„Unflux’me” Marijono Verbel ir Evos Rodz performanso dokumentacija. Fot. Diana Nakrevič, 2021

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako animatorė ir tarpdisciplininio meno kūrėja Eva Rodz.

Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?

Esu nuolatiniame eksperimentavime. Tai galima pastebėti ir mano Instagram’e. Man tai yra mano mažoji galerija, kurioje esu ir kuratorė, ir kūrėja. Pavyzdžiui, niekada nesidalinu savo romantiniais santykiais, partneriais, nerodau šeimos, didelių kūrybinių projektų procesų (net galutinius kūrinius galima pamatyti tik parodoje) – man tai yra be galo subtilu ir svarbu, kad šimtams stebinčių mano medijas nenoriu duoti tam prieeigos. Platformą naudoju tik kaip tam tikrą įrankį (arba kaip atskirą projektą) paskelbti informaciją apie savo būsimas parodas ir veiklas, momentinius eksperimentalios fotografijos pristatymus, kasdienybės fiksavimus, įgūdžių lavinimus. Anksčiau netgi kuruodavau tam tikrus tekstinius-fotografinius performansus. Instagram’e darau viską čia ir dabar ir negalvoju apie kontekstą, nes svarbiau yra pats momentinis procesas. Būna, važiuodama autobusu pamatau kažką – nufotografuoju, paskui eidama namo mąstau, kad norėčiau sumontuoti šį vaizdą su tam tikra savęs išraiška. Galiu tiesiog pajausti, kad noriu kur nors išlieti savo susikaupusias emocijas ir naudoju fotografiją kaip tarpininką. Tai patapo savotišku ritualu, kuriame matau kūrybos procesą, nevarginantį manęs, performatyvų veiksmą, atgaivą. Nors, pavyzdžiui, kaip bebūtų paradoksalu, galiu jaustis kūrybiškai užstrigusi arba net išsekusi, nes Instagram’as – tai tik tam tikra kūrybinė praktika, tai nėra apgalvotas galutinis kūrinys. Laisvas kūrybinis išsilaisvinimas ir eksperimentavimas socialinėse medijose man duoda atspirties tašką jau kuriant animacinius filmus, instaliacijas, skulptūrinius objektus, performansus, kuriuos galima pamatyti galerijose bei kino festivaliuose. Taigi, kurti mane skatina aplinka, situacijos, stebėjimas ir egzistavimas. Apibendrindama galėčiau pasakyti, kad dabartiniai apgalvoti, baigti, sukurti kūriniai labai susiję su feminizmo, šeimos santykiu, bendruomenės, smurto tematikomis. Kodėl tai mane domina? Nes tai mane supa.

Kadras iš kūrinio “O ką tu siūlai?”, 2023

Ar jūsų menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką jūsų kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?

Trejus metus savo kūryba pasakoju apie smurtą, nors pati fizinio smurto gyvenime nesu patyrusi. O kaip gi aš tuomet kuriu apie tai? Tokio klausimo bei kritikos esu jau sulaukusi. Pavargau teisintis dėl savo pasirinktos temos. Neskirstau smurto ir nedalinu jo į kategorijas. Niekada nelyginu smurto. Tas, kas atneša skausmą, yra blogis. Viskas. Taškas. Galima peikti mane ir sakyti, kad mano menas nėra vertingas, nes turiu būti išprievartauta, kad kalbėčiau apie tai, bet, manau, nereikia to patirti, kad žinotum, jog prievartos neturi būti. Niekas nėra vertas tokios „meilės“. Trejus metus iš eilės kūriau apie toksiškumą, smurtą, feminizmo temomis ir kol kas neketinu sustoti.

Instaliacija „Neišsakyti žodžiai”, galerija Atletika paroda „Ankštis” Fot. Lukas Mykolaitis, 2023

Skaitant visas rastas istorijas, straipsnius apie fizinį, psichologinį smurtą, knygas bei psichologinius veikalus vis ieškau meninių formų problemai atskleisti ir papasakoti.

