Kompozitorius Giedrius Puskunigis, 2024 05 28 | D. Matvejevo nuotr.

Norėčiau, kad mano muzika paguostų ir nuramintų žmogų. Kad jis neprarastų vilties gyventi. Kad pamatytų šio gyvenimo grožį ir prasmę. Beje – to linkiu ir sau.

Giedrius Puskunigis

Giedriaus Puskunigio muzika yra svarbi visos mūsų lietuviškos kultūros dalis. Be jo šiandien neįsivaizduojamas nei Lietuvos teatras, nei kinas. Jis nuosekliai tęsia tai, ką pradėjo kompozitoriai Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras, Algirdas Martinaitis, Faustas Latėnas, Vidmantas Bartulis. Klausydami Giedriaus Puskunigio muzikos, sukurtos įvairiems filmams, girdime jį kaip muzikos archaiką ir naujos europietiškosios kultūros tęsėją. Jo muzika talpina skirtingas kultūras, skirtingas epochas. Jis tęsia savo kolegų pradėtą, jau pramintą kelią. Bet jam reikia režisūros, kuri atskleistų jo galias. Tada Giedrius Puskunigis drąsiai veda žiūrovą režisierių užduotais labirintais.

Kine kai kada kompozitorių Giedrių Puskunigį galime vadinti net antruoju dramaturgu. Kadrai, „vedami“ jo muzikos, įgyja naujų poteksčių, o kartais tampa net tam tikromis kulminacijomis. Režisieriai muziką naudoja skirtingai ir tuo pačiu visi jie leidžia kompozitoriui išvystyti  kelias reikšmingas temas, o mums – išgirsti kiekvieno instrumento skambėjimą ir garsų polifoniją.

Šių metų gegužės 28 d. Giedrius Puskunigis sukvietė kultūrinę bendruomenę į jam itin brangų Valstybinį Vilniaus mažąjį teatrą, kuriame prieš keliolika metų susipažino su savo būsima žmona aktore Agne Šataite ir kuriame įvyko didžioji pažintis su šio teatro įkūrėju, jo ilgamečiu vadovu Rimu Tuminu. Paskutiniais gyvenimo metais Puskunigis rašė muziką visiems Tumino spektakliams. Tad kino muzikos pristatymas įvyko kompozitoriui itin brangioje aplinkoje.

Tą vakarą buvo pristatyta Giedriaus Puskunigio kino muzikos kompaktinė plokštelė. Devynių filmų muzika tapo savarankiškais meno kūriniais, leidžiančiais ne tik susipažinti su Puskunigio muzikine poetika, bet suprasti smulkiausias sudedamąsias dalis, kurios tą muziką išskiria iš bendro muzikinio konteksto. Ypač šiandien, kai nemažai kompozitorių vienu metu kuria daug ir pačios įvairiausios muzikos. Puskunigis – visiškai kitoks. Jis – archaikas. Jis tęsia mokytojų tradiciją. Nors, atrodytų, natas rašo penklinėje pieštuku, tačiau temas užaugina iki paskirų polifonijų, kurios susijungdamos sudaro atskirus, filosofinius pasaulius. Kadruose su garsais atsiveria vaizdiniai, o ši muzikos dramaturgija labai tinka kino pasauliui, kuris iš esmės yra formuojamas montažo principu.

Giedrius Puskunigis ir Audrius Stonys. Kino muzikos pristatymas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2024 05 28 | D. Matvejevo nuotr.

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2024 05 28 | D. Matvejevo nuotr.

Jau prieš daug metų buvo neabejojama, kad Giedrius gali sukurti savarankišką, didelės formos muzikinį kūrinį. Bet jo atsidavimas teatro ir kino režisieriams yra absoliučiai išskirtinis. Būdamas perfekcionistas, jis visą laiką aukoja, atrodytų, smulkiems darbams, nors galiausiai jie tampa ne mažiau svarbūs, nei savarankiški didžiųjų formų kūriniai. Teatras ir kinas nuo neatmenamų laikų be muzikos neįsivaizduojami. Režisierių kompozitorius nelepina, anaiptol, juos marina „badu“, kol pristato savo opusus, bet po to visi kūriniai tampa įsimintini visiems laikams.

