Konstantinas Galkauskas

Dažnai pasakojimuose apie senąjį Vilnių nuskamba daugiataučio epitetas. Tačiau toks buvo ir yra ne tik miestas, bet ir jo gyventojai. Vienas tokių – XIX a. Vilniuje gimęs kompozitorius, dirigentas, choro vadovas ir pedagogas Konstantinas Galkauskas (1875–1963). Nors dėl tautinės jo priklausomybės ginčijasi kelios tautos, dirbdamas ir kurdamas Vilniuje jis sujungė lietuvių, žydų, rusų bei baltarusių bendruomenes.

Minint šešiasdešimtąsias K. Galkausko mirties metines, apie jo gyvenimą Vilniuje, meilę muzikai, potraukį fotografijai ir poezijai pasakoja istorikas, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzikos ir dailės skyriaus muziejininkas ARTŪRAS SAVKO.

Kelias į muziką ir N. Rimskio-Korsakovo mokykla

Istorikas A. Savko pasakojimą apie K. Galkausko meilę muzikai pradeda nuo Didžiosios gatvės Vilniuje, kur būsimas muzikas praleido vaikystę: „Jo tėvas ten turėjo būstą ir restoraną „Palermo“. Galkauskas vaikystėje stebėdavo, kas vykdavo Didžiojoje gatvėje, klausydavosi po langais koncertuodavusių gatvės muzikantų.“ Nenuostabu, kad muzika K. Galkauskas susidomėjo anksti – jo mama skambino fortepijonu, vienas iš dėdžių buvo choro, kitas – orkestro vadovas.

Konstantinas Galkauskas

„Jam tai buvo artima. Dvi jo seserys taip pat buvo labai muzikalios – viena dainavo, kita grojo fortepijonu. Jis nuo vaikystės mylėjo muziką ir savo gyvenimo kelią nukreipė šia linkme“, – sako A. Savko.

Muziejininkas pasakoja, kad muzikos mokslus K. Galkauskas pradėjo krimsti dar besimokydamas Vilniaus berniukų gimnazijoje, tuo metu veikusioje Vilniaus universiteto patalpose: „Jis pradėjo lankyti privačią muzikos mokyklą, tačiau, kai pritrūko lėšų, skaudama širdimi šiuos mokslus turėjo apleisti, bet nuo muzikos niekada nenutolo. Dar prieš studijas Sankt Peterburge jis jau organizavo koncertus Vilniuje.“

Pasak A. Savko, išvykęs į Sankt Peterburgą, dėl didelio užsidegimo K. Galkauskas pateko pas vieną geriausių to meto kompozitorių Rusijoje – Nikolajų Rimskį-Korsakovą ir mokėsi taip stropiai, kad net nereikėjo mokėti už mokslus.

Jauno kompozitoriaus talentą įrodo kitas įdomus faktas. „Per beveik penkiasdešimt konservatorijos gyvavimo metų pirmą kartą istorijoje operą sukūręs mokinys buvo apdovanotas medaliu. Nors tuo metu spausdindavo tik nusipelniusių kompozitorių kūrinius, jam dar būnant studentu mokytojas Rimskis-Korsakovas pasirūpino, kad ir Galkausko kūrinys būtų išspausdintas. Tai parodo, koks talentingas kūrėjas jis buvo“, – kalba A. Savko.

Sugrįžimas į Vilnių ir pašaukimas mokyti

Sugrįžęs į Vilnių K. Galkauskas iš karto ėmėsi darbo – įkūrė simfoninį orkestrą, vadovavo chorui, Bernardinų sode kelis kartus per mėnesį organizuodavo koncertus.

„Po Pirmojo pasaulinio karo Galkauskas įsikūrė Pylimo gatvėje prie Reformatų bažnyčios esančiame triaukščiame name. Pats kukliai apsigyveno palėpėje, o ištaigingas trijų kambarių patalpas skyrė savo įkurtai muzikos mokyklai. Tuo metu Galkauskas rūpinosi švietimu, edukacija, rengė nemokamas paskaitas vaikams, turėjusias stulbinamą pasisekimą. Tiesa, vėliau užklupo finansiniai sunkumai, todėl jam teko skambinti fortepijonu kino teatruose – tuo metu kinas buvo begarsis, jis ten muzikuodavo ir įgarsindavo filmus“, – pasakoja istorikas.

Neeilinį talentą ne tik muzikuoti, bet ir mokyti K. Galkauskas atskleidė po Antrojo pasaulinio karo dėstydamas konservatorijoje. „Konservatorijoje jis buvo mylimas studentų profesorius. Muziejuje turime nuotraukų iš jo laisvalaikio, tarp jų yra ir nuotraukų su buvusiais ar esamais mokiniais. Galkauskas iki paskutinių dienų intensyviai dirbo. Stengėsi kurti ir rengti koncertus, tačiau didelę jo gyvenimo dalį užėmė edukacija, muzikos populiarinimas, lavinimas, tiek moksleivių, tiek studentų rengimas“, – aiškina A. Savko.

