Daiva Šabasevičienė. Spektaklis, išpranašavęs nepriklausomybę
Spektaklis „Pabudimas“. Pranas – Juozas Kisielius, Pijus – Adolfas Večerskis, Kazys – Saulius Siparis. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras. | Rolando Norvaišo nuotr.
„Vilniaus galerija“ įvairiais autoriniais ir informaciniais tekstais siekia apibendrinti, apžvelgti tam tikrus meno reiškinius, rengia straipsnių ciklus skirtus dailei, kino menui. Projekto kuratoriams kilo idėja ir teatrą apibendrinti straipsnių ciklu, kuriame teatrologė Daiva Šabasevičienė pristato spektaklius bei atskirų teatro menininkų darbus, labiausiai įsiminusius per trisdešimt nepriklausomybės metų. Šį kartą skaitykite apie režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklį „Pabudimas“ (A. Škėma).
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2019 m. vasario 4 d. portale vilniausgalerija.lt
Spektaklis, išpranašavęs nepriklausomybę
Pirmojo režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio Vilniuje – Antano Škėmos „Pabudimo“ – premjera įvyko 1989 m. vasario 16 dieną. Buvo praėję nepilni keturi mėnesiai po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo. Tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – Nacionaliniame) dramos teatre atmosfera buvo įkaitusi. Šiandien sunku tai įvertinti, bet, žvelgdamas į datas, supranti, su kokiu pagreičiu Lietuva judėjo link „dainuojančios revoliucijos“. Juk dar tik prieš metus (1987-08-23), išreiškiant Lietuvos nepriklausomybės siekį, įvykusio Laisvės Lygos ir kitų disidentų organizuoto mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo vienas iš organizatorių buvo būtent šio teatro žmogus – Vytautas Pranciškus Jančiauskas. Saugumui jį išdavė to paties teatro darbuotojas. Išvestas iš namų, užrištomis akimis nuvežtas į Saugumo rūmus tuometiniame Lenino (dabar – Gedimino) prospekte, kelias dienas kankintas, kruvinas naktį parvežtas ir numestas prie namų durų, jis išgyveno tik kelias dienas. Teatras šios istorijos neužmiršo. Atmosfera tvyrojo tokia pati, kaip Škėmos „Pabudime“.
Tuometinis teatro direktorius Pranas Treinys leido Vaitkui statyti kūrinį, kuris akivaizdžiai kai kam, ypač šiame teatre, galėjo atrodyti kaip absoliutūs nuodai. Teatre nebūtina analizuoti Ribentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų – kartais tiesiog užtenka nepasiklysti politinės konjunktūros labirintuose. Tai ir pademonstravo Vaitkus, sukurdamas įtaigią abstrakčių moralinių vertybių žlugimo ir jų amžinybės dramą „Pabudimas“.
Spektaklis „Pabudimas“. Pijus – Adolfas Večerskis, Kazys – Saulius Siparis. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras. | Rolando Norvaišo nuotr.
Spektaklis „Pabudimas“. Pijus – Adolfas Večerskis, Kunigas – Algimantas Zigmantavičius. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras. | Rolando Norvaišo nuotr.
Dar Vsevolodas Mejerholdas savo 1909 metų dienoraščiuose apie XVIII a. Prancūzijos teatrą, apie teorinius Richardo Wagnerio sprendimus rašė: „Kai tauta, užsibrėžusi susitvarkyti gyvenimą, grindžia savo veiksmus jėga, kyla problema: Revoliucija ir Teatras“. (Всеволод Мейерхольд. Статьи. Письма. Речи. Беседы. – Москва: Искусство, 1968, c. 127.) Tad Antano Škėmos „Pabudimą“ galime vadinti esminių politinių Lietuvos istorijos permainų pranašu. Epochos pulsą užčiuopė pats autorius: „Tikiu Žmogaus iš didžiosios raidės verte ir jo galėjimu išsilaikyti šlykščiausiose situacijose. Pagal tai formuoju savo siužetus ir surandu charakterius. Dar stengiuosi konstruoti savo dramas taip, kad jų architektonika daugiausia atitiktų mūsų epochą“. (Antanas Škėma. Iš teatrinės publicistikos // Kultūros barai, 1989, Nr. 7, p. 28.) Parodytas likus metams iki nepriklausomybės atkūrimo, spektaklis turėjo ryškų politinį atspalvį. Kiek vėliau teatro kritikė Indrė Daunytė rašys: „J. Vaitkus neleidžia pamiršti pasaulio, kuriame kas dieną gyvena jo žiūrovai, ir vien jau dėl to jo teatras yra politinis“. (Politinio teatro apraiškos Europoje ir Lietuvoje XX amžiuje // Menotyra, 2002, Nr. 4, p. 40.) Iki tol tautą budino Justino Marcinkevičiaus poetinės dramos, o Škėma „trinktelėjo“ iš už nugaros – tuometiniame LTSR valstybiniame akademiniame dramos teatre suskambėjo visiškai naujai. Jono Vaitkaus ir dailininko Jono Arčikausko rankose „Pabudimas“ tapo apnuogintų nervų, apnuogintų situacijų dokumentine drama. Vonios plytelių mozaika, primenanti požeminius saugumietiškus Ceauşescu „apartamentus“, juoda stalinė lempa su draugo Stalino ūsais įsirėžė į žiūrovų atmintį, jau nekalbant apie tai, kad premjera buvo parodyta vasario 16-ąją, nors programėlė privaloma tvarka dar buvo išleista lietuvių ir rusų kalbomis. Jokių užuolankų, jokios ezopinės kalbos. Šis spektaklis pirmasis oficioziškiausiame Lietuvos teatre prabilo apie istorinę tiesą. Tuo labiau, kad jam jau nebereikėjo dangstytis panašias tiesas išsakančiais užsienio autorių kūriniais: „Tiesa apie savo tautiečius bylojo lietuvio lūpomis“. (Rasa Vasinauskaitė. Perkūros laikas. Identiteto paieškos Jono Vaitkaus ir Oskaro Koršunovo spektakliuose // Pažymėtos teritorijos, Vilnius: Tyto alba, 2005, p. 194.)
