Martynas Berulis | D. Matvejev nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako aktorius Martynas Berulis.
– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas paskatina tave kurti? Kokios temos tave labiausiai domina?
– Man labai patinka gyventi. Man patinka būti laimingu, būti nelaimingu, būti prisipūtusiam kaip balionas, tada būti išgręžtam kaip skuduras, žodžiu, aš myliu gyvenimo procesą ir visą jo mitologiją. Nors scena neretai myli personažus, kurie to gyvenimo džiaugsmo beveik neturi, man atrodo, kad pagrindinis aktoriaus kūrybos variklis – gaivališkumas, noras patirti, suprasti gyvenimą, kurį kiekvienas apčiuopia skirtingai. Šioje profesijoje visada turi dalintis, transliuoti, kurti, žodžiu, sproginėti viduje, o tam netinka depresinė užsidarymo būsena. Scenoje reikia kažko norėti, net kai tavo personažas iš gyvenimo nieko nebenori. Gal aktorinis gaivalas labiau jaučiamas jaunuosiuose aktoriuose, nes su patirtimi išmokstama kūrybinę ugnį koncentruotai valdyti. Todėl vyresni aktoriai veikia kaip našūs vidaus degimo kūrybiniai varikliai, bet visų aktorių viduje vyksta ugningi sprogimai. Tai va, aš savo gaivalą įdarbinu scenoje.
Vaidyba duoda neribotą saviraiškos lauką. Aktorius gali daug fantazuoti, bet ir turi daug ką sugebėti realizuoti – tuo mane ši profesija „veža“. Čia reikia daug mokytis. Per savo neilgą gyvenimą daug kartų apsisukau 180 laipsnių ir nuėjau kita kryptimi, man įdomu išbandyti visas galimybes. Aktorystė leidžia daug tyrinėti – tu stebi kitus žmones, stebi save, bandai perprasti savo psichologinius gestus, kurių scenoje nekontroliuoji, tuo pačiu mokydamasis naujų įpročių, gebėjimų… O ir pats vaidinimo veiksmas didele dalimi yra klausymas, matymas. Patirti naujus dalykus lengva, o čia turi priversti save tyrinėti tekstus ir žmones, kuriuos pažįsti mintinai. Tyrinėji tyrinėjimą. Kine šitas jausmas ypač stiprus. Gal todėl mane visada domina naujos temos.
Martynas Berulis | L. Vansevičienės nuotr.
Dar labai vertinu, kad mano darbe yra daug žaidimo. Vaikystėje kažkaip svajoji, kad suaugęs norėtum dirbti darbą, kuriame tu galėtum žaisti. Smagu išpildyti vaikystės svajonę, nors niekada nesvajojau būti aktoriumi.
Galiausiai man patinka vaidybos absurdo momentas. Pandemijos metu studijoms reikėjo parašyti esę apie aktorystę. Čia ištrauka:
„Žmogus randa sąsiuvinuką – užrašytą kelių veikėjų dialogą. Jis jį perskaito, pakelia akis į horizontą, pasako sau – „Įsivaizduoju tokį. Pabūsiu tuo žmogum“, pakeičia veido mimiką, praskečia kojas ir, padėjęs sąsiuvinuką ant žemės, nužirglioja takeliu toliau, jau kaip kitas.“
– Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro tau įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia tavo idėjoms?
– Daug Lietuvos aktorių daro man įtaką, aš juos matau ir sąmoningai, ar nesąmoningai, iš jų mokausi. Man atrodo, kad nėra tame nieko negarbingo, tą daro visi. Žmogus mokosi kopijuodamas, tiesiog aktorius turi mokėti tai daryti sąmoningai. Kopijuoti taip, kad tavo kūnas ir protas suvoktų, kas slypi už tos išraiškos, kodėl tas žmogus vienaip ar kitaip elgiasi. Reikia stengtis ne kartoti gestą, ar intonaciją, bet pakartotinai išsišaukti tą patį vaizdinį vaizduotėje. Tada tai tampa tavo autentiška dalimi.
Sunku konkrečiai įvardinti, kokie darbai man artimiausi. Jaunų žmonių darbai.
– Kur studijavai/studijuoji ir kas buvo/yra tavo pagrindiniai mokytojai? Koks tavo santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?
– LMTA. Kurso vadovai – G. Ivanauskas ir N. Savičenko, pagrindiniai vaidybos dėstytojai – V. Kuodytė ir G. Varnas.
– Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintum (jaunąją) Lietuvos teatro bendruomenę ir ar laikai save jos dalimi?
– Jaunieji teatro kūrėjai yra visokie. Yra daug socialinio teatro, edukacinio, politinio, klasikinio režisūrinio, feministinio. Man atrodo, kad ateinanti Lietuvos teatro karta – moteriška. Atsiranda ne tik daug stiprių moteriškos lyties kūrėjų, bet bendrai teatras įgauna moteriškai socialinei lyčiai priskiriamų bruožų – švelnumo, jautrumo. Atrodo, kad daugiau dėmesio skiriama ieškant jausmo subtilumo, daug spektaklių turi gyvos muzikos elementą. Man tai patinka.
Mūsų karta kitaip dalyvauja visuomenėje, mes turime daug medijų, todėl kūrėjai, norintys būti socialiai aktyvūs, turi ieškoti naujų įrankių ir gręžtis į Europos teatrą. Man atrodo, kad Lietuvos jaunųjų teatro kūrėjų tapatybės paieškos labiausiai yra suvokimas, kad Ezopo kalba – nebeveikia. Mus suformavo demokratinė aplinka, kur galima kalbėti atvirai. O kaip tą daryti? Lietuvos teatro tradicija – simboliai, metaforos – kilo iš priespaudos, negalėjimo kalbėti laisvai. Šiais laikais atsiranda platformų, kuriose galima kalbėti apie socialines problemas – iš to kyla naujos teatro formos, kurios mums naujos ir kol kas ne itin patogios, tiek žiūrovui, tiek teatro administracinėms institucijoms.