Mažajame teatre kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatyme skambėjo kino muzikos ištisinis junginys, o režisierius Audrius Stonys, operatorius Paulius Stonys ir montažo režisierius Kostas Radlinskas šias Puskunigio muzikines kompozicijas integravo į vaizdų – gyvų kino kadrų –  junginį. Žiūrovai regėjo naują darinį, kuriame muzika liko nesusieta su konkrečių filmų kadrais, bet labai taikliai nusakė jų nuotaikas, temas. Lietuvių kino režisieriams būdinga kalbėti aliuzijomis, ypač kuriant poetinę kino kalbą. O Puskunigis atviras ir kitoms meninėms „struktūroms“, šmaikščiai, jaunystę spinduliuojančiai kino dramaturgijai. Tuomet režisieriai drąsiai naudoja Giedriaus muziką, kuri dažniausiais būna lyg savarankiškas personažas, aktyviai dalyvaujantis tam tikrose scenose.

Dažnai Puskunigis remiasi gyvu balsu. Jam dainininkai yra tiek pat svarbūs, kiek ir filmuose vaidinantys aktoriai. Temos ir leitmotyvai – patys įvairiausi. Bene labiausiai sujaudina baritono Mindaugo Žemaičio vokalas. Jį kompozitorius pasitelkia, kai reikia perteikti begalinį liūdesį ar ilgesį. „Paskutinio vagono“ labai gražūs kadrai, kuriuos palydi Žemaičio ir Gabrielios Kuodytės duetas. Puskunigiui labai svarbu gyvus balsus ne tik įvesti, bet su jų pagalba sukurti naujus, režisieriams dar tik nujaučiamus pasaulius. Dėl to dainininkai Jurga Šeduikytė, Asta Krikščiūnaitė, Rafailas Karpis, Elena Šataitė tampa tiek pat įtraukti į filmų kūrybos procesą, nes per juos kompozitorius kalbasi su režisieriais. Ryškiausias pavyzdys – Šeduikytės dainavimas filme „Baltos dėmės mėlyname“. Tokių mini šedevrų ne taip dažnai pasitaiko ir paties Giedriaus kūryboje. Yra kino aktoriai, norisi sakyti, yra ir kino dainininkai, o gal, tiksliau, Puskunigio kino dainininkai.

Puskunigis su žiūrovais kalbasi ir instrumentais. Dažniausiai tai – fortepijonas ir violončelė. („Gėlė“, „Mamutų medžioklė“, „Laiko tiltai“). Bet visi instrumentai sukuria skirtingus pasaulius. Klausai violončelių ekspresijos, jauti dramaturgiją. Altai, smuikai, pučiamieji, mušamieji, – viskas pajungta ekspresyviai išraiškai. Giedrius muzikos dėl muzikos nekuria. Atrodytų, kad jis dažnai net sufleruoja režisieriams dramaturgijos augimą.

„Laiko tiltų“ pristatyme vaizdo ir muzikos intensyvumas kūrė dar vieną – savarankišką pasaulį, tuo tarpu klausant ištraukų kompaktinėje plokštelėje ta pati muzika veikia visai kitaip.

Giedrius Puskunigis niekada nepamiršta savo atrastų draugų. Kompaktinės plokštelės dailininkė Neringa Žukauskaitė ant viršelio prasmingai įkomponavo scenografo, tapytojo, grafiko Vytauto Narbuto drobę „Vakarienė“. Balta drobulė, vyno taurė, duonos riekė, suaižėjęs sienų mėlis, iš po kurio švyti kitas, anksčiau gyventas gyvenimas. Tai gyvenimas iš raudų ir iš džiaugsmingo šėlsmo, kur viskas plečiasi iki begalybės ir vėl smenga į sielvartingą vienatvę. Tokia ir yra Giedriaus Puskunigio muzika.

Kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ viršelis. Dailininkė – Neringa Žukauskaitė

Pristatymo metu nuo scenos Giedrius minėjo brangiausius savo žmones, tarp kurių – kompozicijos ir muzikos teorijos dėstytojai, lietuvių kalbos ir geografijos mokytojai, brangiausias jo kūrinys – dukra Gabrielė, ir, aišku, Mama, kuri visoms Giedriaus premjeroms iškepa skaniausią tortą. Šįkart iškepė net penkis. Iš šių visų detalių išryškėja be galo gražus Giedriaus portretas. Todėl įvairius filmus jungiantys kadrai buvo paties kompozitoriaus gyvenimo akimirkos: namai, pianinas, katė, rūkymas balkone, muzikos klausymas… Ir bene labiausiai patrakęs ir jaudinantis skubrus vaikščiojimas po šilą prie namų ir lazdynų riešutų kaišiojimas į senas medžių dreves. Voverėms! Giedrius gamtai visada labai atidus. Paskutinis kadras – vienas riešutas vieno medžio drevėj. Rodos, trapus ir pažeidžiamas Puskunigis, pasirodo, yra kietas riešutėlis.

