Tapytojas Klodas Monė savo sode.

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš portalo bernardinai.lt

Monumentaliosios Klodo Monė vandens sodą vaizduojančios drobės, tapytos paskutinį menininko gyvenimo dešimtmetį (1914–1926), yra ryškiausia jo aistros sodininkystei ir meno simbiozė. Jos tarsi siūlo pasitraukti į ramaus grožio pasaulį.

Estetinis panirimas į sodą menininką paskutinius trisdešimt jo gyvenimo metų buvo tiesiog apsėdęs. Vis dėlto Monė šie darbai turėjo ir kitą prasmės sluoksnį, glūdintį už sodininkystės. Tai buvo jo itin asmeninis atsakas į Pirmojo pasaulinio karo tragediją. „Vakar aš vėl pradėjau dirbti, – rašė jis 1914-ųjų gruodžio 1-ąją. – Tai yra geriausias būdas išvengti minčių apie šiuos liūdnus laikus. Tačiau vis tiek man gėda pasinerti į savo mažytes formos ir spalvos paieškas, kai tiek daug žmonių miršta ir kenčia dėl mūsų.“

Pierre-Auguste Renoir, „Monė tapo savo kieme Aržantėjuje“, 1873 m.

Monė jautė karą. Jo sodo ramybė kartais būdavo sugriaunama šūvių už penkiasdešimt kilometrų buvusiuose mūšio laukuose. Jo sūnėnas kovojo fronte, taip pat ir jo paties sūnus Michelis buvo pašauktas 1915-aisiais. Dauguma Givernos gyventojų išvyko kur saugiau, bet Monė pasiliko: „Jei tie laukiniai turi mane nužudyti, tai gali įvykti tik tarp mano drobių, prieš visą mano gyvenimo darbą.“ Vienintelis dalykas, kurį jis darė, buvo tapymas. Į tai menininkas žvelgė kaip į savo patriotinį įnašą. Paveikslai, kuriuose vaizduojamas verkiantis gluosnis, tradicinis gedulo simbolis, buvo pats ryškiausias Monė atsakas į karą. Ilgos, siūbuojančios virš vandens medžių šakos buvo iškalbinga sielvarto ir praradimo išraiška.

Klodas Monė, „Vandens lelijos“, 1896–1926 m. | Monė lelijos šiuo metu kabo daugelyje garsių pasaulių muziejų, o vienas iš darbų 2008 metais buvo parduotas aukcione už 80 milijonų dolerių. Giverny miestelyje, kur iki savo mirties gyveno Monė, kasmet apsilanko bent pusė milijono žmonių, norinčių pamatyti tapytojo įkurtus gėlių ir vandens sodus.

1918-ųjų lapkričio 12-ąją, dieną po paliaubų, Monė parašė savo artimam draugui, Prancūzijos ministrui pirmininkui Georgui Clemencau, siūlydamas tautai dovanoti du darbus iš savo ciklo „Grandes Décorations“ taikos ir pergalės proga. Paveikslai buvo nugabenti į Paryžiuje esantį „Hôtel Biron“, kuris turėjo tapti „Musée Rodin“. 1921-aisiais šio plano buvo atsisakyta dėl finansinių priežasčių, ir jis nebuvo įgyvendintas iki 1927-ųjų gegužės, praėjus keliems mėnesiams po Monė mirties. Tik tada nuostabusis vandens lelijų ciklas buvo parodytas publikai dviejuose ovaliniuose kambariuose Oranžerijos muziejuje, Paryžiuje. Ten šie darbai tebėra ir šiandien. Trys nuostabūs kūriniai, „Agapanthus“ triptikas, į kurį įeina ir „Vandens lelijos“ (tapytas 1916-1926 m.), nepasirodė Oranžerijos ekspozicijoje. Jie buvo parduoti atskirai trims Amerikos muziejams – Klivlendo meno muziejui, Saint Louis meno muziejui ir Nelson-Atkins meno muziejui Kanzaso mieste. Išimties tvarka šios institucijos leido šiems darbams vėl susijungti Akademijoje kaip didžiam modernios sodo tapybos finalui.

