Vitalijus Mazūras savo namuose, 2020 10 21 | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Vitalijus Mazūras – vienas iš talentingiausių lietuvių menininkų. Jis – vienas iš autentiškiausių ir organiškiausių sutiktų kūrėjų. Darbščiausias, kūrybingiausias archaikas. Balandžio 28 dieną jis švenčia gražų 90 metų jubiliejų.

Dar prieš keletą metų Vitalijus Mazūras šiltuoju metų laiku mėgo kavos ar arbatos puodelį išgerti kokioje nors Vokiečių gatvės kavinukėje, netoli namų. Kartais einant į vieną ar kitą Arklių gatvėje esantį teatrą, tekdavo matyti jį sėdintį su žmona aktore Nijole Bižanaite lauko kavinukėje ir ramiai stebintį žmones. Bet Mazūras nebūtų Mazūru, jei, rodos, paprasto gyvenimo, paprastų daiktų nepaverstų menu. Dar nebuvo jokių „tvarumo“ teorijų, o jis savo spektakliams išradingai panaudodavo įvairias senas ar netikėtai rastas medžiagas, tad ir čia, atklydęs į Vokiečių gatvę, jis sugalvojo, kad iš kiekvieno išgerto vienkartinio puodelio galima kažką sukurti. Taip, pavyzdžiui, iš degustacijai skirtų mažų puodelių jis padarė nykštukų kepures, o kuriant patį nykštuką ir naudojant makrofleksą, labai mazūriškai pasakė: „Tas makrofleksas labai gražiai daro. Nykštukai labai gyvi gaunasi ir kiekvienas – skirtingas.“ Tarytum tai ne jis sugalvojo, o pačios medžiagos tapo „išradingomis“. O pats nykštukų būrys, žiūrėk, į vientisą ir darniai judantį lėlių teatrą pavirto.

Ką bepaimtų, prie ko beprisiliestų, viskas Mazūro rankose atgyja. Vitalijus – lėlių dievas, gyvas unikumas. Jis sako: „Kai nykštukui liūdna, tai jį reikia ant kitos kojos pamauti, ir jis visiškai kitos nuotaikos būna.“ (Dailininkas kalba apie septynis nykštukus, kurie sujungti į vieną mazūrišką ranka valdomą struktūrą). Visi nykštukai šoka nelyginant baletą. O jų pradžia – maži popieriniai arbatos puodeliai.

A. Gudelis. „Kur iškeliavo milžinai“. Rež. ir dail. V. Mazūras, Vilniaus teatras „Lėlė“, premj. 1977 06 22 | Audriaus Zavadskio nuotr.

Arba, padaręs lėlę Rožytę (ne taip seniai dar po Vilnių vaikščiojo Rožytė, kuri kaulydavo pinigėlių), sako: „Man ji išėjo kažkokia be skonio. Gal kaip pati Rožytė. Gaminau ją iš medžio, kad ilgiau gyventų, gi iš popieriaus ilgai neišsilaikytų.“

Kai Mazūras aktyviau lankydavosi lėlių teatro spektakliuose, sekdavo įvairius atvykėlius, yra sakęs: „Vis dažniau lėlininkai atsiveža baisiai sunkius daiktus. Kaip jie taip gyvena! Ir aktoriai kažkodėl neprotestuoja…“

Mazūras juokėsi iš nekūrybingų lėlininkų, kurie „tik tekstus mokosi ir daugiau nieko. Jie spektaklius gali sukurti labai greitai.“ Apie Maskvos teatrus sklidinas labai juokingų prisiminimų: „Nuvažiuodavom gastrolių, tai vietiniai darbuotojai labai kviesdavosi užeiti į jų dirbtuves pietums. O kai nueidavom, tai rasdavom apie penkiolika sėdinčiu merginų, iš storo porolono zuikių ausis bekarpančių. Jų rankos pūslėtos nuo to baisingo karpymo… O pietūs nuolat būdavo tokie patys: virtos bulvės ir druska.“

