Asmeninio archyvo nuotr.

„Kino pavasario“ metu, Lietuvoje pristatytas režisierių DK Welchman ir Hugh Welchman tapytos animacijos filmas „Kaimiečiai“. Prie vienos iš sėkmingiausių lenkų kūrėjų juostų, ženkliai prisidėjo būrys Lietuvos kino industrijos profesionalų. Realistine maniera kartu su dailininkais iš kitų šalių, per du metus jie nutapė tūkstančius kadrų, virtusių įspūdinga animacija. Apie kūrybinį procesą, darbą komandoje ir didžiausius su filmu susijusiu iššūkius Vilniaus kino biurui pasakoja dailininkė Jolanta Spangevičiūtė ir dailės departamento vadovė Aistė Kanapickaitė.

– „Kino pavasario“ metu su „Kaimiečiais“ pagaliau susipažino Lietuvos žiūrovai. Nors projektą užbaigėte anksčiau, įdomu, kokie jausmai ir prisiminimai kyla filmui atvykus į mūsų šalį. 

A: Džiugu, kad praėjo šiek tiek laiko ir į filmą galima žiūrėti ne per nuovargio prizmę. Man tai buvo gyvenimo mokykla, labai mylėjau šį projektą. Manau, kad rezultatas gavosi gražus ir visas sunkus įdirbis, prie kurio prisidėjo tiek žmonių, prie kurio praleista daugybė valandų, atsipirko. Laukiu, kokia bus žiūrovų reakcija ir tikiuosi, kad Lietuvoje filmas sulauks pasisekimo.

J: Nuo paskutinių juostos darbų praėjo pusmetis, per tą laiką stengiausi mintimis atsitraukti nuo filmo, pailsėti. Daugeliui dailininkų tai buvo pirmasis toks projektas. Sakyčiau, kad gavosi labai įdomus iššūkis.

– Papasakokite, kaip atrodė jūsų darbo diena, pats tapymo procesas?

J: Visi paveikslai buvo tapomi tikrais dažais, proceso metu nebuvo jokių kompiuterinių apdirbimo metodų. Buvau mačiusi tapytą Vincento Van Gogo įkvėptą filmą, bet tapyti realistiniu stiliumi buvo nauja. Darbo sąlygos buvo ypatingos: visą dieną praleisdavome specialioje, tinkamą šviesią užtikrinančioje būdelėje. Kadangi paveikslai perkeliami į kompiuterio ekraną, jie turėjo būti kuriami vadovaujantis visai kitais techniniais niuansais nei, pavyzdžiui, galerijoje eksponuojami darbai.

Aistė Kanapickaitė | Asmeninio archyvo nuotr.

A: Lietuvos studija veikė du metus – prisijungėme ne pirmieji, darbai prieš tai vyko Lenkijoje, Serbijoje. Kiekvieną dieną stebėjau bendrą pulsą – žiūrėjau, kaip dirba kitos šalys, kaip atrodo jų progresas. Atrinkdavau informaciją, aktualią kiekvienam dailininkui, kad jie galėtų susikaupti ir kuo mažiau blaškytųsi.

Nors mėgstu mūsų studiją lyginti su magiška dirbtuve, kurioje kuriami burtai, kasdien maišydami spalvas, dedami potėpį po potėpio kartais net užmiršdavome, kaip tai yra ypatinga. Daug kas dailininko darbą romantizuoja, tačiau išties reikėjo labai daug disciplinos, visiškos koncentracijos, kartais ir viršvalandžius trunkančio darbo. Vienas kadras neretai užimdavo visą dieną, o jų reikėjo tūkstančių. Gyvenome beveik tikrame kūrybiniame vienuolyne.

– Kiek šiame procese turėjote laisvės kūrybai?

J: Erdvės laisvei buvo tik tiek, kiek tinkama tavo tapymo technika. Kiekvieno dailininko braižas skiriasi, bet turėjome konkrečius rėmus, kuriuos uždavė filmo kūrėjai. Galiausiai, visos komandos turėjo pasiekti bendrą rezultatą, todėl reikėjo išmokti priderinti prie kitų, būti nuolankesniam.

A: Stengėmės, kad dailininkų stilius būtų kuo įmanoma vienodesnis. Prilyginčiau tai vaikščiojimu lynu, nes reikia labai daug subtilumo. Nėra lengva – juk dailininko stilius, unikalus braižas yra formuojamas ilgus metus, saugomas. Turėjome save priderinti prie bendro filmo stiliaus, lyg dainuotume chore – juk svarbu pataikyti į bendrą kūrinio toną. Tam   jau reikėjo turėti nemenką tapybinių žinių bagažą, būti  pasiekus aukštą meistriškumo lygį.

