Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 446)
Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato poetą, lenkų literatūros klasiką, dramaturgą Adomą Mickevičių. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.
Adomas Mickevičius ant Ajudaho kalno (dail. V. Vankavičius, 1827)
Mickevičius Adomas (Adam Mickiewicz, 1798–1855), lenkų poetas. Gimė Naugarduke ar jo apylinkėse, bajorų šeimoje (protėviai priklausė lietuviškai Rimvydų giminei). 1815–1819 m. studijavo Vilniaus universitete. Su Janu Čečiotu, Tomu Zanu ir kitais bičiuliais 1817 m. įkūrė jame slaptą Filomatų („mokslo mylėtojų“) draugiją, o 1820 m. šalia jos atsirado platesnė Filaretų („dorybės mylėtojų“) draugija. Baigęs universitetą, 1819–1823 m. mokytojavo Kaune.
Pirmas spaudoje paskelbtas klasicistinis Mickevičiaus eilėraštis „Miesto žiema“ skirtas Vilniui. 1822 m. Vilniuje, Juozapo Zavadzkio spaustuvėje, išleido pirmą poezijos knygą, daugiausia baladžių ir romansų, o 1823 m. — antrąją, šioje buvo poetinės dramos Vėlinės (Dziady) II ir IV dalys, taip pat poema Gražina. Abi šios knygos yra tarsi lenkų romantizmo manifestas ir priklauso prie iškilių pasaulinio romantizmo veikalų. Programinėje baladėje „Romantiškumas“ Mickevičius polemizuoja su Jonu Sniadeckiu, drauge ir su švietėjų ideologija.
Už priklausymą filomatams 1823 m. Mickevičius buvo suimtas ir pusmetį su savo draugais praleido Vilniaus bazilijonų vienuolyne, caro valdžios paverstame kalėjimu. 1824 m. buvo ištremtas į Rusiją (nurodyta vykti Petrapilin) ir Lietuvos daugiau niekada nebepamatė. Be Petrapilio, Mickevičius lankėsi Odesoje, Kryme ir Maskvoje, bendravo su Aleksandru Puškinu ir kitais rusų rašytojais. 1826 m. išleido sonetų knygą, o 1828 m. romantinę poemą Konradas Valenrodas. 1829 m. gavo leidimą išvykti užsienin. Gyveno Vokietijoje, paskui Italijoje, per 1830–1831 m. sukilimą (jo dalyviams Mickevičiaus poezija buvo padariusi didelį poveikį) — tuomet Vokietijai priklausiusiame Poznanės krašte. Tai vienintelis sykis, kai Mickevičius apsilankė dabartinės Lenkijos teritorijoje (nėra buvęs nei Varšuvoje, nei Krokuvoje). Po sukilimo parašyta Vėlinių III dalis (1832), filomatų byla joje vaizduojama kaip romantinė misterija.
Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ (1834) antraštinis lapas
Nuo 1832 m. Mickevičius gyveno Paryžiuje. Ten jis plėtojo politinę veiklą, be to, parašė epinę poemą Ponas Tadas (Pan Tadeusz, 1834) apie smulkiųjų bajorų (šlėktos) gyvenimą Naugarduko apylinkėse prieš pat Napoleono I karą su Rusija. Skaitė paskaitas Lozanoje ir Paryžiuje, buvo patekęs mistiko Andriejaus Tovianskio įtakon. Kilus Krymo karui, 1855 m. išvyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiamas lenkų legionas kovai su Rusija. Ten apsirgo cholera ir mirė. Jo palaikai buvo nugabenti į Paryžių, o 1890 m. iškilmingai perlaidoti Krokuvoje, Vavelio pilyje, šalia Lenkijos karalių.
Mickevičius buvo vienas iš pačių žymiausių XIX a. poetų. Jo eilėraščiai, ankstyvosios poemos, o pirmiausia Vėlinės ir Ponas Tadas yra lenkų literatūros klasika, plačiai žinoma visame pasaulyje. Be to, Mickevičius dar gyvas buvo laikomas ir šiandien tebelaikomas lenkų tautos bei valstybės atgimimo pranašu. „Jis buvo mano kartos žmonėms medus ir pienas, ir tulžis, ir sielos kraujas, mes visi iš jo“, — rašė Mickevičiaus amžininkas poetas Zygmuntas Krasińskis. Mickevičiaus kūryba artima visiems Vilniaus ir Lietuvos gyventojams, kad ir kokia būtų jų kalba ir tradicija. Jo asmuo jungia lenkų, lietuvių ir baltarusių kultūras (galima pridurti ir ketvirtą — žydų kultūrą, nes Mickevičius buvo filosemitas, o jo motina, kaip kartais tvirtinama, buvusi krikštytų žydų kilmės).
Lietuvių tautos gyvenime Mickevičius suvaidino paradoksalų vaidmenį. Nors Ponas Tadas, garsiausia visų laikų lenkiška poema, prasideda žodžiais „Lietuva, tėvyne mano“ (Litwo, ojczyzno moja), pats poetas, kaip dauguma jo epochos veikėjų, iš esmės neskyrė Lietuvos nuo Lenkijos ir Baltarusijos. Jis šiek tiek mokėjo lietuvių kalbą (gana tiksliai užrašė trijų lietuviškų dainų nuotrupas), Paryžiaus paskaitose tvirtino, jog lietuvių tauta esanti „laukimo būsenos“, tačiau nebandė įsivaizduoti savarankiškos Lietuvos — mąstė tik apie bendros lietuvių ir lenkų valstybės atkūrimą. O jo veikalai, kuriuose aukštinama viduramžių Lietuva, taip pat Vėlinės ir Ponas Tadas — lietuviški motyvai čia suplakti su baltarusiškais, — darė didžiulį poveikį lietuvių tautinio atgimimo veikėjams ir gerokai prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos bei brandžios lietuvių kultūros atsiradimo. Jie buvo svarbūs ir Lietuvai vaduojantis iš sovietų okupacijos.
Adomo Mickevičiaus antkapinio paminklo bareljefas (skulpt. A. A. Préault) Monmoransi kapinėse (W. Podkowińskio pieš., 1888)
Vilniuje yra daug vietų, susijusių su Mickevičiaus gyvenimu: pirmiausia butas, kur jis rašė ir redagavo Gražiną, (dab. Mickevičiaus muziejus) ir vad. Konrado celė bazilijonų vienuolyne, kur poetas kalėjo; Vėlinių herojus Konradas ten sako Didžiąją improvizaciją — vieną garsiausių monologų pasaulinės dramaturgijos istorijoje (dabartinė Konrado celės ekpozicija tik simboliškai žymi istorinės celės vietą). Šv. Jonų bažnyčioje 1899 m. pastatytas Mickevičiaus biustas (skulpt. Piotras Strijenskis ir Marcelijus Gujskis). Daug metų buvo planuojamas ir didesnis Mickevičiaus paminklas, bet jis atsirado tik 1984 m. (skulpt. Gediminas Jokūbonis). Prie paminklo 1987 m. vyko disidentų mitingai, nuo kurių prasidėjo nepriklausomybės sąjūdis. Tarpukariu Mickevičiaus vardu buvo vadinama centrinė Vilniaus gatvė (dab. Gedimino prospektas), o šiandien vadinamas jos tęsinys Žvėryne. Poeto vardas įrašytas universiteto P. Skargos (Didžiojo) kiemo arkadose.
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 134-136)
Kviečiame skaityti ir intriguojantį dailėtyrininko Viktoro Liutkaus straipsnį apie avangardinį paminklą A. Mickevičiui, kadaise stovėjusį Vilniuje.
