Saulius Baradinskas | Irmanto Gelūno nuotr.

„Subrendome Lietuvai padovanoti dar vieną miuziklą“, – teigia iš Holivudo trumpam į Lietuvą sugrįžęs režisierius Saulius Baradinskas. Šią savaitę Vilniuje prasidėjo jo trumpametražio muzikinio filmo „Betono vaikai“ filmavimai. Tai – įžanga į ilgo metro miuziklą „Betono muzika“. Kartu su daugiau nei 100 žmonių komanda, režisierius būsimus žiūrovus žada nukelti į magiško realizmo persmelktus 90-uosius, kai rajonuose veikė urlaganai, o dažnas jautėsi nesaugus. „Tarptautinei auditorijai noriu parodyti, ką reiškia augti rajone ir jausti nuolatinę baimę, bet tuo pačiu galiu patikinti – tai bus ne tik žiaurus, bet ir labai gražus filmas“, – pasakoja S. Baradinskas. 

– Sauliau, netrukus prasidės miuziklo „Betono vaikai“ filmavimai. Kokie jausmai, kokios nuotaikos pradedant darbus?

Šie metai – intensyviausi mano gyvenime, per juos jau sukūriau keturis filmus, Lietuvoje filmuosime penktą. Nėra nieko geriau, nei po studijų Holivude trumpam sugrįžti į Lietuvą ir būtent čia kurti filmą. Idėją sukurti pilno metro miuziklą brandinu jau ketverius metus, todėl džiaugiuosi šįkart galėdamas filmuoti trumpametražį filmą, tapsiantį jo įžanga. Jaučiu prasmę nerti į nepažįstamus vandenis ir drąsiai svajoju po „Velnio nuotaikos“ Lietuvai padovanoti dar vieną miuziklą. 

– „Betono vaikų“ tema – nepilnamečių nusikalstamumas. Kodėl ši tema pasirodė aktuali? Apie ką mąstei kurdamas ir vystydamas idėją?

Aš manau, kad kiekvienas vilnietis, išaugęs posovietiniame rajone, prisimena 90–siais vyravusį nesaugumo jausmą. Lietuvai tapus nepriklausoma šalimi, formuojantis visuomenei, nusikalstamumas ne tik kieme, bet ir artimoje aplinkoje, mokykloje buvo labai aukštas. 

„Betono vaikai“ – brandos (angl. k. coming of age) istorija, pasakojanti apie jauną žmogų ir jo kelionę. Nors didžioji filmo dalis vyks žaidimų aikštelėse, miuziklas yra apie jaunuolius, kurie niekada jose nežaidė. Miuzikle istorija sukasi apie talentingą vaikiną Roką, kuris nuostabiai dainuoja, tačiau auga prastame rajone, susiduria su smurtu. Filmo kelionės metu jis turi priimti sprendimą – ar atsakyti tuo pačiu, ar vis dėlto eiti šviesos bei muzikos keliu. Tarptautinei auditorijai noriu parodyti, ką reiškia augti rajone ir jausti nuolatinę baimę, bet tuo pačiu galiu patikinti  – tai bus ne tik žiaurus, bet ir labai gražus filmas. 

Viena svarbiausių šio miuziklo temų – laisvė būti savimi. Keliaudamas ir važinėdamas po pasaulį, aš irgi turėjau tapti laisvu ir demokratišku. Nors mūsų tėvai, iškovoję nepriklausomybę, mums atvėrė naują pasaulį, nežinojome, kaip jame reikia gyventi. To pilnai nežinau ir dabar, nes laisvė ateina su didžiule atsakomybe. Kaip tauta patyrėme tris okupacijas, kolektyvinę traumą, niekuomet neturėjome emociškai komunikuojančių kartų, nelankėme terapijos. Visgi tiek mano, tiek mano tėvų, tiek šiandieninė kartos kartu sugebėjome sukurti laisvą valstybę.  Man atrodo svarbu, kad šiandien vykstančio karo fone apie tai kalbėtume garsiai ir siektume, kad Lietuvos vardas ir muzika skambėtų pasaulyje. 