Tapyba ir sodininkystė buvo dvi neatsiejamos aistros, kurios formavo Monė gyvenimą. Viename ankstyviausių savo darbų „Pavasario gėlės“ (nutapyta 1864 m.) matome per dešimt rūšių turtingai ištapytų ką tik iš sodo nuskintų gėlių. Tai atskleidžia ne vien nuostabų tapytoją savo karjeros pradžioje, bet ir aistringą botaniką. „Moteris sode“ (nutapyta 1867-aisiais) matome menininko tetos sodą Normandijos pakrantėje. Šis paveikslas turi stiprių asociacijų su Monė asmeniniu gyvenimu, nes jis būtent ten jaunystėje išmoko sodininkystės. Paveiksle matome tipišką XIX a. vidurio Prancūzijos sodininkystės pavyzdį. Medelynai, augalų katalogai, daugybė gėlių rūšių universalinėse parduotuvėse, mugės ir parodos klestinčiai buržuazijai buvo tarsi galimybė kurti savo asmeninį Edeną vis labiau tampančiame pramoniniu amžiuje. Mokslinis augalų kryžminimas bei hibridizacija, taip pat egzotiškų augalų rinkimo ekspedicijos moderniam sodui pridėjo daug augalų rūšių. Naujos didesnių ir ryškesnių jurginų rūšys sodininkams menininkams atnešė naujų palečių tiek sodams, tiek tapybai.

Klodas Monė, „Moteris sode“, 1867 m.

Renuaras užfiksavo savo draugą Monė, tapantį akinančius jurginus savo pirmajame sode, kurį buvo išsinuomojęs Paryžiaus priemiestyje. Kaip avangardinio impresionizmo pradininkas, Monė atrado sodą kaip idealų šaltinį, per kurį galima atskleisti neformalų modernų gyvenimą, atrasti naujų kompozicijų bei spalvų, kurios impresionistams buvo svarbiausios, galimybių. Savo kitame sode, kiek toliau nuo Paryžiaus, Monė augino saulėgrąžų lauką. Tai buvo terasinis sodas, kurį puošė mėlynos ir baltos dekoracijos, kurios keliavo su menininku iš vieno sodo į kitą („Menininko sodas Vetheuil“, nutapytas 1881-aisiais).

1883-iaisiais Monė turėjo galimybę iki galo atsiduoti savo aistrai sodininkystei. Tuomet jis su savo gyvenimo drauge Alice Hoschedé bei jos šešiais vaikais ir jo dviem vaikais iš pirmos santuokos išsinuomojo didžiulį rožinį namą su žaliomis langinėmis Givernos miestelyje, maždaug 50 mylių nuo Paryžiaus. Nors Monė sodą puoselėjo su aiškia intencija jo motyvus perkelti į tapybą, pirmuosius penkiolika savo gyvenimo toje vietoje metų, išskyrus kelias išimtis, jis netapė sodo, bet visą savo energiją atidavė jo kūrimui – pats kasė, ravėjo, sodino augalus, o vaikai laistė. 1890-aisiais, kai tapo žymus ir turtingas, jis nusipirko sodą ir įdarbino aštuonis sodininkus.

Nors Monė sodą puoselėjo su aiškia intencija jo motyvus perkelti į tapybą, pirmuosius penkiolika savo gyvenimo toje vietoje metų, išskyrus kelias išimtis, jis netapė sodo, bet visą savo energiją atidavė jo kūrimui – pats kasė, ravėjo, sodino augalus, o vaikai laistė.

Sodininkystė Monė nebuvo vien pomėgis. Givernos sodo paveikslai yra žinomi visame pasaulyje, tačiau kur kas mažiau žinoma apie šio menininko sodininkystės meno išmanymą. Jo biblioteka buvo perpildyta sodininkystės knygų bei žurnalų. 1900-aisiais siųstos instrukcijos vyriausiam sodininkui Felixui Brueiliui leidžia mums pažvelgti į jo praktines žinias bei neįtikėtiną dėmesį kiekvienai sodo detalei: „Nuo 15 iki 25 dienos pasodink jurginų ūglius iki tol, kol aš grįšiu. Kovą pasėk žolės sėklas, pasodink mažąsias nasturtas, stebėk gloksinijas bei orchidėjas. Taip pat nepamiršk šiltnamio.“

Monė kūrė savo sodą dailininko žvilgsniu. Skirtingos augalų rūšys buvo sodinamos pagal spalvų blokus kaip dažų dėžutėse. Keletas sodų lankytojų, tarp kurių buvo ir kritikas Arsenijus Alexandras, pastebėjo subtiliai išdėliotą spalvų melodiją. Tai buvo gėlių paletė, į kurią galima žvelgti ištisus metus. Visada esanti čia ir dabar, tačiau kiekvienu metų laiku kitokia. Nors sodo schemoje pagrindinis momentas buvo geometrinė struktūra, tačiau Monė nevengė ir spontaninio spalvų žaismo. Čia atsiskleidžia angliško sodo dizainerių Williamo Robinsono ir Gertrude Jekyll, kurie naują, neformalų žvilgsnį į sodininkystę, idėjos.