Daugiatautiškumas

A. Savko sako, kad iš kitų muzikantų vilniečių K. Galkauskas įdomus ir išskirtinis tuo, kad sujungė visas Vilniuje gyvenančias tautines mažumas: „Jis dirbo su visomis miesto bendruomenėmis. Mokytojavo ir vadovavo chorui lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Ten pastatė ne vieną vaikų baletą. Biržuose, žmonos gimtinėje, penkias vasaras leido važinėdamas po kaimus, kur rinko ir užrašinėjo lietuvių liaudies dainas. Taip pat yra sukūręs kantatas „Basanavičiaus atminčiai“ ir „Čiurlionio atminimui“. Lietuviai Galkauską laiko lietuvių kompozitoriumi, daug prisidėjusiu prie muzikos plėtotės lietuvių bendruomenėje.

Galkauskas bendradarbiavo ir su miesto rusų bendruomene, mokytojavo Puškino gimnazijoje, kur organizavo įvairius renginius ir koncertus. Neatsitiktinai jį savinasi ir baltarusiai – aktyviai bendravo su šia bendruomene, mokė jų vaikus baltarusiškoje gimnazijoje netoli Aušros vartų, bendradarbiavo su baltarusių choro vadovu, harmonizavo nemažai jų liaudies dainų, taip pat muzikai pritaikydavo baltarusių poetų kūrinius.

Galkauskas taip pat bendradarbiavo ir su žydų muzikos institutu. Evangelikų reformatų bažnyčioje rengdavo koncertus ir vargoninkavo. Su miesto lenkų bendruomene rengdavo koncertus, o sentikių bendruomenei yra parašęs himną.“

Taigi K. Galkauskas – ne tik talentingas muzikas ir kūrėjas, bet ir įvairiapusė, tolerantiška asmenybė, sava tiek tarpukario ir pokario lietuviams, tiek rusams ir baltarusiams, tiek kitoms bendruomenėms.

Videomedžiagos kadras

Videomedžiagos kadras

Šalia muzikos – fotografija ir poezija

Istorikas pasakoja ir apie kitus K. Galkausko pomėgius. Vienas tokių – fotografija. „Šeštojo dešimtmečio pabaigoje kompozitorius persikėlė į naujai pastatytą namą, kuriame apsigyveno nemažai muzikų, šiandien jame veikia „Skalvijos“ kino teatras. Galkauskas gyveno trečiame aukšte, virš įėjimo į šį kino teatrą. Tuo metu jis mėgo fotografuoti ir fotografuotis, todėl yra išlikusių labai įdomių nuotraukų. Kai kurios jų darytos būtent iš šio buto balkono. Čia jis įamžino dabar jau nebeegzistuojančius objektus – Šv. Rapolo bažnyčios kleboniją, nugriautą gydytojo Raduškevičiaus rūmų dalį prie Žaliojo tilto, Kongresų rūmų vietoje buvusius kvartalus. Dabar tos nuotraukos vertingos, jose matome jau išnykusį Vilnių“, – aiškina A. Savko.

Kompozitorius taip pat mėgo rinkti atvirukus ir įvairias nuotraukas, todėl muziejuje saugomoje K. Galkausko kolekcijoje yra ir Stanisławo Filiberto Fleury stereoskopinių nuotraukų, kuriose galima išvysti 3D senojo Vilniaus vaizdų.

Muziejininkas prisimena, kad, be muzikos ir fotografijos, K. Galkauskas taip pat mėgo poeziją: „Ne tik mėgo, bet ir pats kurdavo nedidelius kūrinėlius. Trumpuose įvairiems kompozitoriams dedikuotuose kūrinėliuose jis mėgdavo pabrėžti jų išskirtines savybes ir jas muzikaliai sudėti į rimuotas eilutes.“

Kolekcija

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma turtinga K. Galkausko kolekcija, išsaugota kompozitoriaus dukros Tamaros, kuri taip pat buvo dainininkė, neretai koncertuodavusi kartu su tėvu, ir prieš kelis dešimtmečius patekusi į muziejų. A. Savko teigia, kad joje saugomos vertingos nuotraukos, koncertų afišos, memorialiniai daiktai.

„Šie rinkiniai išsamūs ir įdomūs. Nuotraukos atspindi visą Galkausko gyvenimą, kūrybinę veiklą bei laisvalaikį. Pavyzdžiui, kai kur užfiksuotas jo laisvalaikis Vingio parke, Buivydiškėse arba Pavilnyje. Keliose nuotraukose matomas Galkausko ir jo mokinių santykis. Arba meilė gyvūnams – kiek neįprasta, bet miela, kad šioje kolekcijoje gausu nuotraukų su kačiuku. Viename kadre užfiksuota, kaip gyvūnėlis sėdi ant fortepijono, kol Galkauskas groja“, – šypsosi A. Savko.

Įamžinimas

Amžinojo poilsio Konstantinas Galkauskas atgulė Antakalnio kapinėse. Jo atminimą įamžina paminklinė lentelė ant namo, kuriame gyveno Pylimo gatvėje. A. Savko teigia, kad 1975 m. apie jį buvo išleista Aldonos Matulaitytės knyga „Konstantinas Galkauskas“. Lietuvos rusų bendruomenės išleistoje knygoje apie rusus Lietuvoje yra šiai asmenybei skirtas straipsnis.

Istorikas neslepia, kad K. Galkauskas įdomus ir vertas prisiminti, tačiau jo įpaminklinimo nėra daug. Nepaisant to, pasak A. Savko, jis iki šiol prisimenamas tiek baltarusių, tiek rusų, tiek lietuvių ir žydų bendruomenėse.

Už pagalbą rengiant vaizdo pasakojimą dėkojame Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui.

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.