Bitininkas Romas Norkūnas | Kadras iš videomedžiagos

Kraštotyrininkas, gamtininkas Henrikas Gudavičius savo dienoraščiuose – laiškuose iš kaimo – yra rašęs, kad drevinės bitininkystės taką Musteikos miškuose galima atsekti iš kvapo. Tose šilų dzūkų drevėse ir koriai ypatingi, ir kvapai labai stiprūs. „Dreviniame meduje, – apibūdina H. Gudavičius, – ir nektaro saldumas, ir labai maloni bičių duonelės rūgštumėlė, ir vaškinių korių aromatas, ir dar kažkas, ko įvardinti tiesiog neįmanoma. Drevinis avilys – tai bent daiktas! O geinys? Juk tai visa samanotos Dzūkijos istorija!“

Būtent Dzūkijos nacionaliniame parke gimė mintis atkurti drevinę bitininkystę, nors daugelis manė, kad šis archajinis verslas jau nunykęs, kad nebėra bitininkų, mokančių į drevėtą pušį įkopti sudėtingu iš ilgų virvių pasidirbintu įrankiu – geiniu. Tokių entuziastų atsirado, ir jų dėka drevinė bitininkystė tebegyvuoja Varėnos rajone, Musteikos miškuose. 2020-aisiais šis senovinis verslas įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Kopimo meno ir dzūkiško geinio meistrystės atnaujintojas, Dzūkijos nacionalinio parko visų senųjų amatų žinovas ROMAS NORKŪNAS čia mus ir pasitinka. Musteikos kaime, netoli Čepkelių raisto, įkurtame (nuo 2006 m.) bityne. Bitininkaujama čia archajiškai, prisitaikant prie bičių biologinio ciklo. Įrengiamos bičių būstui tinkamos drevės, pavasarį jos išvalomos, vasarą, suaktyvėjus spiečiams, bitės nuolat stebimos, išsispietusios susemiamos ir apgyvendinamos laisvose drevėse ar kelminiuose aviliuose. Iš vienos drevės paprastai gaunama 2–3 kilogramai medaus, dalis korių paliekama bitėms. Medus iš šios Musteikos kaimo vietovės ypatingas tuo, kad yra trinamas kartu su visais koriais.

Musteikiškis Vytautas Tamulevičius, paragintas Musteikos girininko Valdo Jezukevičiaus, XX a. pabaigoje ėmėsi gaivinti dreves Musteikos kaimo miškuose, bet prie drevių jis kopė ne su geiniu, o kopėčiomis | Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr.,1995 m.

Romas Norkūnas – labai paslaptingas ir nedaugžodžiaujantis žmogus, su kiekvienu jo žingsniu, atrodo, kartu keliauja ramybė, tyla ir mokėjimas džiaugtis tuo, ką senoviškai gali pasidaryti savo rankomis. Titnaginiu skiltuvu ir pintimi meistras mums rodo, kaip kuria dūminę, o paskui jau aprodys bityną ir kops prie drevės. Stoviniuojant bitininko namelio prieangyje, ausis pagauna iš kabančių bičių spiečių maišų sklindant malonų, monotonišką vabzdžių gausmą. Skeldamas titnagą Romas puikiai žino, kad tuoj kuris nekantruolis paragins dūminę užkurti degtukais. Bet čia ir yra svarbiausia – senojo amato į skubančio šiuolaikinio žmogaus laiką per prievartą neįsprausi, greičiau vis tiek neišeis. Bitininkaujant laikas veikiau sustoja.

Kaip pateikiama Lietuvos nacionalinio kultūros centro informacijoje, drevinė bitininkystė – archajinė bitininkavimo tradicija ir vienas seniausių girios verslų, ilgiausiai išsilaikiusių šilinių dzūkų kaimuose. Užsienio rinkos skatintas, amatas klestėjimo viršūnę pasiekė XVI–XVII a. pirmojoje pusėje, XIX a. antrojoje pusėje juo užsiimta tik miškingame Pietryčių Lietuvos regione, kur dar nebuvo taip sparčiai kertami miškai.

Drevinė bitininkystė buvo praktikuojama viena arba greta sodybinės bitininkystės. Drevės buvo perduodamos iš kartos į kartą. Drevinė bitininkystė, kaip tradicinė vertybė, paremta archajišku žmogaus bendravimu su bitėmis.

