Jiezno rūmų vaizdas XIX a. | Vladislovo Sirokomlės piešinys.
Prienų rajone, pakeliui iš Vilniaus į Birštoną įsikūręs kuklus Jiezno miestelis, iš pirmo žvilgsnio, atrodo niekuo neypatingas – na, nebent iš tolo mėlynuojančiu Jiezno ežeru, šalia kurio miestelis ir šliejasi. Tačiau vienas objektas netrukus išduoda, kad kadaise ši vieta buvo kur kas svarbesnė. Tai – barokinė miestelio bažnyčia, kurios prabanga ir dydis sufleruoja, kad tokia šventovė Jiezne atsirado tikrai neatsitiktinai. Kiek pasidomėjus bažnyčios istorija, viskas paaiškėja: jos statybas inicijavo pats Kristupas Zigmundas Pacas – garsus LDK veikėjas, Jiezne turėjęs ir rezidencinius rūmus, kurie, pasak istorikų, buvo vieni didžiausių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ATR.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2022 m. balandžio 30 d. portale vilniausgalerija.lt
Gyvas-negyvas dvaras
Jieznas | Rūtos Vyžintaitės Lajienės nuotr.
Keliaujant po Lietuvą, apie buvusių, bet neišlikusių dvarų istorijas galima išgirsti tikrai dažnai. Tačiau kartais dvaro istorija gali būti labai gyva net ir tuo atveju, jei iš to dvaro neliko beveik nieko. Taip yra ir Jiezne, kur viename iš vos kelių išlikusių Pacų rūmų pastatų gyvena Vytautas Gusas – vietinis stalius, kuris tikrąja ta žodžio prasme iš naujo „drožia“ kelis šimtmečius (XVII – XIX a.) klestėjusių Jiezno rūmų istoriją: jo rankomis atkurtas įspūdingų rūmų maketas, heraldika, iš medžio išdrožtos netgi barokinės Vytauto namų-rūmų sienos. Garbaus amžiaus kraštotyrininkas šių neįprastų namų-muziejaus duris atveria visiems besidomintiems, kurie čia, tarp daugybės Pacų giminės portretų, žemėlapių ir Vytauto pasakojimų patenka tartum į paralelų pasaulį, kur Jieznas – ne Lietuvos periferija, o vienas iš kultūrinių ir politinių centrų. Čia vėl verda didikų gyvenimas ir vyksta svarbiausi valstybės įvykiai.
Jieznas | Rūtos Vyžintaitės Lajienės nuotr.
Taigi, kaip ir kodėl tokie prabangūs rūmai kadaise išdygo Jiezne? Manoma, kad šią vietą įtakinga ir turtinga Pacų giminė kaip rezidenciją pasirinko dėl patogios strateginės padėties: miestelis buvo šalia pagrindinių kelių, vedančių į Vilnių, Kauną, Gardiną, šalia – ir dailus ežeras. Manoma, kad dvare (kurį, pabrėžkime, galima vadinti rūmais) ir kuris augo bei keitėsi bėgant metams buvo daugiau nei 10 salių, virš 50 menių ir, kas įdomiausia, 365 langai (pagal dienų skaičių metuose). Rūmų vidų puošė retas ir prabangus tam metui marmuras, garsių meistrų freskos, baldai iš visos Europos, prašmatnūs veidrodžiai, netrūko aukso dekoro. Visą rūmų kompleksą sudarė septyni korpusai: vienas triaukštis pastatas su bokštais centre ir šeši dviaukščiai pastatai šonuose. Viską supo didžiulis parkas su tvenkiniais bei kaskadomis, veikė oranžerija ir koplyčia. Tokie rūmų vaizdai išlikę ir Vladislovo Sirokomlės piešiniuose, ir Jiezno gyventojų bei svečių prisiminimuose, kuriuos kruopščiai renka ir savo istorijose prikelia jieznietis Vytautas Gusas. Tiesa, pats tiesioginių savo giminės sąsajų su dvaru V. Gusas neranda (apleistą dvaro pastatą jis tiesiog nusipirko norėdamas jį išsaugoti), tačiau žino, kad dvaro klestėjimo laikotarpiu jo protarpiai jau gyveno Jiezne.
Kodėl iš tokių didingų ir itin svarbių Lietuvai rūmų neliko beveik visiškai nieko? Priežastis gana „tradicinė“ Lietuvos dvarų istorijai: po 1831 m. sukilimo, kurį rūmų savininkai aktyviai rėmė, rūmai konfiskuoti, o vėliau, patekę į nepatikimas rankas, 1837 m. beveik visiškai sudegė. Toliau sekę karai ir sovietmetis sunaikino beveik viską, kas liko, tačiau jeigu apsilankysite Vytauto Guso įkurtame muziejuje suprasite – kažkuria prasme dvaras gyvas iki šiandien.
Jieznas | Rūtos Vyžintaitės Lajienės nuotr.
Jieznas | Rūtos Vyžintaitės Lajienės nuotr.
Jieznas | Rūtos Vyžintaitės Lajienės nuotr.
Pažaislio vienuolyno aidai
Jieznas | Rūtos Vyžintaitės Lajienės nuotr.
Be vos kelių išlikusių Jiezno rūmų pastatų, dvaro didybę ir Pacų giminės istoriją saugo ir jau minėta Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia. Vos įžengus į bažnyčios vidų sužavi ne tik barokinio interjero prabanga, bet ir apima jausmas, kad kai kurie jo elementai – masyvios kvadratinės grindų plokštės ar iškalbingų freskų braižas – kažkur jau matyti. Ir nors daugelio šių kūrinių autoriai nėra žinomi, manoma, kad Jiezno bažnyčioje galėjo darbuotis tie patys talentingi Europos meistrai, kaip ir garsiajame Pažaislio vienuolyne Kaune, kurio statybas taip pat fundavo Kristupas Zigmundas Pacas.
(Beje, ponas V. Gusas netgi įžvelgia Pacų dvaro bei Pažaislio vienuolyno išplanavimų paraleles).
Pacų istorijos paslaptys tęsiasi ir nusileidus į bažnyčios rūsius – čia išlikusi autentiška kripta su altoriumi, kurioje iki XVIII a. ilsėjosi Pacų šeimos atstovų palaikai. Pasakojama, kad ši kripta požemiais jungėsi su šalia buvusių Pacų dvaru.
Atradimo stebuklas Jiezne tikrai didžiulis, vieta – nepelnytai užmiršta. Taigi, jeigu važiuosite pro šalį, būtinai aplankykite Jiezno bažnyčią, o tada varteliais per jos galinę pusę ir vietinį turgelį nukulniuokite link Jiezno Pacų grafystės muziejaus: tai yra jeigu ne nuostabiausias istorijos, tai bent jau tikrai nuostabiausias MEILĖS istorijai muziejus Lietuvoje.