Apie teatre jo taip pamiltą mastelių kontrastą, ypač spektaklyje „Dono Perlimplino meilėje“, Mazūras aiškina: „Ten jokio sprendimo nebuvo. Tiesiog: gyvenimas – didelė bjaurybė, o laimė – labai mažutė. O šiandien man didelė laimė, kai matau, kaip jūs paimat mano lėlytę ir ji tampa gyva. Aš laimingas!“

Dailininkas pripažįsta: „Šiandien dirbti sąlygos labai geros. Niekas nieko „netarkuoja“, įvairios medžiagos, kūrybai – visiška laisvė.“

Tai – minčių nuotrupos, užrašytos kelių susitikimų metu. Daug įdomių dalykų teko užrašyti ir anksčiau ilgų pašnekesių apie teatrą metu.

Vitalijus Mazūras:

Ne aš lėlių teatrą pasirinkau, bet jis mane. Jeigu taip atgal sugrįžt, tai nuo vaikystės tas teatras yra: karo metais nebuvo nei saldainių, nei sidabrinių popieriukų, nieko nebuvo. Viską pačiam reikėjo pasidaryt. Po karo buvo visokių ratukų, vamzdelių, dėžučių, ir sprogstamų, ir nesprogstamų… Ačiū Dievui, nė viena nesprogo, kokią aš pasirinkau. Mūsų šeimoj buvo labai daug vaikų – septyni broliai ir sesuo Elenytė. Aštuoni vaikai. Tai reikėjo vietine „gamyba“ užsiimti: lėktuvus darėm, tankus visokius… Ir dabar, jei ką darau, tai vis galvoju: „Aha, kaip aš tuomet dariau tą lėktuvą, tanką ar dar kažką? Kokį mechanizmą tuomet išradinėjau?“ Iš praeities „atsinešu“ mintį, todėl visiškai neturiu jokių problemų.

Kartais nuėjęs į kokį nors teatrą, susitinki su žmonėmis, kurie baigę aukštąsias mokyklas – dailininkai, režisieriai – bet, kaip sakoma, nagų neturi. Jei žmogus nepratęs kažko daryti, tuomet jam būna labai sunku. Jis turi visiškai „sulaužyti“ savo smegeninę, nes teatre visiškai kitas pasaulis. Aš gyvenu tuo, ką vaikystėje dariau. Mes labai mėgom leisti aitvarus…

Vaikas mato ir spalvą, ir formą. Jeigu jam pradedi teigti, kad tas gražu, o anas ne, tuomet nebelieka pasirinkimo. Man niekas nedarė įtakos. Net tėvai. Viską darydavau pasislėpęs.

Šiaip tai maždaug iki penkiasdešimtųjų metų viskas buvo tokioj baimėj: atvažiuos, išveš… Viskas buvo daroma incognito: pasislėpęs malūną ar dar kažką darai… Vėjas pas mus Šiaulaičiuose buvo labai geras. Miškas toli mėlynuoja, o daugiau – tokios pievos, lyguma… Kai įsibėgėja tas vėjas iki kaimo, tai didžiausius malūnus gali įsukt… Jis ir sukdavo didžiausias girnas… Ar ten kalvę pasidarydavome kažkokią… Dviračių gi nebuvo. Nieko nebuvo. Viską gamindavomės patys.

O iš bobutės pasiskolinto ratelio namų kiną pasidarydavome: po paklode lemputė kaip žirnis degdavo… Paimdavom dėžutę, panašaus dydžio į degtukų, išpiešdavom kokiais nors dažais ir rodydavome tą kiną. Įgarsindavom visi palindę po paklode. Labai smagu būdavo. Štai ten ir tada tas teatras ir atsirado.