Kaip susijęs jūsų gyvenimas Musteikos kaime, darbas Dzūkijos nacionaliniame parke ir susidomėjimas senuoju kaimo žmogaus gyvenimo būdu?

Viskas gyvenime susiję. Kai pradėjau dirbti Dzūkijos nacionaliniame parke, susidomėjau visokiais amatais, ypač nykstančiais. Drevinė bitininkystė buvo vienas iš jų. Norėjosi tuos amatus visus išsaugoti, palaikyti – pavyzdžiui, stogdengystę. Šiandien niekas nebedengia stogų šiaudais, o aš dar spėjau išmokti.

Drevinėje bitininkystėje man visąlaik svarbiausia buvo ne bitės. Tik dabar jos įdomios pasidarė. Visus tuos penkiolika metų daugiau rūpėjo drevės, o kad ten tų bičių būtų, pats bendravimas su jomis man parūpo dabar. Anksčiau laikiausi archajiško santykio su bitėmis, bet kai pamačiau, kaip šiuolaikiniai bitininkai su jomis bendrauja, kaip viską ramiai prižiūri, apžiūri, kaip be galo be krašto medituoja, – man irgi pasidarė įdomu.

Todėl užsimaniau turėti ne tik drevines, bet ir paprastas bites. Vieną spiečių kaip tik šiandien rytoj suleisiu į kaimyno avilius – turėsime bendras bites. Bus jo medus ir mano medus – dalysimės per pusę. Žiūrėsim, kaip ten bus, kaip Dievas duos.

Ši dviejų bitininkų kaimynų istorija tampa dar vienu gražiu pavyzdžiu, parodančiu, iš kur kilo žodžiai „bičiuliai, bičiulystė“. Kad bičiuliai – ne šiaip draugai, o tie, kurie turi bendrų bičių. Kad bendrystė, gimusi dalijantis bitėmis, kalba apie ypatingą artumą su gyva būtybe. Papasakokite apie tą bičiuliavimąsi – kaip jūs jį matote?

Būna, atvažiuoja Lietuvos tamsiųjų bičių asociacijos pirmininkas Arūnas Adžgauskas. Kokį jis bendravimo su bitėmis meną įvaldęs! Pasišneka su motinėlėmis, ir, atrodo, klausosi jo tos bitės, viską jos jam gali padaryti. Jis ir iš kiaušinėlio motinėlę užaugina, ir suporuoja su tuo, su kuo nori. Gyvulius sukergti, žinoma, paprasčiau, bet kad su bitėmis įmanoma tokius dalykus daryti – sunku patikėti. Juk tam reikia labai gero vietinėms bitėms fono, reikia saugoti jų teritoriją.

Dar man labai patinka, kaip su bitėmis bendrauja senoviškai bitininkaujantis Algirdas Valentukevičius. Nei jis to tinklelio ant galvos dedasi, nei kitaip saugosi. Žinoma, sugelia jį bitės, bet jis tai priima kaip Dievo dovaną. Bičių sugėlimas – sveikatai geras dalykas. Bežiūrėdamas į jį ir aš persiimu ramybe. Nors ir šiaip gyvenime niekad nebuvau neramus, tik tiek, kad buvo atstumas tarp manęs ir bičių. O va dabar susibendravom. Susibičiuliavom. Kur čia tos pažinimo ribos – nežinau, matyt, kiekvienam skirtingai. Kaip ir turint šunį: labai smagu, kai jis yra, bet kur santykio ribos? Kiek gali šuniu pasitikėti? Taip ir su bitėmis.

Jeigu nori pažinti – turi stebėti, kaip bitės gyvena. Kaip jaučiasi. Ar joms pas tave gerai, ar ko nors trūksta. Net nežinau, kaip čia man toliau bitininkauti, nes užsiimant drevine bitininkyste tokių dalykų kaip bičių priežiūra, maitinimas, bereikalingas landžiojimas nebuvo. Tiesiog pavasarį būdavo išvalomos drevės, žmogus pasižiūrėdavo, ar bitės peržiemojo. Jei neperžiemojo – išvalydavo dreves ir paruošdavo jas kitai šeimai. Viskas. Paskui ateidavo rudenį medaus. Kartais vasarą dar kokį spiečių parsinešdavo.