Spektaklis „Pabudimas“. Pijus – Adolfas Večerskis, Kunigas – Algimantas Zigmantavičius. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras. | Rolando Norvaišo nuotr.
Pats režisierius taip apibūdino temos pasirinkimą: „Gal prieš trejus metus norėjau ekranizuoti „Baltą drobulę“. Neleido. „Pabudimas“, man regis, viena stipriausių Škėmos pjesių. Dramaturgijos, temos, charakterių prasme. Svarbiausia, manau, tema, nes 1940-ieji bei vėlesni dešimtmečiai buvo apibūdinami vienpusiškai. Skaudžioji, kruvinoji dramatiškų įvykių pusė likdavo šešėlyje. Kentėjo tie, kurie išgyveno tuos įvykius, o naujos kartos šį bei tą sužinodavo iš pasakojimų bei nuogirdų. <…> Spektaklyje stengiamės išryškinti pagrindinę temą – bet kuris griežtas tikėjimas atveda žmogų į aklavietę. Įvairus, nebūtinai religinis, net tikėjimas komunizmu ar kokia kita utopine idėja. Visi personažai kupini to tikėjimo, pagrįsto invazija į kitą žmogų. Katastrofa neišvengiama“. (Ilgas kelias į tėvynę // Komjaunimo tiesa, 1989-02-16, p. 2).
Spektaklis „Pabudimas“. Elena – Aldona Janušauskaitė, Pijus – Adolfas Večerskis. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras. | Rolando Norvaišo nuotr.
Vaitkus „Pabudimą“ pastatė labai greitai. Režisierius iš teatro istorijos žinojo, kad dramaturgai nuo Antikos laikų scenoje sėkmingai perduodavo publikai tai, ko negalėjo jai pranešti knyga ar įvairiomis publikacijomis. Vaitkui, kuriam niekada neegzistavo terminas „Teatras kaip šventė“, naujos visuomenės ideologija tapo aukščiausiu kūrybos tikslu. Visuomeniškai, pilietiškai angažuoto režisieriaus susitikimas su Škėma buvo natūralus. „Gal todėl „Pabudimas“ primena ankstesnius Kaune statytus spektaklius – „Paskutiniuosius“, „Raudona ir ruda“, „Kingą“. Tai, kas pačiam J. Vaitkui buvo ėjimas savo paties pėdomis, „akademikams“, manau, tapo novacija. Ilgus metus vaidindami „aplamuose“, gerokai ištežusiuose, padrikuose, beformiuose spektakliuose, kurdami „gyvenimiškus“ charakterius, užmiršę, kad teatras yra teatras, o ne gyvenimo ar literatūros iliustracija, Akademinio teatro aktoriai pateko kiton estetikon, kiton teatrinės kalbos sistemon. Ir parodė (cituoju „Komjaunimo tiesoje“ paskelbtus J. Vaitkaus žodžius), jog jie tikrai „nė kiek ne blogesni negu Kauno teatre”. <…> Atrodo, bundame, atgailaujame visi. Ar pabusime? Tai – A. Škėmos ir J. Vaitkaus „Pabudimo“ Akademiniame dramos teatre klausimas. Mums, šiandieniniams“, – taikliai apibūdino kritikas Egmotas Jansonas. (Škėmos sugrįžimas // Komjaunimo tiesa, 1989-02-22, p. 4.)
Spektaklis „Pabudimas“. Elena – Aldona Janušauskaitė, Pijus – Adolfas Večerskis. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras. | Rolando Norvaišo nuotr.