– Užsiminei, kad šis filmas – įžanga į pilno metro miuziklą „Betono muzika“.

– Baigus mokslus, mano svajonės veda į miuziklą „Betono muzika“. Tai – magiško realizmo filmas apie jaunuolį Roką, pabėgantį iš mafijos šeimos, su tėvu siejamai mafijai nužudžius motiną. Kalbu apie tris nepriklausomas Lietuvas: valstybę valstybėje, kurioje veikia mafija, neformalią Lietuvą su subkultūromis, skiauterėmis, metalistais ir pankais bei jauną Lietuvą, kuri po Vito Lingio nužudymo priėmė įstatymą, garantuojantį valstybės apsaugą bendradarbiaujantiems su teisėsauga, Lietuvą, įstojusią į NATO ir ES, Lietuvą, kuri gimė visuose regionuose ir miestuose. Gera mano kartos istoriją pasakoti per jauną, nepriklausomybės metais užaugusį vaikiną, kuris pasirinko būti laisvu.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Vaikystę praleidai Pašilaičiuose. Galbūt filmas susijęs su tavo paties gyvenimo istorija?

– Iki šiandien prisimenu vaikystę Pašilaičiuose, rajono kovas, kai būdamas paaugliu įsimylėjau merginą, turinčią ryšių su vaikinu iš kolonijos. Tąsyk viskas baigėsi gerai, nes įsikišo policija, bet iki dabar prisimenu, kaip man grasino šautuvu. Kaip jaunos kartos režisieriui, užaugusiam nepriklausomoje Lietuvoje, man svarbu kalbėti ne tik apie savo patirtis ir išgyvenimus, bet ir apie jauną kūrėją aplinkoje, kurioje sąlygos augti nebūtinai yra pačios geriausios. 

– Įdomu, kodėl pasirinkai miuziklo žanrą? 

– Besidominčių mano karjera šis pasirinkimas, tikriausiai, nenustebins. Iš viso sukūriau apie 200 muzikinių klipų, tarp kurių – darbai eurovizinei grupės „The Roop“ dainai „Dischotheque“, grupei „Antis“, atlikėjoms Jazzu, Monikai Liu, Moniqué. Būtent muzika mane atvedė į kiną. Kai žiūrovams pristačiau tris vaidybinius filmus, kurie sulaukė tarptautinio pripažinimo, natūraliai sujungiau abu dalykus, kurie mane paverčia režisieriumi – kiną ir muziką. Tiesa, maniau, kad kurti miuziklą bus lengviau (juokiasi). 

– Ar nesulaukei neigiamų reakcijų, kritikos? Juk mūsų šalyje šis žanras nėra labai populiarus.

– Kai pirmą kartą sugalvojau statyti miuziklą, išties sulaukiau daug kritikos, bet pats esu pakankamai pozityvus žmogus ir manau, kad jei bijosi, nieko ir nepadarysi. Kartu su komanda įdedame labai daug darbo, kūryba labai nuoširdi ir prasminga. Tai – didelė atsakomybė, todėl duodu sau „klaidos licenciją“ – galiu savo karjeroje sukurti ir blogą, netobulą filmą. Visgi tikiu aktoriais, savimi, visa komanda ir tuo, kad pasieksime gerą rezultatą.

Jei paklausi žmonių ar jiems patinka miuziklo žanras, dažniausiai, nuomonė būna arba labai pozityvi, arba priešingai – labai neigiama. Kuriant miuziklo siužetą, turi subtiliai pereiti į muziką, o dainuojant perpasakoti istoriją. Visa tai turi įvykti harmonijoje, nes auditorija yra protinga, jautri, mylinti kiną ir selektyvi. Myliu savo žiūrovus ir labai noriu, kad jie jaustųsi gerbiami, todėl „Betono vaikuose“ bandysiu išlaikyti reikiamą balansą. 

– Gal gali išduoti, kas prisidės prie „Betono vaikų“ kūrybinės komandos? 