Įvairi ta bitininkystė būdavo. Statydavo bitininkai kelminius avilius miškuose ir kokį spiečių pasigaudavo. Pasakojo man bitininkas Jonas Danilevičius (jo bitynas buvo iš kelmų, ir dar dabar jie guli sau, trūnija), sako: sekmadienį nueinu, atsigulu prie bičių, ir man ten labai gera…

Gal ir man trūkdavo tos ramybės. Tai vis su lankytojais bendrauji, rodai… O ramaus pabuvimo su bitėmis reikėjo ieškoti kitur.

Romas Norkūnas klauso, ką dūzgia bitės drevėje Musteikos miškuose | Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr., 2008 m.

Bitininkas Romas Norkūnas | Kadras iš videomedžiagos

Papasakokite, kuo drevinė bitininkystė, vienas seniausių, ilgiausiai išsilaikiusių girių kultūros verslų, skiriasi nuo bitininkystės sampratos, kokią esame pratę priimti dabar. Kaip senojo amato papročiai pamažėl užleido vietą naminei bitininkystei, kai bitės tapo žmogaus nuosavybe?

Tuoj išeis nauja knyga apie drevinę bitininkystę. Ten istorikė viską išsamiai aprašo. Aš tik trumpai papasakosiu – bitininkystės ištakos buvo paprasta drevė su bitėmis. Gal žmogus pats sugalvojo ton drevėn užsilipt, tan medin užsikart, o gal pamatė, kaip kokia meška lipa ar kas kitas medaus skanauja. Medus buvo vienintelis saldumynas ir labai stiprus energijos šaltinis. Drevinė bitininkystė pas mus atkeliavo pasitraukus ledynui, kai pradėjo augti tvirti medžiai, tinkami bičių būstui. Bitėms jo reikia tvirto, kad pelės neprieitų, kiaunės neįsigraužtų, meletos neiškaltų uoksų. Pas mane pasitaiko, įlenda į avilį pelė, apsigyvena (nors laka, atrodo, nedidelė) ir erzina bites per žiemą.

Bitės atskrido kartu su tinkamu būstu, o paskui viskas vystėsi palaipsniui. Matyt, žmogus ilgainiui suprato, kad vien plėšdamas bites išnaikina jų šeimą. Todėl susiprotėjo, kad joms reikia palikti kažkiek medaus. Dabar tiksliai nepasakysiu, koks čia amžius buvo – gal III–IV, profesorius Vykintas Vaitkevičius galėtų patikslinti, kada žmogus sugalvojo pats pasidaryti drevę.

Įsivaizduoju, kad drevinė bitininkystė mūsų dienas pasiekė smarkiai nepakitusi. Labai pasikeitė pati bitininkystė. Ypač XIX a. prasidėjo didieji perversmai, kai buvo atrastos bičių erdvės, atrasta, kaip galima dirbtinai sukurti bičių šeimas. Iš pradžių aviliuose buvo kuriamos dėžutės, tada rėminiai aviliai. Bitininkystėje įvyko revoliucija. Drevinė bitininkystė dėl to visiškai ir nunyko, kad buvo labai neproduktyvi. Darbo sąnaudos didelės, o medaus labai mažai.

Kartais senieji bitininkai dar pabando, palygina – tai sako: žaidimas ta drevinė bitininkystė. Arba kelminė. Medaus vidurkis – du kilogramai iš šeimos. Bet ir tai – gerais metais. O pernai, pavyzdžiui, iš devyniolikos šeimų – du kilogramai. Žinoma, tokio medaus kaina yra gerokai didesnė. Mes parduodame beveik po 40 eurų už kilogramą. Kitur, sako, moka ir po šimtą eurų, ir daugiau už kilogramą. Pavyzdžiui, už atvežtą iš Baškirijos.

Kadras iš videomedžiagos

Kuo jus šitaip patraukė senasis drevinės bitininkystės amatas ir apskritai archajinis bičių pasaulis?

