Žvelgiant iš techninės pusės, teatro fotografijoje ypatingą reikšmę įgauna kadro kompozicija. Scenos vaizdas nuolat kinta, todėl fotografui reikia labai greitai reaguoti į pokyčius, pasitaiko ekspozicinių iššūkių. Bet iš kitos pusės kompozicija jau būna sukurta scenografo, taigi fotografas tarsi pratęsia kompozicijos kūrimo procesą. Apšvietimas turi lemiamą vaidmenį teatro fotografijoje. Prisimenant, kad fotografija yra „piešimas šviesa“, o teatras tiesiog neįsivaizduojamas be sceninio apšvietimo – šviesa turbūt tik užtvirtina fotografijos ir teatro ryšį ir tobulai „sugula“ fotografijos vaizde. Teatro fotografija užfiksuoja ilgalaikį spektaklio įspūdį, išgaudama autonomišką kūrinio formatą.
Teatro fotografai taip pat yra pasakotojai, kurie perteikia ir vaidinamo kūrinio naratyvą, ir emocinę kelionę, vystomą aktorių viso spektaklio metu. Tai pasiekiama strateginiu kadravimu, kurio dėmesys yra sutelkiamas į pagrindinius veikėjus naudojant kitus vaizdinius elementus.
Kalbant apie teatro fotografijos atsiradimą Lietuvoje, kaip apie savarankišką fotografijos meno sritį, visų pirma iškyla Vito Luckaus ir Audriaus Zavadskio darbai. Vitas Luckus dirbo su Modrio Tenisono pantomimos trupe, A. Zavadskio teatro fotografija apėmė keletą teatrų ir reiškinių. Šių dviejų fotografų darbai ryškiai skiriasi nuo iki tol egzistavusio spektaklių „dokumentavimo“. Buvęs LNDT fotografas Gintaras Zinkevičius užsimena, kad ir teatro režisieriai smarkiai prisidėjo prie Lietuvos Teatro fotografijos estetinio susiformavimo. Dmitrijus Matvejevas jau apie 30 metų fiksuoja teatro meno realybę. Talentingas fotografas tiek nuveikė meninėje teatro srityje, kad kalbama net apie „firminį Matvejevo fototeatrą“. D. Matvejevas yra vienas ryškiausių šių dienų teatro fotografų. Nuo 1994 m. D. Matvejevas dirba Lietuvos (Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, OKT / Vilniaus miesto teatre, teatre Meno fortas, Vilniaus senajame teatre) ir užsienio teatruose, Lietuvos filharmonijoje.