– Kas kėlė daugiausiai iššūkių ir, atvirkščiai, buvo labiausiai apdovanojanti projekto dalis?

A: Domiuosi meno psichologija, todėl šis darbas buvo labai artimas širdžiai. Turėjau sąlytį su komanda, kurią sudaro labai jautrūs ir kūrybiški žmonės. Turi pajausti, ką jiems gali sakyti, o ko – ne. Esame žmonės su savo gyvenimais, būsenomis, visa jausmų palete, nuovargiu – kai tai apsijungia su tapyba, gaunasi labai įdomus patiekalas. Kartais būdavome labai dideliuose džiaugsmuose, o kartais – susipykę ir nelaimingi. Bet tas ryšys, kurį sukūriau su komanda, man reiškia labai daug.

Ko gero, sunkiausias buvo kritikos aspektas. Vien tam, kad patektų į projektą, dailininkui reikėjo specifinių gebėjimų. Tačiau procese kasdien girdi tik tai, kas yra ne taip. Reikia taisyti vieną ar kitą elementą, nuolat ieškoti klaidų, baksnojama į tai, kas negerai. Turėjau išmokti sakyti kritiką taip, kad ji žmogui nepakenktų.

Jolanta Spangevičiūtė | Asmeninio archyvo nuotr.

J: Vien ateiti ir užuosti dažų kvapą buvo tikras apdovanojimas. Ryškiausiai įsiminė tai, kad labai daug apie save sužinojau – pamačiau savo jautrias vietas. Kai ateini kaip dailininkas, bandai padaryti geriausia, ką moki, bet gavęs komentarą apie rezultatą, gali skaudžiai sureaguoti. Džiugindavo, kai pamatydavai, kaip atrodo tavo suanimuotas kadras – perliedavo šiluma, ateidavo supratimas, kad viskas pavyko.

– Kalbate apie artimą ryšį su kolegomis ir komanda. Kas padėjo jį sukurti?

A: Labai svarbu buvo, kad žmonės jaustųsi kiek įmanoma geriau, nors tai ne visada įmanoma. Turėdavome ir bendros veiklos ir stalo žaidimų vakarų, ir poezijos pasiskaitymų, kurie mus apjungtų.

J: Buvo labai gražių dienų, kurios nuimdavo nuobodulį, monotoniją ir susierzinimą. Tai buvo stebuklinga atmosfera, nei viename darbe nesu patyrusi tokių darbinių santykių. Stebėti, kaip tapo kolegos, kaip jie maišo dažus – galimybė mokytis, diskutuoti meno temomis, pamatyti, kaip skiriasi kiekvieno žmogaus technika ir net psichologija. Užtektų apsilankyti kiekvieno dailininko būdelėje ir būtų aišku, koks skirtingas yra kiekvienas menininkas.

– Ar pats kūrinys, jo veikėjai ir istorija jums pasirodė artimi?

A: Prisimenu, kaip sužinojusi apie filmą, mūsų komanda išpirko visus novelės leidinius (juokiasi). Iš knygos prisimenu gamtos aprašymus, sezonų kaitą, įvairias detales. Man atrodo, kad kaimas, kuris ten vaizduojamas, yra mūsų vidinio gyvenimo atspindys. Galbūt tam tikras dalis, personažus, scenas norėtume ištremti, bet jos pačios artimiausios, labiausiai gyvenimiškos. Šis filmas paskatino dar giliau  žiūrėti į save.

J: Aš taip pat perskaičiau novelę ir dirbdavau stengdamasi jos nepamiršti. Gal dėl istorijos, gal dėl tapymo, bet kiekvienas personažas buvo mielas, o scena – graži. Tik kartais vietos sentimentams dėl didžiulio krūvio ir tempo likdavo mažai.

Kadras iš filmo „Kaimiečiai“

– Koks jausmas žinoti, kad filmas keliauja po festivalius, yra gausiai lankomas visame pasaulyje?

A: Pamatyti filmą didžiajame ekrane, žinoti, kad jis surenka pilnas sales žiūrovų visame pasaulyje yra nepaprastas jausmas. Prisilietėme prie kažko gražaus, kas žiūrovams palieka įspaudą ar leidžia kelias minutes pasimėgauti estetika. Gaila, kad žiūrovai nematė filmo kūrimo užkulisių – apie juos galėtų būti sukurta atskira istorija.

– Dėkoju už pokalbį.