Klodas Monė, „Baltosios vandens lelijos“, 1899 m.

Sodininkystę paveikusi Robinsono knyga „Laukinis sodas“ pirmą kartą buvo išleista 1870-aisiais, o Jekyll straipsnius Monė  skaitė tuo metu populiariame leidinyje „Kaimo gyvenimas“. Rožinių irisų (vienų mėgstamiausių Monė gėlių) jūra užpildo „Meniniko sodą Givernoje“ (1900).  Kaip ir kitos Monė mėgstamos gėlės, bijūnai ar chrizantemos, irisai buvo kilę iš Japonijos. Monė, kaip ir daug jo amžininkų, puoselėjo japonizmo vagą ir buvo aistringas japoniškų graviūrų kolekcininkas.  Arkos formos tiltas, kurį jis sukūrė savo naujam vandens sodui („Baltosios vandens lelijos“, 1899 m.), priminė Hirošigos graviūras.

1893-iaisiais Monė įgijo papildomą žemės sklypą ir gavo leidimą užtvenkti mažą upelį, kad galėtų kurti vandens sodą. Nugalėjęs vietos ūkininkų prieštaravimus, esą vandens augalai užnuodys vandenį ir nužudys jų gyvulius, Monė sodino irisus ant vandens telkinio krantų, japonišką tiltą apsodino glicinomis, o tvenkinį užpildė naujomis hibridinėmis rožinėmis ir baltomis vandens lelijomis.

Paskutiniuosius dvidešimt gyvenimo metų vandens sodas Monė tapo didžiule manija. Iš pradžių jis lygiavosi į japonišką sodą, bet vėliau jo sodininkystė įgijo ir visiškai unikalių bruožių. Jis keldavosi ketvirtą ryto stebėti saulės spindulių žaismą vandens paviršiuje, kad prasidedant dienai fiksuotų subtiliausius šviesos kismo niuansus vandenyje, lelijose ir debesų atspindžiuose. Nuo 1902-ųjų iki 1908-ųjų jis sukūrė tvenkinio piešinių seriją. Jis vienu metu tapydavo kelias drobes, kurdavo jų tarpusavio sąryšingumą. Šis procesas jam būdavo labai sunkus.

Galiausiai šios serijos buvo iškabintos Durand Ruel galerijoje, Paryžiuje, 1909-aisiais ir pavadintos „Vandens peizažais“.  Kūriniai pelnė didelį pripažinimą. Kritikai buvo sukrėsti radikaliai kitokių šių paveikslų kompozicijų ir laisvai plaukiančios perspektyvos. Kritikas Rogeris Marxas buvo pasakęs: „Daugiau jokios žemės, jokio dangaus, jokių ribų.“ Jo paskutiniu gyvenimo dešimtmečiu didžiulių panoramų ribos išnyksta šviesa raibuliuojančiame ore ir vandenyje.

Monė vandens lelijų ciklas – tai 250 kūrinių aliejiniais dažais serija, gimusi per paskutinius trisdešimt dailininko gyvenimo metų. | Klodas Monė, „Vandens lelijos“, 1896–1926 m.

Nors gamta Monė visada buvo pagrindinis atspirties taškas, paskutiniu etapu jis niekada tiesiogiai nebetapė jos motyvų, o dirbdavo savo studijoje, pasikliaudamas atmintimi ir giliu sodo vizualikos išmanymu. Potėpiai ir dažų atspaudai, reljefiniai paviršiai suteikė drobėms lyrinės ekspresijos. Šie kūriniai sulaukė XX amžiaus menininkų abstrakcionistų ir niekada nebuvo pranokti. Išsilaisvinus nuo būtinybės vaizduoti atskirus augalus, jo menas paskutiniais metais įgijo didžiulę vaizdų galimybių laisvę. Tuo pat metu Monė aistra sodininkystei išliko tokia pati iki pat pabaigos. Mes tai sužinome iš paskutiniaisias autoriaus gyvenimo metais jį lankiusio žurnalisto. Menininkas tuomet buvo ką tik iš Japonijos gavęs vandens lelijų sėklų ir tikėjosi nuostabios spalvos žiedų. Galiausiai, Monė yra pasakęs: „Mano sodas – tai pats nuostabiausias meno kūrinys.“

Daugiau apie Klodą Monė ir 10 žymiausių jo darbų skaitykite čia.

Portalui bernardinai.lt pagal užsienio spaudą parengė Vaiva Lanskoronskytė.