Giedrius Puskunigis, Gabrielė Puskunigytė, Agnė Šataitė, 2024 05 28 | D. Matvejevo nuotr.

Giedrius Puskunigis su Mama, 2024 05 28 | D. Matvejevo nuotr.

Giedrius Puskunigis, Agnė Šataitė, Vytautas Landsbergis, 2024 05 28 | D. Matvejevo nuotr.

Audrius Stonys per pristatymą sakė: „Kino muzika negali iliustruoti vaizdo, tapti jo ramentu. Vienintelis vaizdo ir muzikos koegzistavimas kine yra paslaptingas, nenuspėjamas, bežodis dialogas. Sakyčiau, nenuspėjamas trikampis, „trialogas“ – vaizdas, muzika ir žiūrovas. Tame keistame trijų „asmenų“ dialoge, pokalbyje ir įvyksta tas stebuklas, kurį mes vadiname kinu. Todėl muzika kartais gali pasakyti tai, ko negali pasakyti siužetas, literatūra. Ji tarsi sako daugiau ir sako labai paslaptingu būdu. Todėl pats kūrimo procesas ir tai, ką patyriau dirbdamas su Giedriumi, yra labai įdomus. Gaila, kad niekas jo nėra nufilmavęs. Bet jeigu kas nors būtų išgirdęs mūsų pokalbius tada, kai mes kurdavome filmus, būtų labai nustebęs, todėl, kad mes kalbėdavome apie keistus, susijusius, nesusijusius, svarbius ir nesvarbius dalykus. Ir visa tai tam, kad atrastume tą muzikos ir kino kalbą. Kartais mes kalbėdavome apie lede užšalusias bažnyčias. Kartais mes kalbėdavome apie iš po žemės sklindančius mirusių kareivių balsus. Ir iš tų labai keistų pokalbių kažkokiu man nesuvokiamu, stebuklingu būdu, paprastai trečią valandą nakties pasigirsdavo Giedriaus skambutis, ir jis sakydavo: „Audriau, man atrodo, aš atradau muziką tavo filmui“, ir tada pasigirsdavo pianino garsai ir Giedriaus balsas, dainuojantis tą melodiją.

Iš labai keisto, kartais labai paslaptingo, o kartais visiškai chaotiško proceso gimsta labai įstabūs ir, mano galva, nepaprastai gilūs kūriniai, paliečiantys žiūrovų sielą.“

***

Giedriaus Puskunigio kino muzika

„Paskutinis vagonas“
Filmas sukurtas pagal Sandor Tar novelę „Lėtasis prekinis traukinys“. Scenarijaus autorius ir režisierius – Audrius Stonys, operatorius – Rimvydas Leipus, 2002

„Kas miega šalia tavęs“
Scenarijaus autorė ir režisierė – Dovilė Gasiūnaitė, operatorius – Rytis Kurkulis, 2003

„Baltos dėmės mėlyname“
Scenarijaus autorius, režisierius ir operatorius – Ramūnas Greičius, 2004

„Gėlė“
Scenarijaus autorius ir režisierius – Darius Jarašūnas, operatorius – Feliksas Abrukauskas, 2009

„Narcizas“
Scenarijaus autorė ir režisierė – Dovilė Gasiūnaitė, operatorius – Audrius Kemežys, 2012

„Kenotafas“
Režisierius – Audrius Stonys, operatorius – Audrius Kemežys, 2013

„Avinėlio vartai“

Scenarijaus autorius ir režisierius – Audrius Stonys, operatorius – Laisvūnas Karvelis, 2014

„Laiko tiltai“
Scenarijaus autoriai ir režisieriai – Audrius Stonys, Kristine Briede, scenarijaus bendraautoriai – Ramunė Rakauskaitė, Arūnas Matelis, Riho Vastrik, operatoriai – Audrius Kemežys, Valdis Celmins, Joosep Matjus, Janis Šenbergs, Laisvūnas Karvelis, 2018

„Mamutų medžioklė“
Scenarijaus autorė ir režisierė – Aistė Stonytė, operatorė – Kristina Sereikaitė, 2023