Azartas. Tas ryšys tarp bitės, medžio ir žmogaus. Net nežinau, kas mane taip stipriai paveikė, kad iš tiesų taip azartiškai tuo užsiėmiau. Tas kopinėjimas, tas užsilipimas – su tom virvėm, iš tiesų pavojingas. Mokaisi mokaisi, lipi lipi – ir vis tiek neužlipi… Kartais net pats nežinai, kaip nuo to medžio nusirisi. Ir dar bitės sugelia. Buvo, vieną kartą nulipęs nuo drevės išsitraukiau 49-is geluonis. Tai daugiau ton drevėn nebelipau. Senos tos drevės, ne viena jų paprastai žievės neturi, apkabinti sunku, storos, nėra už ko užsikabinti, kai ant virvių stovi. Beveik nelipu į tokias, arba kopėčias padarau ir palieku – visai normalu ir ant kopėčių bitininkauti.

Buvome čia Ukrainoje. Tai ten drevininkai į drevę lipa kopėčiomis, o nusileidžia su geiniu. Irgi bitininkauja senoviškai.

Azartas yra šis užsiėmimas. Ne tiek, atrodo, to medaus nori gaut, kiek išmokt, įveikt, padaryt. Bet kai jau išmokau, viską padariau, ir dingo kažkur tas azartas. Momentais vėl atsiranda noras, tada vėl eini, lipi. O momentais – nežinai, ar čia ką daryt. Ypač dabar, kai atsirado bičių poravimosi punktas, kai tos bitės pasidarė kitokios… Iš viso čia buvo nuspręsta uždaryti dreves, kad bitės neapsigyventų, bet aš nespėjau, nepadariau, ir dabar vėl greičiausiai bus bičių. Jas gali reikėti iškeldinti, nes gali būti netinkamos. Tai va tokie mano užsiėmimai…

Kopimas į dreves reikalauja nemenko fizinio pasiruošimo, įgūdžių. Kaip jų įgijote? Ar praverčia šie fiziniai įgūdžiai dar kam nors?

Drevine bitininkyste daugiau susidomėjau kokiais 2003–2004 metais. Tada gyvenom Marcinkonyse. Buvo ten senosios kartos drevininkas Juozas Miškinis – ščyras, geras drevininkas, paskutinis iš senosios kartos. Daugiau nebuvo tokio, kuris mokėtų užlipti į medį su virvėmis – geiniu. Vis porindavo, kaip kopinėdavo po dreves, sakydavo: aš bet kokin medin užlipu. Visur karstėsi. Ir į bažnyčios bokštus užlipdavo.

Tai jis mums, kol dar buvo gyvas, parodydavo, kaip kopti. Ir aš, ir Algis Svirnelis patys pasidarėm geinius, išsimatavom, virves nusipynėm. Viską pats darai – eini miškan, tinkamo medžio ieškai ar noragui, ar suoliukui, ar „baronkai“. Viskas rūpėjo tada. Vis tas noras, noras, noras. Užlipt, pabandyt, pažiūrėt. O aš sportininkas buvau – orientacininkas. Nors drevinei bitininkystei daugiau tinka būti alpinistu.

Yra keli lipinėjimo po dreves būdai, kai kurie labai sudėtingi, reikia gero fizinio pasiruošimo, beveik akrobatika. Vis tiek turi užsitikrinti saugumą. Kai aš lipu, šiaip to saugumo garantijų daug nėra. Esu ir nukritęs.

Lipinėjimą į medžius aš ypač panaudodavau beržo tošies lupimui. Radau vienoj amerikoniškoj knygoj, kaip indėnai paruošdavo beržo tošį krepšiams pinti. Ir Lietuvoje panašiai, tik pas mus ne taip populiaru krepšius pinti iš beržo tošies, bet turime tokių senųjų skerdžiaus krepšių.

Lipdavau į beržus, lupdavau tošį ir eksperimentuodavau – išgyvens medis ar ne. Tai visaip būdavo: vienas nudžiūva, kitas atsigauna. Patiko man viena istorija, tai nutiko prieš 40–50 metų, pasakojo toks Vytautas Šestevickas. Lipo jis į beržą lupti tošies, tai, sako, kaimynas tokią pirtį užkūrė, kad vos sveiką kailį išnešė. O beržas išgyveno, gal tik prieš metus nudžiūvo. Tai va tokie kaimo žmogaus eksperimentai.

