Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. liepos 31 d. portale vilniausgalerija.lt
Tuo metu, kai buvo tiesiamas geležinkelis (1848–1854), tebegyvavo Austrijos – Vengrijos imperija. Poreikis sujungti jos sostinę Vieną su pajūrio žemėmis Italijoje bei Slovėnijoje, o ypač – su svarbiu Triesto uostu buvo svarstomas jau daugybę metų, tačiau tik imperijoje kilusios ir jos subyrėjimą pranašavusios revoliucijos paskatino imtis konkrečių veiksmų šioje itin sudėtingoje kalnų atkarpoje. Kai kurie šaltiniai teigia, kad tokiam inžineriniam ir netgi fiziniam iššūkiui įgyvendinti pasitelkta beveik 20000 darbininkų: kasdien po 5000 jų keliaudavo į priekį ir atgal, o kai kurie gyvendavo tiesiog šalia savo darbo vietos, būstuose, suręstuose iš po tunelio kasimų likusių akmenų. Tokius akmeninius būstus palei visą geležinkelio atkarpą galima pamatyti iki šiandien.
Kad būtų nutiestas 41 vienas kilometras, vingiuojantis nuo 677 iki 895 metrų virš jūros lygio (ir su gana staigiais nuolydžiais), reikėjo įrengti 14 tunelių, 16 viadukų, apie 100 akmeninių tiltų ir dar 11 geležinių tiltų. Be to, visa atkarpa nuolatos vingiuoja serpantinais – kitaip pravesti geležinkelio pavojingoje kalnų perėjoje tiesiog nebuvo įmanoma.
Be abejo, visas grandiozinis projektas nebūtų pavykęs be žmogaus, kuris sugebėjo įtikinti, kad neįmanoma gali virsti įmanoma. Venecijoje gimęs, iš albanų šeimos kilęs inžinierius Karlas Riteris Von Gega jau buvo suprojektavęs ne vieną svarbią geležinkelio atkarpą, tačiau, prieš imdamasis kone utopiniu vadinto projekto Austrijose Alpėse, jis nuvyko žinių pasisemti į Šiaurės Ameriką, kur taip pat kasdien buvo sprendžiami geležinkelių tiesybos rebusai. Sugrįžo su ambicingais planais: beveik visoje atkarpoje statant tiltus bei viadukus jis visiškai atsisakė naudoti plieną ar geležį, todėl didžioji dalis jos nutiesta tiesiog iš akmeninių plytų (panaudota 65 milijonai) ir plokščių (panaudota 80000). Šiandien inžinieriai ir architektai nesikuklina K. R. Von Gego vadinti savo srities genijumi, o šio projekto – kraštovaizdžio architektūros šedevru (būtent dėl subtiliai parinktų estetinių sprendimų).
Tiesa, inžinierius turėjo ir dar vieną motyvą kiek įmanoma labiau atsisakyti metalo: į kalnuotą vietovę buvo itin sunku atvežti ne tik kai kurias medžiagas, bet ir jų naudojimui skirtą techniką. Dėl tos pačios priežasties netgi daugelis atkarpos tunelių iškasti tiesiog rankomis – specialioms jų kasimo ir sprogdinimo mašinoms atkakti į vietovę buvo neįmanoma.
Ši geležinkelio atkarpa plačiąja prasme sujungusi Austriją su Adrijos jūra, o siaurąja – Glonico ir Miurcušlago miestus tapo ne tik techniniu, bet ir turistiniu laimėjimu. Nuostabaus grožio Alpių vietos tapo lengviau pasiekiamos, o akmeninė, puikiai į gamtą įsiliejanti ir net šiek tiek Romos imperijos laikus primenanti geležinkelio trasa traukte traukė smalsuolius iš viso pasaulio. Labai greitai aplink maršrutą ėmė kurtis viešbučiai, vilos, sanatorijos, daugelis iš jų – įspūdingos to laikmečio architektūros. Būtent todėl, neskaitant techninių pasiekimų, dar vienu kriterijumi, kodėl objektą globoja UNESCO, tapo jo santykis su aplinkui užgimusia atostogavimo tradicija.
Įdomus faktas: aplankyti šį UNSECO objektą galite lankydami kitus du: atkarpa į vieną trasą sujungia UNESCO paveldo saugomus Graco bei Vienos istorinius centrus. Taip pat jau artimiausiu metu šią atkarpą turėtume galėti pasiekti ir iš Lietuvos: būtent ši vieta sujungia vadinamąjį „Baltijos – Adrijos“ koridorių.
Daugiau UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui priklausančių objektų rasite čia.