Jei naudoji sukamą sceną, tai turi žinoti apie visokius transformatorius, kiek kartų jie perdega. Nuogais pirštais taisai, elektra purto, bet kažkaip sujungi tuos galus ir vėl viskas dega. Buvo pridaryta prožektoriukų, kaip degtukų dėžutės. Jeigu transformatorių pastumdavai toliau, užgesdavo visos lemputės ir vėl viską reikdavo daryt iš naujo.

Studijuojant gaudavom dvidešimt septynis rublius. Iš jų ir už bendrabutį reikėjo mokėt. Kasdienei duonai likdavo kapeikos. Iš kaimo lašinių atsiveži… Atsimenu, jie kabodavo, kabodavo, kol pasidarydavo geltoni ar net rudi, kol išmeti kur nors į šiukšlių dėžę.

Pirmaisiais-antraisiais studijų metais atėjau į teatrą ir pamačiau, koks teatras galėtų būt. Ten buvo „nearti dirvonai“. Viskas lyg gyvo zuikio: nudirtas kailis ir uždėtas, ir uodega „gyva“, ir kojos padžiovintos, ausys traškančios, įdėtos stiklinės akys…

Vitalijus Mazūras su aktoriais po spektaklio – M. Martinaičio F. Bajoro „Avinėlio teismas“ | Audriaus Zavadskio nuotr.

Vietoj ūsų kiaulės šerius sukišdavo, dantis… ir viskas „gražu“ būdavo. Jau atvažiavęs į Vilnių pamačiau, kad teatras yra butaforinis. Man tokio nereikia. Aš pradėjau ieškoti kitokio teatro. Tuos zuikius „paleidau atostogų“ ir visus vilkus pradėjau daryti pagal save. Aišku, visko buvo, ir nusišnekėjimų. Aš „ekonomindavau“ rublelius ir per metus sukaupęs šiek tiek pinigėlių, metų gale statydavau spektaklį. Pasikviesdavau Marcelijų Martinaitį, kitus, ir buvo galima kažką daryti. Nes planus teatras turėdavo vykdyti.

Sovietiniais laikais spektaklius stačiau ne tik Lietuvoje, bet ir Taškente, Maskvoje, Leningrade, Belgrade… Ten sistema tokia: teatras yra patalpos, direktorius ir aktoriai. Direktorius važinėja po festivalius, atsirenka spektaklius ir vėliau kviečia jų statytojus pas save. Bet tai yra blogai. Tai yra tas pats, kas futbolo komandai turėti savo vartus, bet neturėti savo žaidėjų, arba turėti žaidėjus, bet neturėti trenerio. Kiekvienas ateina, kiekvienas savo katilą užverda, kažkokią košę. Ir  ta košė bematant ataušta tarp kitų košių, nes visas teatras pilnas tokių košių. Bet aš tokio teatro vengiau.

Čia nieko išradinėt nereikia, pasaulis pilnas primityvaus mąstymo. Jeigu plačiau pasižiūrėtume, tai pamatytume, kaip vieni nuo kitų daug ką nusipaišo. Sovietiniais laikais buvo toks posakis: „Atvažiavot į festivalį, dabar visi nusifotografuos, nusipaišys ir darys namuose viską.“ O apie kokį nors individualizmą – neduok Dieve… Vieną kartą, kai jau dirbau teatre, per meno tarybą pasakiau, kad „aš taip galvoju“, tai manęs vos neišmetė iš teatro, nes privalu buvo sakyti „mes taip galvojam“, nors visi kiti visiškai taip negalvojo ir nežinojo, kaip ir ką aš galvoju. Buvo laikas, kai reikėjo sakyti „mes“, „mes darom“, „mes vinį kalam“, „mes visi kalbam“, „mes visi klausom“. Buvo baisus kolektyviškumo jausmas. O kai mane paskyrė režisieriumi, aš privalėjau visus užimt. Svarbu, kad kolektyvas būtų užimtas. Jeigu yra dvylika žmonių, tai su šešiais aš į sieną „žirnius beriu“, o kiti šeši išvažiavę į Marijampolę vaidina du ar tris spektaklius per dieną.

