kaip Georgia O’Keeffe, Josef Kubelka, Marina Abramović, Anne Imhof, Dayanita Singh, Raymon Depardon, Cy Twombly), tiek jaunos kartos menininkai (Maya Rochat, Baptiste Rabichon). Jų darbai man – drąsos ir laisvės kelrodė žvaigždė.

Viktorija Antonovič. Fot. Ilmė Vyšniauskaitė

Kur studijavote ir kas buvo/yra jūsų pagrindiniai mokytojai? Koks jūsų santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?

Studijavau šiuolaikinę literatūrą ir kino teoriją Naujosios Sorbonos universitete, vėliau mokslus tęsiau Paryžiaus Aukštojoje Nacionalinėje Dailės Mokykloje (École Nationale Supérieure des Beaux-Arts de Paris). ENSBA mano studijos vadovė buvo video meno pradininkė Prancūzijoje Dominique Belloir. Jos dėka išmokau kritiškiau pažvelgti į savo kūrinius, išsigryninti idėjas, kalbėti apie jas. Taip pat didelį indėlį į mano išsilavinimą įdėjo video dėstytoja Julie Courel bei meno filosofijos dėstytojai ir magistrinio rašto darbo vadovai Clélia Zernik ir Alain Bonfand. Pastarieji man padėjo atrasti artimą filosofiją. Jie pakuždėjo paskaityti Werner Herzog knygą Of Walking in Ice, kuri tapo magistrinio darbo pagrindu ir meninio vaikščiojimo gidu. Dailės mokyklos dėstytojų užduotis yra neįkainojama – jie padrąsina, nekritikuodami padeda išrutulioti idėjas ir nukreipti tinkama linkme.

Derėtų nepamiršti mokytojų Lietuvoje: piešimo ir tapybos mokiausi pas Gražiną Aleksandrą Škikūnaitę bei Viliją Galdikaitę, fotografijos – pas Danielių Augaitį, kinematografijos – Super 8 filmų kolektyve “Super 8 Picnic in a Hand” ir t.t.

Mano santykis su prancūzų dėstytojais buvo ir išlieka lygiavertis. Su studijos vadove iki šiol palaikome ryšius: neseniai teko proga sudalyvauti jos studentų susibūrime, unikaliame, jau išėjusio jos vyro architekto įrengtame bute Paryžiaus centre. Taip pat džiaugiuosi, kad pirmoji piešimo mokytoja G. A. Škikūnaitė rugsėjį apsilankė mano parodos Vilniuje atidaryme.

Viktorija Antonovič. Poledinė žūklė, video 2015

Koks jūsų santykis su lietuviškąja meno tradicija? Kurie mūsų šalies kūrėjai jus žavi labiausiai?

Pirmus 21 gyvenimo metus praleidau Lietuvoje, todėl mano meninis ugdymas ir įkvėpimas glūdi lietuviškoje meno tradicijoje tiek tiesiogiai, tiek pasąmoningai. Kaip minėjau, Lietuvos fotomenininkai buvo didelis įkvėpimo šaltinis, jų humanistinė įtaka nujaučiama mano juodai baltose žmonių nuotraukose (serija Trames du macadam (Asfalto ženklai)). Taip pat itin artimos Antano Mončio skulptūros, išlaikiusios baltišką dvasią net prancūziškame kontekste. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę susipažinti su Jonu Meku ir jo filmais, suteikusiais gyvenimui daug grožio. Kurį laiką filmavau trumpus filmus kino juosta ir taikiau jo trūkčiojančio montažo metodą (The Ladder (Kopėčios)). Studijų metais mano video darbai buvo orientuoti į Lietuvos šiuolaikinio kultūrinio paveldo nagrinėjimą. Pavyzdžiui, Pêche sur glace (Poledinė žūklė), kuriame žvejai lyg šiuolaikinio šokio šokėjai atlieka ramybės kupiną žvejybos choreografiją. Video darbe Kilimas, moteris žiemą daužo kilimą ant sniego. Dijūto kalba apie stebuklingą kalną.

Malonu lietuvių kūrinius aptikti užsienio institucijose. Nustebau Pakui Hardware instaliaciją išvydusi šią vasarą Bordeaux šiuolaikinio meno muziejuje CAPC. Taip pat lankiausi Paryžiaus galerijų savaitgalyje rugsėjo pradžioje, kur H galerijoje savo paveiklus eksponavo Jaunojo tapytojo prizo laureatas Linas Kaziulionis. Laukiu Mykolės Ganusauskaitės parodos Paryžiuje.

Mano nuomone, lietuviai yra gilūs ir dvasingi kūrėjai, turintys daug idėjų. Iš užsienio perspektyvos galiu teigti, kad Lietuvoje yra daug talentingų fotografų. Be to, džiaugiuosi stebėdama, kaip auga Lietuvos kino industrija. Neseniai Arte parodė lietuvių trumpametražių filmų retrospektyvą ir nuostabų Vytauto Katkaus filmą Kolektyviniai sodai.

Viktorija Antonovič. Trames du macadam (Asfalto ženklai), 2010-2023

Ar jūsų menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką jūsų kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?