O tošį lupdavo piemenys. Karves ganydami laužus užsikurdavo. Daug aš tų pasakojimų prisiklausęs bandydavau beržo tošį nusilupti. Taip geinio ir drevinės bitininkystės įgūdžių panaudojimas plėtėsi į visas puses.

Bitininkas Romas Norkūnas | Kadras iš videomedžiagos

Drevinė bitininkystė, stogų dengimas šiaudais, beržo tošies lupimas krepšiams pinti. Kas dar iš archajinių amatų jus domina? Ką dar jais susidomėjęs bandėte savo rankomis pasidaryti?

Visko vis tiek žmogus gyvenime nespėsi. Bandžiau slides pasidaryti, yra ruošinys, bet taip ir nebaigiau. Tai irgi vienas iš nunykusių amatų, kai atsirado pirktinės slidės. Yra išlikę pasakojimų, kaip žmonės slides pasidarydavo iš uosio. Dar vienas archajiškas verslas, kuriuo užsiimu lig šiolei, – deguto gaminimas. Prisireikia jo kaip kam kaip kada. Buvo kartą atvažiavęs pas mane žmogus, kuriam reikėjo deguto savo kvepalams pasigaminti.

Norėjau audimu užsiimti. Išsiaudžiau sau tinklelį senovinėmis staklėmis. Pynimu užsiimu – iš šiaudų, iš karnų, iš pušies šaknų, balanų. Pynimo iš pušies balanų amatas beveik išnykęs, Lietuvoje gal tik kokie du trys pynėjai gyvena, vienas meistras Labanoro girioj ir vienas pas mus, Dzūkijoje. Na ir aš esu kiek pramokęs, nusipinu kartais kašelę. Medžiagos yra, bet užsiimti dažnai nespėju, laiko pritrūksta. 

Vyžų pynimas – atrodo, apie vyžas daug kas yra girdėjęs, bet kas jas gali nupinti – bent aš žinau tik vieną moteriškę – Pauliną Stasiulionienę. Kaimynystėje gyvena. Dabar jau nenupintų, nes nebemato. Nors kas ten žino – gal ir nematydama nupintų. Kai mokino mane, tai atrodė, kad jos rankose viskas savaime vyksta. Esu padaręs vyžų pynimo piešinius, brėžinius, knygan sudėjęs, bet kas bandė, neišėjo, sako, reikia gyvo mokymosi. O, atrodo, taip ščyrai tuos piešinius dariau.

Iš senųjų amatų jums vis dėlto labiausiai prilipo bitininkystė. Labiausiai užkabino. Kaip manote, kodėl?

Kai nėra daugiau už ko kabintis, tai kabiniesi už bičių. Bitės – gyvas padaras, padeda bendrauti. Ir ne tik su pačiomis bitėmis, bet ir su bitininkais. Susipažįsti su visokiu gyvenimu būdu. Kiekvienas bitininkas turi savų istorijų papasakoti. Kiekviena bitininkavimo patirtis unikali. Gali pabendrauti, pasiginčyti – kodėl pas vieną medaus nėra, o pas kitą yra? Gal kito bitės kitokios? Čia ištisa Lietuvos bitininkystės kultūra. Bičiulystės kultūra.

Vienos moteriškės iš Grybaulios kaimo vyras, bitininkas, pasimirė. Ir liko bitės. Tai ji mokinasi dabar bitininkauti. Padovanoja man kokį spiečių. Sako: kai išskrenda spiečius, lyg ir gaila, o kai atiduodi – tada gerai. Parsivežu aš iš jos tuos spiečius, tik reikia išmokti bites gerai prižiūrėti. Anksčiau tik suleisdavau ir palikdavau. O dabar norisi stebėti, būti su bitėmis. Labai trūksta laiko – renginiai, važinėjimai, susitikimai, ypač vasarą. Kaimo žmogui, ūkininkui vasara – pats darbymetis, anksčiau visas kaimas vasarą darbu nuo ryto iki vakaro gyveno. Dabar kitaip.

Daryti viską savo rankomis man įaugę į kraują. Dėl to daryti senoviškai nebespėju. Va dalgis išsiplakti antri metai nerandu laiko. Vis ruošiuos ruošiuos ruošiuos. O jeigu neišsiplaki, tai ir šienavimas ne toks. Tada kapoji. O išplaktu dalgiu jau kitaip šienauji.

Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.