Į spektaklį bilietas buvo po dešimt kapeikų. Tai daug žiūrovų ateidavo ir klausdavo: „Tai koks čia jūsų teatras, jeigu tik dešimt kapeikų?“. Nebūdavo galima kelt bilieto kainos. Menas turėjo priklausyt liaudžiai.

Aš nežinau, kaip gali negimti idėjos? Tarkim, „Eglę žalčių karalienę“ aš stačiau vieną-du-tris kartus. Visi trys – labai skirtingi. Pirmoji „Eglė žalčių karalienė“ buvo pastatyta Kaune. Kai šį spektaklį pamatė Lukošiaus teatras, visi verkdami išėjo. Tikra žodžio prasme apsiašarojo. Lėles padariau kaip klėties stulpelius. Medinės jos, nežmoniškai sunkios buvo. Visi keikė mane, daužė tas lėles, bet kai teatras susirinko visus prizus, aktoriai pasakė: „Mes nežinojom…“ Ir rusų kritikai įvertino „Eglę žalčių karalienę“. Sovietų sąjungoj tai buvo kitokio teatro pradžia.

Eglė – Elvyra Piškinaitė. S. Nėris, M. K. Čiurlionis. „Eglė žalčių karalienė“. Rež. ir dail. Vitalijus Mazūras, Vilniaus teatras „Lėlė“, premj. 2007 10 07 | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Eglė – Elvyra Piškinaitė. S. Nėris, M. K. Čiurlionis. „Eglė žalčių karalienė“. Rež. ir dail. Vitalijus Mazūras, Vilniaus teatras „Lėlė“, premj. 2007 10 07 | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kai pradėjau, labai buvo paplitusios lazdelinės lėlės: metro, kartais ir dviejų metrų ilgumo lazdelė, paprasčiausiai iš miško lazdyno išpjauta, nugramdyta žievyte… Kotus gali ištekint kaip nori. Ir ant galo ta lėlytė, paprasčiausiai laisvai pririštos rankytės ir kojytės. Ją sukalioji, ir viskas. Aš tokį teatrą radau ir po šiai dienai toks yra. Kaip bebūtų keista, pikta ar džiugu, bet jis toks yra.

Reikia vaikystėj pabraidžioti po šlapią pievą, kada po lietaus užlieja iki kelių vandens. Tada eini eini per tą vandenį, žiūri – atplaukia kokia lydeka. Pagauni – šniūkšt – ir vėl atgal į upę neria. Kartais randi griovy palikusią, kuri nesuspėjo grįžt per atoslūgį… Pamenu, kai pavasarį patvindavo, vandens būdavo iki pusės blauzdų. Tėvas duodavo arklį. Ir aš su arkliu pereidavau tą vandenį. Apsukdavau arklį ir jis „pareidavo“ namo, o aš eidavau toliau – į mokyklą. O grįžęs lauki, gal kas važiuos su rogėm ar su ratais ir perveš. Arba brendi…

Teatre labai sunku išlaikyti gyvybę. Kartais net gyvą grojimą pakeičia įrašu. Lėlių teatras kartais tampa panašiu į serijinę gamybą. Tai panašu į Nepriklausomybės metais atsidariusias naujas kavines: apsilankai – kokia skani kava, o nueini po kokio mėnesio, jau tokio skonio nebėra.

Teatre reikalingas fokusas. Ištiesini sulankstytą vielutę, pakabini ir nieko. Bet yra bulvė, kažkoks celofano gabaliukas, ir visa tai sudaro paukštelio įvaizdį. Tas paukštelis skrenda aplinkui, groja muzika… Taip „nuogai“ neįtikinsi, bet kai yra ir viena, ir kita detalė, susikuria tam tikra situacija, ir visi vaikai išsižioję žiūri, kaip jis skrenda. Kartą, nuvažiavus į Klaipėdos festivalį, viską, rodos, iš vakaro susitvarkiau, bet atėjo valytoja, rado vielos gabalą, pažiūrėjo – „kažkokia šiukšlė“… Susirinko pilna salė universiteto studentų, o vielutės kaip nėr, taip nėr. Aš negaliu pradėt spektaklio, nors nusišauk. Paskui rado kažkur šiukšlių dėžėj išmestą.