Buvimas moterimi lemia, kad savaime perteikiu moterišką požiūrį į pasaulį, nebūtinai per aktyvizmo prizmę. Reiškiu tai, kas mane liečia: per  jautrumą, neieškant žinutės ar ideologijos, tiesiog siekiant išlikti savimi, klausantis vidaus. Žinoma, mano kūryba evoliucionuoja kartu su besikeičiančiu pasauliu ir mano asmeninėmis patirtimis. Šiuo metu mano dėmesys yra sutelktas į gamtos išsaugojimą, klimato kaitą. Manau, kad tai esminis mūsų visuomenės iššūkis, ir siekiu kelti sąmoningumą apie šią problemą savo darbuose. Nepaisant to, socialinės problemos lieka ne mažiau svarbios. Esu pasiruošusi jas tyrinėti ateityje.

Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?

Kaip bet kurioje veikloje, menuose yra savų iššūkių. Jie daugiabriauniai: vieni praktiniai, kiti labiau vidiniai, socialiniai. Kartais išbalansuota, daug erdvės užimanti buitis (šeima, namai ir t.t.) parazituoja meninę veiklą ir tampa savotiška distrakcija. Taip pat įtampa kyla tarp būtinybės užsidirbti pragyvenimui ir laiko kūrybai, nes ne visi ir ne iš karto išgyvena iš kūrybos. Papildomi darbai ne tik atima laiko, jie taip pat atima energijos, būtinos menui. Todėl tenka rinktis, mokytis skirstyti prioritetus. Man kyla visi šie klausimai, tačiau didžiausiu iššūkiu lieka pragyvenimo klausimas, ypač gyvenant tokiame mieste, kaip Paryžius.

Mano nuomone, krizės susijusios su menininko noru pateisinti kitų lūkesčius, o ne ieškoti savo tikrosios tapatybės. Pati dažniausiai įkvėpimo nestokoju, sudėtingiau nebent atrinkti ir išgvildenti kokią nors vieną idėją.

Viktorija Antonovič. Le temps des bougies (Žvakių metas), 2023

 Koks didžiausią įspūdį jums palikęs (užsienio ir/arba Lietuvos) muziejus ir kuriuos pasaulio muziejus labiausiai norėtumėte aplankyti ateityje? Kokios jūsų lankytos parodos buvo pačios įsimintiniausios?

Iš aplankytų didžiųjų muziejų saujelės, įspūdį paliko Tate Modern galerija Londone (greičiausiai, nes buvo viena pirmųjų). Taip pat įsiminė Salvadoro Dali namai-muziejus Cadaqués mieste Ispanijoje. Kaip antri namai man – Centre Pompidou ir Luvras Paryžiuje. Į pastarąjį eidavau eskizuoti studijų metais, nes, kaip studentė, galėdavau lankytis nemokamai.  Labai įdomi Paris Internationale meno mugė ir pastatai, kuriuos organizatoriai kasmet parenka ekspozicijai. Lietuvoje patiko Japoniškas sodas bei Orvidų sodyba-muziejus.

Ateityje norėčiau aplankyti MoMa Niujorke, taip pat sudomino neseniai duris atvėręs Sege Gainsbourg namai-muziejus Paryžiuje.

Tarp įsimintiniausių parodų: Anne Imhof paroda ir performansas Palais de Tokyo, Anselm Kiefer, Georgia O’keefe parodos Centre Pompidou bei Maya Rochat paroda la MEP Paryžiuje.

Ar galėtumėte išvardinti 3-5 (arba daugiau) labiausiai patikusius filmus? Ar turite mėgstamų kino režisierių? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu? Ar jūsų kūrybai būdingas siužetiškumas?

Kinas man be galo svarbus. Esu aktyvi kino vartotoja tiek namuose, tiek Paryžiaus kino salėse. Domina tiek tradiciniai naratyviniai, tiek eksperimentiniai filmai bei video menai. Praeityje esu dirbusi kino industrijoje ir teko galimybė tapti dokumentinių filmų serijos Lietuvių menininkai Prancūzijoje autore.

Mano akimis, vienas unikaliausių režisierių – tailandiečių menininkas ir režisierius Apichatpong Weerasethakul ir jo filmai Tropical Malady bei Uncle Boonmee Who Can Recall His Past Lives, paveikę savo originalumu ir paslaptingumu. Taipogi labai savitą estetinį braižą turi kanadiečių filmų kūrėjas Guy Maddin. My Winnipeg  – vienas iš pavyzdžių. Daug išmokė vokiečių kilmės režisierius Werner Herzog (The Great Ecstasy of Woodcarver Steiner). Kupini poezijos Maya Deren, Agnès Varda filmai.

Iš naujesnių filmų be galo patiko islandų Godland, rež. Hlynur Pálmason, taip pat prancūzų Et la fête continue, rež. Robert Guédiguian, gruzinų What Do We See When We Look at the Sky?, rež. Alexandre Koberidze.

Kas liečia mano kūrybą, esu girdėjusi atsiliepimų, kad ji naratyvinė: svarbi laiko sąvoka, net piešiniuose ar nuotraukose vyksta judėjimas. Pavyzdys – Maisons Infrarouges (Infraraudonieji namai), kur jaučiamas spinduliavimas ir šilumos kiekio nutekėjimas.

Viktorija Antonovič. Dijūto, video 2015

Kokios muzikos klausote? Kokie atlikėjai, grupės yra jūsų klausomų dainų sąrašuose? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su muzika? Ar (ir jei taip – ko?) klausote kūrybinio proceso metu? Jei jūsų gyvenimas turėtų garso takelį, kokia daina, muzikos kūrinys tai būtų?

Pastaruoju metu klausausi labai eklektiškos muzikos, visgi labiausiai žavi intymistinę atmosferą kuriantys, indie, folko arba pop atlikėjai. Įkvepiančių atlikėjų gretose daugiausiai moteriški balsai: Johni Mitchell, Patti Smith, Kate Bush, Regina Spektor, Portishead, Jane Birkin, 7-ojo dešimtmečio prancūzų šansonas.

Su muzika sieja stiprus ryšys: antroje klasėje pradėjau groti klarnetu, vėliau gitara. Paauglystėje ėmiau kurti dainas. Šiuo metu greta kitų projektų ruošiuosi įrašinėti savo kūrybos albumą.

Turbūt visa tai lėmė, kad garsinis fonas man labai svarbus kuriant. Erdvės užpildymo funkciją puikiai atlieka prancūzų radijo stotis FIP, kurios kruopščiai atrinkti garso takeliai sukuria jaukią, lėtą, saulėtą atmosferą. Paįvairinimui kartais renkuosi melancholiškesnį variantą – LRT Opus.

Na, o jei mano gyvenimas turėtų garso takelį, greičiausiai tai būtų dainų popuri, bet renkantis vieną dainą – užburianti Johni Mitchell The circle game.

Ko palinkėtumėt, kokį patarimą duotumėt jaunajam menininkui?

Nesiklausykite tų, kurie tvirtina, kad kurti galima tik tada, kai kitaip negali. Taip pat nepasitikėkite tais, kurie teigia, kad viskas jau sukurta ir nėra vietos naujoms idėjoms. Kiekvienas gali atrasti savo vietą meno pasaulyje, nepriklausomai nuo amžiaus, meistriškumo lygio ar kitų kriterijų.

Raginu ugdyti ryžtą ir atkaklumą, skirti laiko meditacijai ir introspekcijai, laikui vienumoje. Komunikacijos įgūdžiai svarbūs bet kurioje profesijoje, todėl juos taip pat verta plėtoti. Sekite, kas vyksta meno pasaulyje, bet neleiskite laikinoms tendencijoms paveikti jūsų kūrybos.

Nepamirškite mokytis meno istorijos.

Palinkėčiau nesureikšminti kūrybinio proceso, nekelti jam per didelių lūkesčių ir žvelgti į viską su daugiau lengvumo. Tik taip galėsite iš tikrųjų mėgautis savo kūryba ir sukursite erdvę idėjoms laisvai plėtotis.

Viktorija Antonovič. Trames du macadam (Asfalto ženklai), 2010-2023

BIOGRAFIJA

Viktorija Antonovič (g. 1988 m. Vilniuje) labai anksti susidomėjo fotografija ir piešimu. Pasirinkusi kūrybinį kelią, išvyko iš Lietuvos į Prancūziją – šalį, kurioje įsitvirtino. Simpatija Super 8 ir 16 mm kino judėjimui, jai padėjo prisijungti prie nepriklausomo kino kolektyvų tiek Vilniuje, tiek Paryžiuje. Ten sutiko žinomus kino kūrėjus: Joną Meką, Michael Snow ir Agnès Varda.

Studijavo Paryžiaus Aukštojoje Nacionalinėje Dailės Mokykloje, lydima video menininkės bei studijos vadovės Dominique Belloir. 2015 metais su pagyrimu apsigynė diplominį darbą-parodą. Mokslų metu išryškėjo jai artimos medijos: video, fotografija ir piešimas. Jos video darbai buvo rodomi skirtingose Europos šalyse: Prancūzijoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kroatijoje bei Lietuvoje.

Dar besimokydama, ji tapo dokumentinių filmų ciklo „Lietuvių menininkai Prancūzijoje“ autore ir režisiere. Filmavimai, prodiusuojami TV Europos, įvyko Paryžiuje ir Normandijos regione. Vienas filmų pagerbia charizmatiškojo pokario tapytojo Prano Gailiaus, išėjusio 2015 m., atminimą. Šiuos filmus vis dar galima išvysti nacionalinės televizijos ekranuose.

Viktorijos meniniai polinkiai įvairūs: ji taip pat dainuoja ir komponuoją muziką bei ruošiasi išleisti debiutinį savos kūrybos albumą. Tuo tarpu vizualiniai kūriniai ją atvedė į Prancūzų institutą Lietuvoje, kurio erdvėse ji pristatė parodą Mesurer la chaleur / Matuoti šilumą.

Viktorija Antonovič Instagram paskyroje: trames_du_macadam