Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. kovo 13 d. portale vilniausgalerija.lt
Paskutinis ledynmetis suformavęs dabartinį Lietuvos veidą Europoje prasidėjo prieš maždaug 2 mln. metų, o baigėsi, palyginti, ne taip ir seniai – maždaug prieš 10 tūkstančių. Tiesa, šis ledynmetis nepalietė dalies teritorijos pietryčių Lietuvoje, kur ir plyti Dieveniškių kilpa. Tai reiškia, kad jeigu ledynus ir jų suformuotą kraštovaizdį vadintume „rūbais“, būtent šis kraštas vilkėtų bent 100000 metų senamadiškesnius rūbus nei didžioji dalis Lietuvos. Ir, nors iš pirmo žvilgsnio šiuos skirtumus sunku pastebėti, jų tikrai yra: tai senasis reljefas (beje, su vienomis aukščiausių kalvų Lietuvoje), kiek kitoks, smėlėtas dirvožemis ir reti jo maitinami augalai. Visas šias per laiką išsaugotas gamtos paslaptis galite sužinoti Dieveniškių regioninio parko lankytojų centre arba Gaujos mokomajame pėsčiųjų take, vingiuojančiame šalia skaidriosios Gaujos upės. Būtent vertingame jos slėnyje aptikta virš 90 rūšių samanų ir net virš 400 rūšių augalų. Nemažai jų, pavyzdžiui, lietuviškąja orchidėja vadinamas kardalapis garbenis, įrašyti į Raudonąją knygą.
Ir nors Dieveniškių kilpos gamta nuostabi bei vis dar išlaikiusi gana laukinį pradą, pats parkas pabrėžtinai vadinamas istoriniu (atkreipkite dėmesį – tai vienintelis regioninis parkas su tokiu „raktažodžiu“ pavadinime). Ko gero, tai ir bene vienintelė Lietuvos vieta, kur išlikęs toks platus ir vis dar apgyvendintas etnokultūrinis kompleksas: net 13 gatvinių kaimų su autentiška struktūra bei nemažai senosios buities elementų. Tokie kaimai susiformavo dar LDK laikais, po XVI a. pradėtos vykdyti Valakų reformos: jos metu buvo performuojamos gyvenvietės, siekiant optimizuoti teritorijų panaudojimą žemės ūkiui. Laikui bėgant ir daugėjant gyventojų, šeimoms priklausę sklypai vis mažėjo, dalinant juos į skirtingas dalis, tad daugelis sodybų susispietė itin arti viena kitos, o kai kurios sodybos netgi susiliejo su ūkiniais pastatais. Ir, nors keičiantis amžiams kai kuriuos šiaudinius stogus ir pakeitė šiferis, tai vis dar yra viena iš tų Lietuvos vietų, kurioje laikas atrodo sustojęs. Galbūt… net kelis kartus: per paskutinį ledynmetį, per Valakų reformą, ar netgi… kažkur XIX –XX amžiuose, kuriuos primena ne tik senosios trobos, bet ir kiek primirštos šio krašto gatvės, stotelės, parduotuvės.
O kad išlepę turistai nesiskųstų, jog Dieveniškių kilpoje „vien tik trobos“, jos pakraštyje, visiškai pačiame pasienyje, išdygo dar ir renesansinė (XVI a.) pilis. Kaip ir turi būti tikroje pasakoje, kai kuriais metų laikais šią pilį gali pasiekti tik didžiausi romantikai: pūguotą žiemą bus ką veikti riedant atokiais pirmojo sniego užpustytais keliukais, o bet kurią akimirką kelią gali pastoti ir smalsieji pasieniečiai. Kaip bebūtų, šią pilį aplankyti tikrai verta: tai gana vertinamas renesanso architektūros pavyzdys ne tik Lietuvos, bet ir Europos kontekste. Tiesa, nors pilis turi ir gynybinę sistemą, ji buvo labiau reprezentacinė: manoma, pastatyta „iš meilės“ po to, kai turtingas rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas įsimylėjo ir vedė vietinę grafaitę Daratą Zienovičiūtę. Šiandien ši meilės tradicija savotiškai tęsiama: pilyje įrengtos pokylių salės, kuriose neretai vyksta vestuvės, greta stovi ir daili, gana išskirtinės architektūrinės manieros Norviliškių bažnytėlė.
Dar viena labai panaši bažnytėlė geltonuoja ir šio krašto „didmiestyje“ – Dieveniškių miestelyje. Pasakojama, kad joje mėgusi melstis pati Barbora Radvilaitė. Deja, matyt jau ant senesnės kartos suolų, mat dabartinę savo išvaizdą bažnyčia įgavo kiek vėliau – XVIII a.
Būtent Dieveniškių miestelis yra puiki vieta baigti (arba pradėti) kelionę po šį margaspalvį kraštą: į senovinę jo aikštę iš skirtingų kraštų atveda penki istoriniai keliai, tartum simbolizuodami skirtingų laikmečių ir skirtingų tautų įtakas šioje žemėje. Kad ir kiek kalbų aplinkui beskambėtų, baltuojantys grikių laukai, baltos lininės staltiesės ir įmantrios langinės šaukte šaukia: sveiki atvykę į Dzūkiją!
Daugiau lankytinų Lietuvos objektų rasite čia.