Tobuliausias darbas – tai yra marionetė lėlė. Šiais laikais gyvenimas yra toks judrus… O tas laikas – tai tie keli metrai nuo aktoriaus rankos iki lėlės. Patempei siūlą, o jis dar amortizuojasi, pasitempė ir tada lėlytė klest, ranką pakėlė.

M. Martinaitis, M. Urbaitis. „Žemės dukra“. Rež. ir dail. V. Mazūras, Vilniaus teatras „Lėlė“, premj. 1981 06 15 |  Audriaus Zavadskio nuotr.

M. Martinaitis, M. Urbaitis. „Žemės dukra“. Rež. ir dail. V. Mazūras, Vilniaus teatras „Lėlė“, premj. 1981 06 15  | Audriaus Zavadskio nuotr.

Kiek teatre buvau pridaręs spektaklių! Kai „Lėlės“ teatrui buvo skirtos patalpos, apačioje, kur dabar muziejus, buvo rūsiai, kur ir buvo laikomos lėlės. Pradžioje džiaugėmės, kad gavom sceną, nes be jos nieko nepadarysi. Daug ką tobulint reikėjo: iš vienos ir iš kitos pusės… O nuėjus į rūsį, kai pasilenkėm, uždegėm lempą – ten blusos šokinėja, lėlės supelijusios… Per rūsį buvo nutiesti nubėgimo vamzdžiai. Jie tai užšaldavo, tai atšildavo. Garo pilna, drėgmė… Ten viskas supuvo. Išliko tik iš to laikotarpio, kai dirbau tame teatre. Kai kas eksponuojama „Lėlės“ teatro muziejuje, kai kas guli Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Ten yra toks kambarys, kur guli krūvos lėlių: ir mano, ir iš Gintaro Varno spektaklių, Kauno lėlės sumestos… Lietuvoj nėra taip kaip, pavyzdžiui, Švedijoje. Buvau vienam tokiam teatre: salė, rodos, nedidelė, raudoni suoliukai (kažkokiu metu tas teatras garsėjo visame pasaulyje), o apačioje – muziejus iš kokių trisdešimties salių. Viskas išstatyta nuo nulio: kaip prasidėjo, kaip vystėsi, kur link judėjo, ką darė…

Nebuvau didelis menininkas, bet žinojau, kad esu menininkas ir iš to turėjau gyventi. Tikriausiai.

***

Vitalijus Mazūras gimė 1934 04 28 Šiaulaičiuose (Radviliškio raj.). I965 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), įgydamas scenografo specialybę. Nuo 1965 dalyvauja parodose (respublikinėse, tarptautinėse – Meksikoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Čekijoje). 1971–1979, 1988–1993 – Vilniaus teatro „Lėlė“ vyriausiasis režisierius. 1978–1980 – Lietuvos televizijos laidų vaikams, „Šešėlių teatro“ autorius. 1997 m. Mazūras suorganizavo Tarptautinį Baltijos šalių mini lėlių teatrų festivalį, po kurio pradėjo rūpintis Lietuvos naryste tarptautinėje lėlininkų organizacijoje UNIMA; tikrąja UNIMA nare Lietuva tapo 2004.

1975–1979 Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Mazūras parengė lėlininkų kursą, 1987–2005 dėstė Vilniaus dailės akademijoje scenografijos kompoziciją bei lėlių teatro scenografiją. Tarp mokinių – scenografai Vytautas Narbutas, Jūratė Paulėkaitė, Julija Skuratova.

Už indėlį į Lietuvos teatro meno kultūrą Mazūras apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos Auksiniu scenos kryžiumi (2005, 2008), Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2008), Lietuvos nacionaline premija (2012).