– Mano karjeroje „Betono vaikai“ bus vienas ambicingiausių projektų. Komandą sudarys virš 100 žmonių, prisijungs „Ąžuoliuko“ choras bei jo vadovas Vytautas Miškinis, šokėjų trupė, susidedanti iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei profesionalių modernaus šokio talentų. Pagrindinį vaidmenį kurs Domantas Starkauskas iš grupės „Abudu“, kuris yra nuostabaus talento kūrėjas, profesionalus aktorius ir dainininkas. Miuzikle taip pat bus galima išvysti Kasparą Varanavičių, Arūną Sakalauską, Kęstutį Cicėną, Agnę Šataitę ir kitus nuostabius aktorius. Filmo kūrybinę komandą sudaro istorijos autorė Eglė Vertelytė, judesio režisierius Kipras Chlebinskas – buvęs Operos ir baleto teatro solistas, sukūręs vaidmenis „Romeo ir Džuljetoje“, „Bolero“, operatorius Narvydas Naujalis, prodiuserė Viktorija Seniut, kostiumų dailininkas Mantas Bartkus, grimo dailininkė Jurgita Globytė, filmo dailininkas Daumantas Levickas, kastingo režisierė Greta Petrovskytė ir kiti.

Muziką miuziklui rašo nuostabaus talento Italijos ir JK kompozitorius Andrea Boccadoro, ne vienerius metus dirbantis su lietuvių kūrėjais, chorų vadovais, muziką kūręs per 40 filmų. Beje, jis turi tai, ko mums reikia – ne tik klasikinį muzikinį išsilavinimą, bet ir patirtį roko grupėje, kino muzikos kūrime. Filmavimų metu jis taip pat bus Vilniuje.

– Kokį vaidmenį miuzikle suvaidins gimtasis Vilnius? 

– Aš esu vilnietis ir visą laiką Vilnių mačiau kaip kinematografišką ir kinui draugišką miestą. Prisimenu, kaip sykį studijų Amerikoje metu turėjome parodyti tris nuotraukas apie vietas, kuriose užaugom – atsinešiau Vilniaus senamiesčio, mikrorajono ir Vingio parko fotografijas – bendrakursiai neteko žado, kad visos šios erdvės telpa viename mieste.

Miuzikle Justiniškės taps personažu, kuriuo sieksiu parodyti, jog rajonas gali būti ir labai draugiška ir pati žiauriausia žaidimų aikštelė. Taip pat kaip kino režisierius noriu įamžinti sovietinius rajonus, kuriuose užaugo labai daug talentingų žmonių, tapusių svarbia mūsų istorijos dalimi.  Esu dėkingas visiems Vilniaus gyventojams už rodomą kantrybę filmavimų metu – jūsų dėka Vilnius yra pamatomas visame pasaulyje.

Saulius Baradinskas | Audriaus Solomino nuotr.

– Kaip vertini šiandienos lietuvišką kiną, ką pastebi savo kartos kūrėjų darbuose, požiūryje į kūrybą?

– Didžiausia gyvenimo prasmė kurti ir Lietuvoje, nes įkvepia čia gyvenantys žmonės, jiems jaučiu didžiulį dėkingumą. Mėgstu lietuvišką kiną ir didžiuojuosi būdamas būtent šios kino kūrėjų kartos dalimi. Manau, kad Lietuvos kinas išgyvena aukso amžių, esu didžiulis režisierių Lauryno Bareišos, Vytauto Katkaus, Eglės Vertelytės, Marijos Kavtaradzės, taip pat vyresnės kartos – Igno Jonyno, Igno Miškinio filmų gerbėjas. Mūsų kūrėjai turi drąsos, savireflekcijos, jautriai kuria kiną, pripažįstamą visame pasaulyje. Palinkėsiu Lietuvai Oskaro ir Auksinio gaublio nominacijų, nes Lietuva jau dabar yra mažasis Holivudas.

Visgi norėčiau įkvėpti žmones labiau palaikyti vieni kitus. Esu patyręs nekonstruktyvios kritikos, o mums, kaip mažai šaliai, to nereikia, juk net ir turėdami nedidelį biudžetą, gebame sukurti puikius filmus. