Ričardas Zdanavičius MANO KAUKĖ 2024 popierius, mišri techn.
Įvairių sričių menininkai – tapytojai, skulptoriai, tekstilininkai, performanso ir tarpdisciplininio meno kūrėjai – kviečiami dalyvauti parodoje „Galvos, kaukės, maskaronai“, kuri veiks Energetikos ir technikos muziejaus (Rinktinės g. 2, Vilnius) Katilų salėje nuo vasario 6 iki balandžio 7 d.
Parodai siūlomų meno kūrinių (naujų arba anksčiau sukurtų) nuotraukas ar video su metrikomis laukiame el. p.: salvevilnius@gmail.com iki vasario 1 d. Rekomenduojama eksponuoti didesnio formato kūrinius. Atrinktus tapybos paveikslus, skulptūras (su pjedestalais) ar objektus, paruoštus eksponavimui, prašome pristatyti į muziejų nuo sausio 29 d. vasario 3 d.
Ričardo Zdanavičiaus paveikslas
Apie parodą
Veidas reprezentuoja svarbiausią žmogaus galvos organą. Daugiafunkcis intelektualios psichologijos raiškos portalas, kuriame atsispindi vaizdinės, garsinės, juslinės emocijos ir veikia gyvasties palaikymo organai. Svarbu turėti savo veidą be kaukės ir nepamesti galvos tam tikrose (gyvenimiškose) situacijose. Tad aukštyn galvas!
Senovės Graikijos teatre (tragedijoje, komedijoje, satyrinėje dramoje) vaidinę aktoriai dėvėjo dideles kaukes su išraiškingai pabrėžtomis nuotaikų grimasomis. Tokios stilizuotos kaukės šiandien matomos ant kai kurių senų pastatų Vilniuje – kaip puošnūs architektūros elementai – maskaronai. Maskarònas (pranc. Mascaron, it. macherone < maschera kaukė) – kaukės pavidalo dekoratyvinis architektūros, taikomosios dailės dirbinių elementas – groteskiškas žmogaus galvos atvaizdas. Dažniausiai vaizduotas su žvėries akimis, ausimis, ragais. Maskaronu būdavo dekoruojamos fontanų angos, belstukų ir raktų skylučių apvadai, konsolės, kita. Maskarono prototipai – senovės Romoje plitę mitologinių būtybių (satyrų, vėjų) atvaizdai. Taikytas gotikiniuose, renesansiniuose statiniuose, dailės dirbiniuose, išpopuliarėjo manierizmo, XX a. taikomojoje dailėje. (Visuotinė lietuvių enciklopedija)
Galvos, veido dengimas būdingas įvairių tautų bendruomenių papročiams. Senos islamo religinės tradicijos diktuoja griežtus reikalavimus aprangai – moterims slėpti galvą ir visą kūną čadra, burka. Kitos pasaulio tautos veidus po vualiu slėpdavo tik per vestuvių ar kitokias apeigas. Neseniai pandemija visus privertė dėvėti medicinines kaukes, respiratorius arba saviizoliuotis namuose. Dėl tokios likimo grimasos pradžioje susigūžiama: gal praeis pro šalį, paskui maištaujama užgniaužus neigiamas emocijas ir galiausiai susitaikoma. Įvairiose vietose vyko makabriški kaukių performansai, kurių dalyviai sunkiai vienas kitą atpažindavo arba dėl vyksmo neįprastumo sąmoningai vengė akių kontakto. Žmogus kelia klausimą apie tikrąsias vertybes, apie pastangas išlikti autentišku nūdienos santykiuose, grįstuose jausmų simuliacija ir paviršutiniškumu.
Vidiniai prieštaravimai tarp kovos fazės ir susitaikymo keičia žmogaus fiziologinę konstituciją: tiek jo išvaizdą, tiek psichiką. Užsitęsusi kaukių disciplina šiek tiek sujaukė natūralius bendravimo ryšius. Veido slėpimas po kauke tūlam individui tapo anomimiška saugia priedanga. Dažnu atveju prie to priprantama – tiesiogine ir perkeltine prasme.
Ričardo Zdanavičiaus paveikslas
Lietuvių užgavėnių šventėje dėvėtos kaukės „ličynos“, vyrai persirengdavo moterimis, o moterys vyrais. Šventės personažai-dalyviai, nors trumpam, vaidindami tapdavo velniais, meškomis, giltinėmis, daktarais, išminčiais, ubagais ir kitokiomis būtybėmis.
Šiuolaikinis drabužis – džemperis su galvos gobtuvu, perimtu iš asketiškų vienuolių dėvimo abito, iki šiol sėkmingai eksploatuojamas madą sekančioje visuomenėje. Neklusnioji jaunuomenė, deklaruojanti save įvairiose subkultūrose, maskuojasi po gobtuvu, atsiriboja nuo visų ar protestuoja prieš civilizacijos primestas dogmas. Kita vertus, rūbų dizaineris M. M. Margiela sąmoningai „įženklina“ rūbus, uždangstydamas žaviems podiumų modeliams veidus švelniu tiuliu. Taip žiūrovai sutelkia dėmesį į rūbų kolekciją, o ne į veidą.
Viduramžių budeliai (Vilniuje irgi) per egzekucijas dėvėjo raudonus galvos gobtuvus – taip išsiskiriant sukeldavo baimę miestelėnams.
Modernios šių dienų karinės maskuotės: kamufliažas, dujokaukės ar mimikriniai rūbai – tampa liūdna kasdienybe.
Grobikiška militaristinė mirties mašina (machina mortis), užsukta vienos agresyvios valdžios galvos Rusijos kare prieš Ukrainą ir iš dalies prieš mus, šiurpina nūdienos pasaulį ir kiekvieną jautrų pilietį. Šis makabriškas laikas su visais antihumaniškais fiziniais ir moraliniais karo padariniais randa atgarsį ir menininkų kūrybinėje bendruomenėje.
Projekto autorius – Ričardas Zdanavičius
Partneriai – Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilniaus galerija, Vilniaus miesto savivaldybė, Energetikos ir technikos muziejus