Vitalijus Mazūras sukūrė apie 200 lėlių spektaklių ir scenovaizdžių įvairiuose Lietuvos teatruose (Vilniaus teatre „Lėlė“, Kauno valstybiniame lėlių teatre, Klaipėdos dramos teatre, Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre, Juozo Miltinio dramos teatre, Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, Šiaulių dramos teatre, Kauno valstybiniame dramos teatre, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Panevėžio muzikiniame teatre ir Panevėžio lėlių vežimo teatre) bei užsienyje (Kopenhagoje, Svanekegardene, Belgrade ir kitur).

Mazūras savo kūryboje talpina visos lietuvių kultūros savastį bei mentalitetą. Kurdamas iš autentiškų, archainių medžiagų, Mazūras mąsto šiuolaikiška menine kalba. Lietuvos lėlių teatro istorijos kontekste Mazūro paskyrimas Vilniaus „Lėlės“ teatro vadovu yra išskirtinis įvykis – teatras buvo patikėtas ne režisieriui, bet dailininkui-lėlininkui, kurio kūryboje telpa ir režisūra, ir vaizdas, ir pati lėlininkystės technologija.

Mazūras kartu su XX a. septintajame–aštuntajame dešimtmetyje lėlių teatre kaip dramaturgais debiutavusiais poetais Sigitu Geda, Marcelijumi Martinaičiu buvo ryškiausi dvasiniai disidentai, atstovavo „tyliojo modernizmo“ srovę, ieškojo išraiškingos spektaklio formos bei įtaigaus turinio. Sovietmečio metais Mazūro kuriamas teatras buvo kaip tam tikras politinis iššūkis, savo kūrybos skleidžiama dvasia kūrė tautinį teatrą, pasižymintį subtilia ir subjektyvia pasaulėjauta.

Martinaičio „Pelenų antelė“ (1971), „Avinėlio teismas“ (1976), Gedos „Pasakos apie stebuklingą berniuką“ („Baltas Niekas“, 1974), „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“ (1978), „Ak, vija, pinavija!“ (1979) ir kiti Mazūro statyti spektakliai į to meto lietuvių kultūrą įnešė poetiškumo, egzistencinio liūdesio, lietuvių liaudies pasakoms ir menui apskritai būdingos dvasinių pasaulių sankirtos pojūtį, slopino fasadinį sovietmečio optimizmą.

Martinaičio „Žemės dukra“ (1981), Antano A. Jonyno „Cirkas yra cirkas“ (1982), Hanso Christiano Anderseno „Lakštingala“ (1983), Federico Garcìa Lorcos „Dono Kristobalio balaganėlis“ ir „Dono Perlimplino meilė“ (1986) – Mazūro spektakliai, skirti universaliai auditorijai, toli peržengiantys lėlių teatro kaip vaikų teatro ribas ir asociatyvia, simboliška, ekspresyvia režisūrine bei plastine forma įėję į Lietuvos teatro istorijos aukso fondą.

Prebenas Ravnas, Bende Harris spektaklyje „Lakštingala“ (pagal H. Ch. Anderseną). Rež. ir dail. V. Mazūras. „Folketeatret“ (Kopenhaga), premj. 1994 09 09

Ypatingos sėkmės susilaukė Danijoje sukurti spektakliai pagal H. Ch. Anderseną: „Lakštingala“ ir „Motinos istorija“ (abu – 1994), taip pat „Spragtukas“ (2006) Liepojos dramos teatre (Latvija).

Nuo 1996 m. veikia privatus Nijolės ir Vitalijaus teatras „Paršiukas ir Ikaras“. Namų studijoje sukurti spektakliai „Šeivamedžio močiutė“ ir „Vilkas, ožka ir 7 ožiukai“ važinėjo po visą Lietuvą. Dailininkas po spektaklių vaikams demonstruoja šešėlinio teatro paslaptis, karpo įvairių pasakų herojų-žvėrelių siluetus.