Tema tokia plati, kad žiūriu į ją iš asmeninių santykių perspektyvos, kaip tema naudojama komerciniais tikslais, politikoje bei rinkau žmonių istorijas ir patirtis, su kuriomis gali susitapatinti kiekvienas – ir tai tik mano kalbėjimo pradžia. Kodėl svabu apie tai kalbėti ir ar mano kalbėjime per meno priemonės yra prasmės? Negaliu tiesiogiai paveikti problemų, manau, bet koks kalbėjimas jau yra pasikeitimo pradžia. Gal ir minimaliai savo kūryba galiu suteikti žmonėms palaikymo, paskatinti pamąstyti ar net nors kažkiek pasikeisti. Matydama žmonių reakcijas parodose ar performansų dalyvavime suprantu, kad mano pastangos yra reikalingos. Taigi, tęsiu savo tyrimą toliau.

Performanso „Neišsakyti žodžiai” dokumentacija, Entity erdvė. Fot. Viktorija Balkutė, 2023

Ką manote apie institucijų poveikį menininkui? Kaip įsivaizduotumėt ateities meno mokyklą (akademiją)?

Tik įstojus į Vilniaus dailės akademiją buvau labai pasimetusi, bet tuo pačiu ir užsidegusi kurti. Kiekvieną, nors ir patį blogiausią sketch’ą pristatinėjau, tarsi tai būtų didžiausias gyvenimo kūrinys, nors viskas buvo tik tam tikras eksperimentavimas. Akademija neatėmė laisvės kurti, bet iškėlė tam tikrus klausimus man, kaip kūrėjai: kodėl aš kuriu? Kam aš kuriu? Ar mano menas turi svorio? Ar mano kūrinys turi kontekstą? Ar kūrinys aiškus? Koks yra mano žiūrovas? Anksčiau apie tai negalvodavau, nes man kūryba buvo tik nevaržoma ekspresija, kurią savotiškai išsaugojau, bet supratau, kad ekspresija yra labiau įdomi man pačiai, bet nesuteikia jokios naudos žiūrovui (apart estetinės). Taigi, poveikis tikrai buvo ir paskatino mane daugiau gilintis į tai, apie ką ir kaip kalbu.

Šiuo metu mano pagrindinė veikla yra edukacija. Kaip taip atsitiko? Nors akademija man, kaip kūrėjai, padėjo augti ir iškėlė daug klausimų apie mano kūrybą, deja, yra tam tikrų momentų, kurių akademija nespėjo arba nesugebėjo suteikti (būtent mano studijų metu). Studijuodama animacijos programą nemanau, kad tapau kino kūrėja. Nebuvo balanso tarp amato ir eksperimentavimo. Taigi, Animatest ir atsirado būtent dėl to, kad tam tikrų žinių negavau. Turiu viziją, kaip turi atrodyti animacijos, kino ir medijų meno mokykla: daugiau komandinio darbo, skirtingos pakraipos (žaidimų kūrimas, eksperimentali animacija, klasikinis kinas), garso ir įgarsinimo studijos, animacijos amato įgijimas, kolaboravimas su skirtingų srities menininkų atstovais ir daug kito. Esu įsitikinusi, kad tokia mokykla yra įmanoma. Link to kartu su Animatest komanda ir judame! Mūsų moto: animacija yra kiekvienam. Tai tokia ir turi būti akademija – kiekvienam. Priimant visus ir kiekvieno požiūri į meną, kiną bei padedanti tobulėti individualiai ar netgi skatinti tobulėti kartu.

„Prašau nežaisk su manimi”, kūrinio dokumentacija Ars Electronica festivalyje. Fot. Natalija Lokickaitė, 2022

Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintumėt Lietuvos menininkų bendruomenę ir ar laikote save jos dalimi?