Škėmos ir Vaitkaus „Pabudimas“ Vilniuje sukėlė didžiulį ažiotažą. Akademinis dramos teatras to nebuvo regėjęs: už durų liko minios nepapuolusių. Maža to, per miestą nuskalambijo gandai, kad spektaklį gali nuimti, uždrausti. Kritikai stebėjosi: nejaugi tai bus gyva? Nors ir buvo galima numanyti, kad Škėmos enkavedizmas nebus brutalus ar iliustratyvus. Po „Golgotos“ Vaitkus antrą kartą pasikvietė Joną Arčikauską, kuris taip pat prisidėjo prie to, kad šio spektaklio anatomija prasiskleidė vaizdingai. Nors tuo metu į kitame prospekto gale buvusią „Dzeržinskio konservatoriją“ (Saugumo rūmus) dar lankytojai nebuvo įleidžiami kaip į muziejų, vaizdas buvo šiurpinančiai autentiškas. Spektaklis netapo trafaretinių tiesų skanduote. Jau vien Arčikausko scenografijoje buvo apstu pakaruokliško humoro. „Aptraukę juodu audeklu prašmatnią suomišką portalų medieną (kuri labiau pritinka iškilmingiems posėdžiams ir laidotuvėms nei dramos spektakliui – man visuomet dingojasi, kad jis vaidinamas milžiniškoje tribūnoje), palikę Akademinio erdvios scenos didžiumą kol kas ramybėje, režisierius su dailininku apsiriboja pirmuoju planu ir avanscena, nuleidę ją iki salės grindų. Kad žiūrovai pakiltų iki „Pabudimo“ herojų ir, tarkim, sykiu lauktų pertraukos metu draugo Ignatovo skambučio. Baisusis operacinės stalas virsta Pijaus kabineto baldu, ant kurio kasdieniškai pasirašinėjami popieriai ir jaukiai gurkšnojamas likeris. NKVD būstas išklotas lyg vonios plytelėmis, lyg tapetais. Valdiškoji vieša ir asmeninė namų aplinka šiame pasaulyje susiliejusi – stalinizmas įsismelkęs į kiekvieną jo atomą, patapęs dizainu (komiškoji „stalo lempa – Stalino ūsai“). Toks humoras daug kraupesnis nei prikišamai demonstruojami viduramžiško kankinimų stalo virbai“, – rašė teatro kritikas Valdas Vasiliauskas. (Laikai, pilni enkavedizmo // Literatūra ir menas, 1989-02-25, p. 6.)
Spektaklio aktualumas, jo pilietiškumas, žiūrovų gausa išprovokavo kitą meninį žingsnį. Pasikvietęs aktorius iš įvairių Lietuvos teatrų – Liubomirą Laucevičių, savo buvusius studentus Virginiją Kelmelytę, Valdą Pranulį ir kt., Vaitkus sukūrė filmą „Pabudimas“. Tai buvo tarytum reakcijos tęsinys į tuometinius politinius Lietuvos įvykius. Solidarizuotis su Nepriklausomybės atkūrėjais jis nepabūgo pačiomis kraštutinėmis priemonėmis. Naudojant Škėmos tekstus atvirai pademonstruoti savo požiūrį į stalinietišką enkavedizmą tuomet ryžosi ne kiekvienas. Vienas dalykas – dalyvauti „dainuojančios revoliucijos“ minioje, kitas – būti šaukliu sunkiausiomis Lietuvai minutėmis. Vaitkus atvirai išreiškė savo požiūrį į sovietų valdžią, į promaskvietišką Lietuvos saugumą. Statant istorinę dramą ir teatre, ir kine, pirmiausia Vaitkui rūpėjo politinė tiesa.
Filmas „Pabudimas“. Kazys – Valdas Pranulis | Režisierius Jonas Vaitkus, operatorius Janas Tomaševičius, dailininkas Vytautas Kalinauskas, kompozitorius Feliksas Bajoras
Filmas „Pabudimas“. Pijus – Liubomiras Laucevičius | Režisierius Jonas Vaitkus, operatorius Janas Tomaševičius, dailininkas Vytautas Kalinauskas, kompozitorius Feliksas Bajoras.
Teatre Vaitkui nebuvo lengva dirbti su nauju kolektyvu – Akademinio senbuviais. Jis turėjo prie jų prisitaikyti. O aktoriai – prie jo, prie jo vizijos, jo darbo stiliaus. Ne su visais šiame spektaklyje jam pavyko pasiekti to, ko norėjo. Su šiuo spektakliu kūrybinė grupė lankėsi JAV, o grįžę pamatė realius Lietuvos įvykius – dainuojančios revoliucijos pradžią.
Pabaigai – pamokančios literatūrologo Alberto Zalatoriaus mintys: „Į spektaklį pirmiausia reikia žiūrėti žiūrovo akimis (ne tų konkrečių žiūrovų, o savęs kaip žiūrovo) – kaip į suverenų kūrinį, kurį tau Dievas leido tik vieną ir pamatyti. „Pabudimas“ sukrečia žiūrovus. Iš šio taško ir reikia aiškinti fenomeną.“ (Antano Škėmos sugrįžimas // Kultūros barai, 1989, Nr. 7, p. 26.)
Daugiau ciko „Trisdešimt nepriklausomo Lietuvos teatro metų“ straipsnių rasite čia.