Aš nelaikau savęs politiškai aktyviu menininku, bet man atrodo, kad ir teatras nebūtinai toks turi būti. Nors misiją pakeisti pasaulį, tikriausiai, jaučia kiekvienas menininkas, bet pirmiausia aktorius turi išsikelti konkretų tikslą – papasakoti istoriją. Teatras pasakoja istorijas ir tiek. Toks mano, kaip aktoriaus, darbas – pasakoti. Užtenka to, kad žmogus užsikrėstų tikėjimu tavo pasakojimu, tada nutinka nuostabūs dalykai, kuriuos man sunku apibrėžti, bet nuo to žmogui palengvėja. O išėję iš spektaklio, žiūrovai keičia pasaulį. Tačiau teatre, mes esame susitelkę tik į tai, kas veikia žmogų čia ir dabar. Man atrodo, kad mano kartos teatras turi ir šitą pusę – istorijų, žmogiškosios mitologijos, pranašysčių, kuri, galbūt, daugiau „susišaukia“ su praeities kūrėjais.
M. Berulis spektaklyje „Sūnus“ | L. Vansevičienės nuotr.
– Ar galėtum (jei turi) papasakoti įsimintiniausią savo studijų laikų epizodą / istoriją / nuotykį, nutikusį asmeniškai tau ar kurso draugų / dėstytojų rate?
– Daug jų. Akademijoje sutikau savo žmoną Kristiną, kuri lėmė, kokiu žmogumi esu dabar. Buvo ir nuotykių, apskritai, buvo geras laikas. Prisimenu kaip padeginėdavau kursioką Roką. Jis turėdavo įbėgti į sceną iš gaisro, tai užkulisiuose reikėdavo apipilti jam švarką žiebtuvėlių skysčiu. Tai tapo rutina. Akademijoje tu parodai darbą, tau pasako pastabas, tu jį pataisai ir rodai vėl. O tas darbas buvo egzamininis, todėl tų rodymų buvo daug. Tai va, išmokau saugiai padegti žmogų. Ryškiai įstrigo „Benzin“ kanistro vaizdas, už sienos vykstančio veiksmo garsas ir abejinga ramybė pilant ant žmogaus benziną. Juokingiausia, kai po to tau sako „Ačiū“ ir „Tai kitą savaitę irgi reikėtų“. Tie nelegalūs dalykai buvo įsimintiniausi. Mes taip prie jų pripratom, kad atėjus į tikrą teatrą buvo sunku „persiorientuoti“, kad čia nebegalima tiesiog apsipilti benzinu ir ant scenos pasidegti. O taip gerai atrodo.
– Kaip manai, koks yra didžiausias iššūkis aktoriui? Ar tau tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
– Didžiausias iššūkis yra įsidarbinti. Tai labiausiai vargina. Aš laimingas ir dėkingas dėstytojams ir režisieriams, kurių dėka po studijų atsidūriau Vilniaus Jaunimo teatre, bet dirbant projektuose su tuo irgi šiek tiek tenka susidurti. Teatrai yra praktiškai vienintelės vietos, kur aktoriai gali įsidarbinti pastoviam laikotarpiui, visa kita – projektai, į kuruos kiekvieną kartą turi darbintis iš naujo. Tai labai varginanti būsena, nes tu pastoviai ieškai darbo: net kai jau dirbi, tuo pačiu ieškai, ką reikės daryti, kai pasibaigs repeticijos ar filmas bus nufilmuotas. Darbas teatre suteikia socialines garantijas, bet labai daug aktorių to neturi. Ir nesuplanuosi tų darbų trims metams į priekį – būna, pasiūlo penkis projektus, bet jie visi tą patį mėnesį. Tada ir būna kūrybinės prastovos, nes kai neturi darbų, niekas tavęs niekur ir nekviečia, atsiduri tokiam užburtam rate. Reikia išlaukti, kol kažkur pakvies, bet laukti yra labai sunku. Man dar neteko šito patirti, nežinau, ką darysiu, kai tai atsitiks. Gal eisiu statyti namą, arba bent jau kokį namelį medyje.
Martynas Berulius | N. Ševcov nuotr.
– Ar galėtum išvardinti 3-5 (arba daugiau) tau labiausiai patikusius filmus? Ar turi mėgstamų kino režisierių? Koks tavo / tavo kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu?
– Neturiu mylimiausio, bet šauna į galvą šie: „Synechdoche, New York“, „Burn after Reading“, „Falling down“. Dar mano asmenybę labai paveikė „Pietų parko“ momentas, kur Stan’as šnekasi su Butters’u apie gyvenimo grožį.
– Kokia kūrybinė atmosfera tau reikalinga? Ar turi tam tikrų ritualų, kurie neatsiejami nuo tavo kūrybos proceso? Kuriuo paros metu dirbi produktyviausiai?
– Kiekvieną kartą reikia išgirsti savo kūną, jo poreikiai būna įvairūs. Dažniausiai man patinka prieš repeticijas išgerti kavos. Tam, kad būtum kūrybiškas, turi būti išsimiegojęs ir žvalus, budrus. Tuo pačiu tai ir laikas, kai galiu skirti meilės sau. Produktyviausias laikas yra kai miegu – tada aš labiausiai mėgaujuosi gyvenimu ir mano vaizduotė pasakoja įdomiausias istorijas.
„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke.
