Portalo unsplash.com nuotr.

Ne paslaptis, kad teatro pasaulis yra persmelktas įdomių tradicijų ir prietarų. Šie gali skirtis, priklausomai nuo šalies ar net pačio teatro, tačiau patys svarbiausieji yra žinomi visame pasaulyje:

Teatre negalima ištarti žodžio „Makbetas“ (nebent spektaklio metu).

Šį prietarą pradėjo visa virtinė nelaimingų atsitikimų. Sakoma, kad aktorius, vaidinęs Ledi Makbet, premjeros naktį 1606 m. tragiškai žuvo ant scenos ir jį pakeisti teko pačiam Šekspyrui. Vėlesniame pastatyme netyčia buvo panaudotas tikras durklas. 18 ir 19 a. pastatymuose buvo kilusios masinės publikos riaušės, kuriose mirė net 25 žmonės. Nuo tų laikų Anglijos ir kitų šalių autoriai „Makbetą“ dažniausiai vadina tiesiog „Škotiškąja pjese“.

Švilpavimas teatre gali užtraukti nesėkmę.

Iki nuotolinio ryšio priemonių atsiradimo, teatro techniniai darbuotojai signalus vienas kitam siųsdavo švilpavimu. Aktoriai, kurie švilpaudavo scenoje, supainiodavo scenos darbininkus ir šie ne laiku imdavo judinti scenografiją. Neretai tai baigdavosi rimtais sužeidimais ar net mirtimis.

Scenoje visuomet turi degti šviesa.

Tikima, kad naktį, kai teatre lieka tik sargas, mirusių aktorių dvasios scenoje vaidina senus spektaklius. Tam reikalinga šviesa. Ši tradicija turi ir praktinę naudą – užkulisiai dažnai būna tamsūs ir prikrauti rekvizitų, todėl juose nesunku susižeisti.

Spektaklis būna sėkmingas, jei prieš jį atliekamas ritualas.

Dažniausiai tai būna tam tikros formos energijos apsikeitimas, stovint ratelyje. Aktoriai gali stipriai spausti vieni kitiems rankas, apsikabinti, rėkti. Neretai būna kartojama frazė iš spektaklio ar repeticijų laikotarpio. Sustojimas į bendrą ratą aktoriams padeda numalšinti stresą, „pasikrauti“ energijos ir pajausti bendrystę su kolegomis.