Grafas Potockis – Maksim Tuchvatulin, Josefas Halevi – Valentinas Krulikovskis | D. Matvejevo nuotr.

Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybiniame kelyje – ne vienas spektaklis, tyrinėjantis tikėjimo klausimus ir pavienių žmonių elgseną įvairiose situacijose. Šiandien, gyvenant karų apsupty, klausant, kaip išsivysčiusios šalys tariamai atgailauja dėl savo įvykdytų egzekucijų kitų tikėjimų išpažinėjams, o realiai matant ir toliau įsiplieskiančią neapykantą, supranti, kodėl Vaitkui parūpo nuo XVIII amžiaus iki šių dienų išlikusi sena žydų legenda apie judaizmą priėmusį turtingą krikščionių jaunuolį. Tai – net ne legenda, o reali istorija, nes rašytiniai šaltiniai, saugomi įvairiose pasaulio bibliotekose, šį pasakojimą labai plonu siūlu atveda iki šių dienų, iki mūsų mylimo Vilniaus, iki įvairiataučio miesto, kuriame kadaise laikraščiai buvo leidžiami įvairiausiomis kalbomis, kuriame sovietai, galutinai suniveliavę žmonių gyvenimus, vis dėlto nesugebėjo sunaikinti pagrindinės tikėjimo sėklos. Po Nepriklausomybės atkūrimo, nors ir lėtai, Vilnius pamažu atsigauna, atkurdamas savo tapatybę.

Vilniaus senajame teatre birželio 15 ir 16 d. įvyko premjera – Šolomo Zelmanavičiaus (1898–1941?) „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“. Spektaklio meno vadovas – Jonas Vaitkus, režisierius – Albertas Vidžiūnas. Dailininko, rašytojo Zelmanavičiaus gyvenimo istorija – nemažiau įdomi, nei jo parašyta drama. Jo biografija atspindi pagrindinius istorinius lūžius. Zelmanavičiaus gyvenimas tarytum sugėręs visos tautos tragediją, ir šios dienos realybėje turintis nemažai atšvaitų.

2022 metais Lietuvos nacionalinis dailės muziejus išleido, rodos, neišvaizdžią, tačiau išminties sklidiną knygę – Šolomo Zelmanavičiaus „Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“[1], kurią galima įsigyti visuose šio muziejaus padaliniuose. Arūno Gelūno įvadas „Neatrasti litvakų meno klodai“ ir Vilmos Gradinskaitės tyrimas „Šolomo Zelmanavičiaus gyvenimo ir kūrybos vingiai“ prilygsta didžiuliam paminklui, kurį šiandien kita – gyva – forma pastatė Vilniaus Senasis teatras. Tai refleksija, leidžianti bent maža dalimi prisiliesti prie mirusiųjų perspėjimų. Kūrėjai, statydami, o dabar ir vaidindami Zelmanavičiaus kūrinį, tarytum rašo mums atvirą laišką, įspėdami, kad istorija tebesitęsia.

Grafas Potockis – Maksim Tuchvatulin | D. Matvejevo nuotr.

Spektaklis vyksta trimis kalbomis – lietuvių, rusų ir jidiš. Aišku, jidiš daugiausiai skamba dainuojant. Lietuvių ar rusų kalbą aktoriai, matyt, pasirenka pagal savo individualius įsitikinimus ar gebėjimus. Spektaklis būtų vientisesnis, jei tekstai skambėtų viena kalba. Režisūros, vaizdo ir muzikos dėka „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ tapo poetine misterija. Kaip Zelmanavičiaus paveikslus pirmieji meno vertintojai vadino „džiaugsmu ne akims, o protui“ (o pats dailininkas – dumkomis), taip ir šį spektaklį, pirmiausia, norisi išskirti kaip protui skirtą kūrinį, nors pati forma ir poetinė. Spektaklyje daugiausia dėmesio skiriama tekstui ir jo prasmėms. Nors Vaitkaus spektakliai dažniausiai išsiskiria sodriais vaizdiniais, tačiau minties linija visada tiksli ir raiški. Taip ir šįkart: spektaklį buvo iš ko išplėsti, pasinaudojant įdomiais dokumentiniais faktais, tačiau visas dėmesys buvo sukoncentruotas į Zelmanavičiaus tekstą. Vaitkus priklauso retiems režisieriams, kurie itin nuosekliai laikosi pasirinkto autoriaus tekstologinių prasmių. Alberto Vildžiūno anksčiau statyti spektakliai taip pat išsiskyrė griežtomis struktūromis, aiškia logika, todėl bendradarbiauti kuriant protu „valdomą“ istoriją tapo įdomu. Abu režisieriai spektaklio nepavertė painia dėlione – besistengdami perteikti patį tekstą, jie siekė kuo tikslesnio sceninio perskaitymo, kuo tikslesnės istorinės tiesos, kuri taptų akivaizdžia dabarties refleksija.