Man asmeniškai menas yra apie pasidalinimą. Tu rodai savo meną, kurį sukuri. Žinoma, tu gali kurti tik sau, bet dažniausiai menas jau istoriškai yra apie bendruomenę. Daugelis mano kūrinių yra kolaboratyvūs, komandiniai ir aš neįsivaizduoju, kaip galėčiau sukurti tam tikras instaliacijas arba animacijas viena. Tai tiesiog neįmanoma.

Lietuvos menininkų bendruomenė tokia plati ir skirtinga. Anksčiau atrodė tarsi turiu pritapti prie kažkokios menininkų grupės ir tik tuomet tapsiu kūrėja. Nors iš tikrųjų galiu nebūti kažkokios grupės dalimi ir tiesiog daryti tai, ką noriu. Meno bendruomenė, kaip ir bet kuri kita, yra daugiasluoksnė: su savo tendencijomis ir taisyklėmis, o tu, kaip menininkas, vystai visame tame dialogą. Galiausiai, jeigu patinka tai, ką darai, nes darai tai, ką nori, atsiranda ir norinčių visa tai stebėti arba tame dalyvauti. Taigi, kiekvienas iš mūsų jau yra tam tikra atskira besikurianti bendruomenė.

Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?

Nors ir atrodo, kad nesustabdomai kažką veikiu ir kuriu, iš tikrųjų galiu būti gilioje krizėje. Vadinu tai menininko paradoksu. Praktikuoju, eksperimentuoju, bet nesukuriu to, ko ištikrųjų noriu. Pavyzdžiui, darau be galo daug fotografijų, nors negaliu sukurti scenarijaus būsimam filmui. Esu kažkokiam bloke ir ne dėl to, kad man neužtenka žinių ar medžiagos, o gal net idėjų. Tiesiog, kai tik pradėdu rašyti, viskas atrodo tarsi ne taip, kaip turi būti. Kaip su tuo susidoroju? Dažniausiai, jeigu mintis apie tam tikrą būsimą meno objektą manęs nepalieka, aš surašau visus žingsnius, kurie reikalingi idėjos įgyvendinimui ir po truputį judu link tikslo. Svarbu bandyti ir eiti, bet ne stovėti.

Fotografijų serija “O ką matai tu?”, 2021

Ar jautriai reaguojate į kritiką? Ar yra tekę sulaukti neigiamų atsiliepimų? Kaip vertinate Lietuvos meno kritikos situaciją šiandien? Kieno nuomonė, kalbant apie jūsų kūrybos vertinimą, jums svarbiausia? Ką laikote didžiausiais autoritetais šioje srityje?

Visai nejautriai reaguoju, jeigu tai tikra kritika, o ne abstraktus žodžių mišinys, kuriuo norima įžeisti. Tas nesuteikia man, kaip kūrėjai, augimo. Esu pakankamai jautrus žmogus ir kai man sako, kad esu tusčia arba mano menas yra tusčias – galiu ir turiu pilną teisę įsižeisti, nors labai greitai suprantu, kad tam neverta eikvoti savo laiko. Vertinu konstruktyvią kritiką, kurios kol kas mažai esu patyrusi. Manau, kad svarbiausias kritikas kūrėjui būna jis pats.

Eva Rodz. Fot. Kotryna Mauragytė, 2023

Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?

Planų tikrai labai daug. Šiuo metu rašau scenarijų, lankau kursus ir visapusiškai bandau tobulėti tam, kad įgyvendinčiau trumpametražinio animacinio filmo sumanymą. Vystau dar kelis projektus ir labai daug laiko praleidžiu tobulindama edukacinę inicatyvą Animatest. Dėkoju savo komandai, kuri nepaiso kliūčių ir yra šalia bei kokybiškai dirba, palaikydama mano crazy idėjas. Jeigu viskas pavyks, o aš tuo tikiu, netrukus bus galima sužinoti apie naują iniciatyvos žingsnį, kuris atvers daug naujų galimybių. Taigi, sekite naujienas!