Puslapio flickr.com nuotr.

Pilių lankymas turi vieną neromantišką taisyklę: kuo daugiau esi jų matęs, tuo mažiau jos bestebina. Vis dėlto Portugalijoje esantys Penos rūmai padeda vėl pajusti vaikystės džiaugsmą lyg pirmą kartą apsilankius pilyje: spalvoti, paslaptingi, tiesiog visiškai kitokie – jie intriguoja ir glosto atvykėlio akį kiekviename laiptelyje, kiekviename iš daugybės egzotiniais motyvais puoštų balkonėlių. Keliaukime į Portugaliją, 25 kilometrus nuo Lisabonos ir vos kelis kilometrus nuo Atlanto vandenyno,  kur net iš tolo šviečia UNESCO globojamas Sintros miestelio peizažas (UNESCO nr. 723).

Pirmasis apsaugotas kraštovaizdis

Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. birželio 25 d. portale vilniausgalerija.lt

Nors garsiausias Sintros miestelio objektas yra spalvingieji Penos rūmai, UNESCO globojama ir turistų pamilta yra kur kas platesnė teritorija: tai maždaug 960 hektarų, kuriuose dailiai persipina gamtos bei žmogaus kūryba: atšiaurius kalnų šlaitus subtiliai keičia pilių mūrai, o miškus – nuostabaus grožio parkai. Įdomu tai, kad Sintra buvo pirmoji vieta Europoje, kur 1995 m. nuspręsta apsaugoti ne konkretų objektą, o visą kraštovaizdį, būtent todėl šiandien ypatinga dvasia kvėpuoja ne tik Sintros pilys, bet ir kiekviena, lyg iš pasakos iliustracijos prikelta miestelio gatvė.  Tokį Sintros grožį lėmė ne vien nuostabi gamta, bet ir šimtus metų joje itin ambicingą architektūrą kūrę žmonės: į švelnaus klimato, netoli vandenyno esančią vietovę daugybę metų ilsėtis vyko Ispanijos bei aplinkinių valstybių valdovai: tiek krikščionys, tiek musulmonai savo skirtingų architektūros stilių išraiškomis ir užauginę margaspalvį bei nepakartojamą Sintros veidą. Beje, toks architektūros stilius dar vadinamas „mudejar“:  Ispanijoje bei Portugalijoje jis įsikaraliavo dviem etapais: pirmąjį kartą XIII – XVI a., antrąjį kartą –  XIX a. pab.

Puslapio flickr.com nuotr.

Puslapio flickr.com nuotr.

Puslapio flickr.com nuotr.

Puslapio flickr.com nuotr.

Europos romantizmo centras?

Ant aukšto kalno įsikūrusi ir visa spalvų palete šviečianti Sintros pilis smalsuolius vilioja jau iš tolo: sakoma, kad giedrą dieną ją galima matyti net iš už keliasdešimt kilometrų įsikūrusios Lisabonos! Jau galite įsivaizduoti, koks įspūdingas vaizdas atsiveria iš šios pilies balkonų: apačioje lieka miestas, debesys ir suvokimas, kad esi Europoje, nes pilyje vyraujanti maurų architektūros maniera kuria įspūdį, kad atsidūrėme kur kas piečiau, kažkur pasakoje apie arabų princesę.

Tiesa, ne visi pilies kampeliai yra vieno stiliaus: be maurų architektūros  bruožų, čia galima rasti gotikos, renesanso, Egipto architektūros akcentų  ir būtent tai daro šią pilį tokią išskirtinę, ji netgi vadinama pirmuoju Europos romantizmo centru. Tokio „romantiško“ požiūrio į pilies istoriją iniciatorius – princas Ferdinandas II-asis XIX a. pabaigoje nusprendęs seną vienuolyną paversti karališka rezidencija ir užsimojęs, kad naujieji rūmai kuo įvairiapusiškiau atspindėtų  vietos kultūrą bei istoriją. Šis didelis princo entuziazmas nenuėjo veltui – dar ir šiandien pilis naudojama oficialiems Portugalijos prezidento vizitams.

Puslapio flickr.com nuotr.

Puslapio flickr.com nuotr.

Puslapio flickr.com nuotr.

Požeminiai sodai

Be garsiųjų Penos rūmų, Sintroje yra dar keli nuostabaus grožio lankytini objektai. Seniausias iš jų – VIII-IX  amžiuje, maurų invazijos į Iberijos pusiasalį metu įrengta akmeninė maurų tvirtovė. Po šia tvirtovę taip pat galima pasivaikščioti – nuo vingiuojančios akmeninės sienos atsiveria nuostabūs vaizdai į apylinkes ir Atlanto vandenyną, o vaizduotėje – kadaise šioje žemėse vykusios kovos dėl įtakos nuotaikos.

Na, o kai jau pavargsite kopinėti begalinėmis tvirtovėmis, galite atvėsti  „Quinta da Regaleira“ vilos požeminiuose soduose: nors iš išorės ši XIX a. vila nieko nesiskiria nuo kitų ištaigingų Sintros pastatų, jos požeminis pasaulis – visiškai kitoks. Paslaptingi takai tuneliuose, spiraliniai laiptai, vedantys į šulinius, grotos, urvai ir netgi pro juos tekantys upeliai – visa tai kadaise sukūrė turtingas brazilų kilmės kasyklos savininkas, kuris žavėjosi ne tik architektūrine laisve, bet ir paslaptingais judėjimais: pasakojama, kad požeminiuose soduose jis bandęs atgaivinti mistiškiausias Tamplierių ordino bei masonų tradicijas.