Sunku nusakyti, kur išsiskiria mokinio Vidžiūno ir mokytojo Vaitkaus keliai, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas. Akivaizdu, kad reikėjo daug darbo surepetuojant patį tekstą ir suvokiant jo istorines peripetijas. Trupė, įvaldydama šį tekstą, turėjo kur augti, tuo labiau, kad svorio centrai buvo paskirstyti naujai. Vaitkus tarytum išpuoselėjo, užaugino savo spektaklių pagrindinių vaidmenų atlikėjus, bet šį kartą pagrindinį Grafo Potockio vaidmenį skyrė rečiau matomam Senojo teatro aktoriui Maksimui Tuchvatulinui. Teatre visada įdomu stebėti ne vien spektaklių struktūrą, bet konkrečių aktorių raidą. Tai, kad Tuchvatulinas suvaidino pagrindinį vaidmenį – ypač įdomu, nes jis – vienas iš jautriausių, sąžiningiausių šio teatro aktorių. Nors dažnas režisierius šį aktorių įtraukia į savo spektaklius, tačiau tokia atsakomybė Tuchvatulinui teko bene pirmą kartą. Jo įkūnytas Grafas Potockis išsiskyrė intravertiška laikysena, susikaupimu, giliu tikėjimu savo tiesomis. Kartais jis net tiesiogiai po sceną vaikšto nosį įkišęs į Torą. Vaitkui neprireikė aikštingo, visažinyste spinduliuojančio atlikėjo. Pirmiausia, jam rūpėjo žmogiškosios aktoriaus savybės. Kažkada Oskaras Koršunovas Meistro vaidmenį („Meistras ir Margarita“, OKT, 2000) skyrė Ryčiui Saladžiui, kuris tarytum paneigė istoriškai nusistovėjusius meistrų – stotingų, balsingų – įvaizdžius, taip įrodydamas, kad didieji meistrai pirmiausia išsiskiria savo vidiniu turiniu, tam tikru tylumu. Tuchvatulino Grafas Potockis taip pat giliai persmelktas įtikėjimo, savo siekio bet kokia kaina ir toliau skverbtis į judaizmo tiesas ir jas besąlygiškai priimti. Aktorius vaidina jautriai ir tvirtai. Kartais jo raiškai trukdė visos scenos įgarsinimas. Kadangi virš jos kabojo keli mikrofonai, juos greičiau pasiekdavo aukštesnių aktorių balsai. Tuchvatulinas neišsiskiria ūgiu, todėl aukštesni aktoriai už jį dažnai geriau girdėjosi, tokiu būdu lyg tapdami tam tikrais lyderiais. Tačiau tai tik techniniai netolygumai. Geriau įsižiūrėjus galima buvo suprasti giliausią aktoriaus atsidavimą šiam vaidmeniui ir tikslią paties vaidmens traktuotę.

Labai įdomus dviejų personažų – Maksimo Tuchvatulino Potockio ir Valentino Krulikovskio Josefo Halevi – sukryžminimas, apjungimas.  (Valentino Lukjanovo šiame vaidmenyje neteko matyti.) Kaip pjesėje kalba Dangaus balsas, „Artėja 54939 metai[2], baigsis Josefo Halevi, kilusio iš šventų teisuolių, vargai ir persikūnijimų kančios. Jo siela, apvalyta skausmo ir kančių, grįš tyra į dangų, šalia dieviškojo sosto. Taip sako Visagalis Viešpats.“ Krulikovskio Halevi galima traktuoti ir kaip paties autoriaus nužudyto tėvo Meiro Izraelio Zelmanavičiaus, ir kitų Vilniaus Šnipiškių kapinėse palaidotų žydų įsikūnijimą. 1920 metais Lenkijos armijai antrą kartą užėmus Vilnių, per pakartotinus pogromus kareiviai vėl siaubė žydų kapines. Meiras Zelmanavičius, ištikimas šių kapinių sargas, stojo ginti šią sakralią vietą, ir buvo nužudytas. Šiandien Tėvas-Sūnus jau tapo Dvasia, kurią mes dar labiau jausime atsidūrę prie Sporto rūmų. Tad Krulikovskio misija spektaklyje – taip pat išskirtinė.

Grafas Potockis – Maksim Tuchvatulin, Josefas Halevi – Valentinas Krulikovskis | D. Matvejevo nuotr.

Judita – Aleksandra Metalnikova, Grafas Potockis – Maksim Tuchvatulin, Josefas Halevi – Valentinas Krulikovskis | D. Matvejevo nuotr.

Šis aktorius išsiskiria nepaprastai gražia dikcija, teksto prasmių artikuliacija. Krulikovskio nepriekaištinga lietuvių kalba, tartis, kirčiavimas. Jis galėtų būti pavyzdžiu ir daugeliui lietuvių dramos teatro aktorių. Krulikovskio tokia atvira vaidyba, kad jis, žvelgdamas tiesiai į žiūrovų akis, aprėpia ne tik parteryje, bet ir amfiteatre sėdinčius žiūrovus, tarytum klausdamas: „Kas jūs esate?“ Jis tarytum tampa ir Purimo liturginės poemos autoriumi, ir pjesės personažu, ir pačiu Krulikovskiu, į akistatą su Viešpačiu atvedančiu kiekvieną nusikaltusį ir dėl to besislapstantį žmogų. Aktorius atlieka ir kitą misiją – tampa tam tikru Grafo Potockio lėlininku. „Valdydamas“ Tuchvatuliną, jis įgyja dar didesnės jėgos. Tai – Potockio siela, atkartojanti Atsivertėlio mintis, nuojautas. Kartais Krulikovskio Halevi, net griežčiau per alkūnes suėmęs Tuchvatulino rankas, priverčia jį judėti pagal savo judesių trajektoriją. Potockio antrininkas spektaklyje tampa tiek pat svarbus, kaip ir pats Potockis.

Vaitkus nuosekliai siekia spektaklio stilistinės švaros ir, tuo pačiu, taikliai naudoja kelis vienu metu veikiančius planus. Spektaklis kartais primena pasaką, legendą, bet visuma – skaudžios realybės tęsinys. Šiame kontekste režisieriui nesunkiai sekasi įvesti Juditą – moters figūrą iš ano pasaulio. Ne viename Vaitkaus spektaklyje išskirtinius vaidmenis sukūrusi aktorė Aleksandra Metalnikova, apdovanota ne tik kūno, bet ir balso grožiu, šiame spektaklyje pasirodo jau pirmoje scenoje. Kas, jeigu ne ji, galėjo įkūnyti dvasią, kas, jeigu ne ji galėjo savo vaidmenį išdainuoti? Tuo labiau, kad tikslus Jolantos Rimkutės kostiumas Metalnikovos Juditai padėjo tapti tuo iš anapusybės atklydusiu personažu. Ji su balta, skaidria suknele, scenoje visada regima. Aktorė – laisva, drąsi, išjaučia kiekvieną savo suvaidintą-išgiedotą sakinį. („Amžių amžius klajoju žemėje, ieškodama likimo man skirtojo Josefo Halevi.)

Jau ne pirmą kartą šio teatro aktoriai nustebino atsidavimu vaidmenims. Išdidžioji Anželos Bizunovč Grafienė Potocka (Ger cedeko motina), Jelenos Juščenko kontrabosu grojanti Juditos žvaigždė, kuklioji Liudos Gnatenko Moteris. Visos aktorės rado būdų naujai nušvisti. Tai byloja apie aktorių nuoseklią vaidmenų analizę ir atsidavimą savo profesijai. Jaunyste spinduliavo berniukų vaidmenis atlikusios Jelena Ragimova ir Božena Aleksandrovič. Kaip visada, raiška išsiskyrė ne tik vyriausios (Aleksandras Agarkovas, Jurijus Ščiuckis, Sergejus Zinovjevas, Vladimiras Serovas), bet ir viduriniosios (Telmanas Ragimovas, Igoris Abramovičius, Artūras Aleksejevas, Vladimiras Dorondovas, Nikolajus Antonovas, Vidmantas Fijalkauskas, Aleksandras Kanajevas, Arturas Svorobovič) kartos aktoriai, ant kurių laikosi dabartinis teatro repertuaras. Ypač ryškus – Dmitrijus Denisiukas. Jo suvaidintas Iljos Rabinas atgaivindavo scenas, nes aktoriaus tartis, vaidybos ir balso moduliacijų raiška nepriekaištinga.

Atsiskyrėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus. Centre – Iljos Rabinas – Dmitrij Denisiuk | D. Matvejevo nuotr.

Choras, Miestelėnai, Balsai, Minia taip pat buvo tiksliai suvaidinti. Dažname įvairių teatrų spektaklyje masinės scenos būna suveltos, pakrikusios. „Atsivertėlyje…“ be aukščiau minėtų aktorių, šiuos mažiau ryškius, bet reikalingus ir svarbius vaidmenis suvaidino Jevgenija Rusakova, Jevgenija Gladij, Vera Stasenia, Anastasija Špakovskaja, Viktorija Aliukonė-Mirošnikova, Jevgenija Karpikova, Jekaterina Makarova ir Larisa Popova.

Krikščionybės ir judaizmo polemiką spektaklyje išryškino Artūro Šimonio scenovaizdis. Naudodamas griežtas formas, kurioms gyvybę pagal prasmes suteikė judančios vaizdo projekcijos (autoriai – Agnė Marcinkevičiūtė, Artūras Šimonis, Darius Budrys), scenografas konceptualiame scenovaizdyje patalpino ir Vilniaus dokumentinius kadrus (pavyzdžiui, pirmoje scenoje, fone regime nuotrauką, kurioje pjesės autorius Zelmanavičius su sūnumi stovi šalia didžiulio dvikamienio medžio, išaugusio ant Ger cedeko kapo Šnipiškių kapinėse dar iki lenkų kareivių pogromų. Kai medis buvo nupjautas, bandant sunaikinti atmintį, toje vietoje buvo pastatytas nedidelis mauzoliejus. Ir scenoje užtenka tos vienos išdidintos nuotraukos).

Šiam tekstiniam spektakliui, kuriame vaidina trisdešimt aktorių, neužimant vaidybinės aikštelės, kaip pagrindinį kaitos elementą dailininkas pasirinko viršutinę scenos erdvę, kurioje dinamiškai kilo, leidosi, plėtėsi ir įvairiai projekcijų ir apšvietimo pagalba transformavosi du trikampiai skydai. Kartais erdvę užpildydavo į auras panašūs šviečiantys pusrutuliai ar kitos, mažesnės švieselės. „Atsivertėlyje…“ vaizdas formuojasi į grafiškas plokštumas. Neoninių lempų dėka šonuose įtaisyti stačiakampiai kartais tampa portretuojamų personažų fonais, gyvais antkapiais, o dažniausiai – tiesiog abstrakčia poetine erdve. Įvairaus ir pakankamai aktyvaus apšvietimo dėka (šviesos dailininkas – taip pat Artūras Šimonis) scenovaizdis keičiasi pagal personažų minčių kaitą.

Atsiskyrėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus | D. Matvejevo nuotr.

Atsiskyrėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus | D. Matvejevo nuotr.

Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė su Vaitkumi net kelis spektaklius sukūrė būtent šiame teatre, ir visi atvejai sėkmingi, įtaigūs. Spektaklyje „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ muzika taip pat tapo ne foniniu reiškiniu, o aktyviu sceninės dramaturgijos kūrėju. Ypač didelis kompozitorės darbas atliktas įvedant dainuojančius aktorius – pavienius, duetus ar visą chorą. Mačiliūnaitei teko įsigilinti į jidiš ir hebrajų kalba atliekamas dainas. Spektaklyje itin prasmingai skamba ir jos pačios sukurtos, ir atrastos žydų tautos dainos. Spektaklis muzikalus, plastiškas, regimas ir choreografės Leokadijos Dabužinskaitės indėlis.

Kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė rėmėsi istorinio kostiumo tradicija, todėl akivaizdus dėmesys ir veikėjų perukams, barzdoms, grimui. Dominuojantį dokumentinį juodai baltą koloritą dailininkė sušvelnino kiekvienam personažui „padovanodama“ kokią nors išraiškingesnę detalę, skrybėlaitę. Charakteristikos tikslios, padedančios lengviau atskirti personažus. Tik kartais atrodė, kad kai kurie aktoriai savo balsus tose barzdose ir „paskandina“, nes jos „veikia“ kaip antiakustinės sienelės.

Dėl tikėjimo sudeginto jaunuolio legenda talentingos vaidybos dėka tapo teatriniu reiškiniu. Iki šiol Ger cedekas priklausė Vilniaus ir visos Rytų Europos žydų folklorui, o nuo šiol tapo ir profesionalaus teatro dalimi. Atsisakant buitiškumo, o veiksmą koncentruojant į aktorių išgyvenimus (panašiu principu šiame teatre lygiai prieš dešimt metų buvo pastatytas ir tik šį sezoną baigtas rodyti „Karalius Lyras“), Vaitkus ir Vidžiūnas poetine teatro kalba išreiškė žmogaus tapsmą pačiu savimi.

Nuolat atsikartojančias vaizdinių schemas – archetipus režisieriai reflektuoja pasąmonėje, todėl kiekvieną kartą kinta jų simboliai. Ši poetinė klausa meninėje Vaitkaus teatro kalboje ypatinga, ji akumuliuoja netikėtus mąstymo posūkius. Vaitkus su Vidžiūnu sukūrė spektaklį-reginį, iš bendro konteksto išsiskiriantį ne tik savo aktualia tematika, bet ir monumentalumu, tikslia daugiafigūrių scenų organizacija.

Bevardis prozelitas, kilmingas krikščionis, kuris dėl žydų tikėjimo išsižadėjo ne tik socialinio statuso, bet ir gyvybės, įgijo grafo Valentino Potockio vardą. Ši istorija šiandien gali pasirodyti per daug tolima. Tačiau, pasitelkiant filosofo Hanso-Georgo Gadamerio mintį, suprantame, kad „istorija pasakoja tik tai, kas atsitiko, o poezija – tai, kas gali atsitikti bet kada“. Prieš devyniasdešimt metų (1934) jidiš kalba išleista Šolomo Zelmanavičiaus draminė legenda „Ger cedek. Vilner graf Potocki“ šiandien kaip niekad aktuali. Ji skatina galvoti ne tik apie skirtingų tikėjimų sąlyčio taškus, senąsias Vilniaus žydų kapines Šnipiškėse, bet ir Vilniuje gyvenusių talentingų žmonių tragiškus likimus. Rašytojo ir dailininko, kurio gyvenimas susijęs ne tik su Vilniumi, bet ir su Kaunu, čia veikusiais Valstybės, Hebrajų teatrais, pėdsakai išnyksta pirmaisiais karo metais – greičiausiai jis buvo nužudytas 1941-aisiais. Daug jėgų teatrui atidavusį Šalomą Zelmanavičių Vilniaus senasis teatras sugrąžino naujam gyvenimui.

[1] Ger cedekas – prozelitas teisuolis.

[2] Pagal Grigaliaus kalendorių šie metai atitinka 1733 metus.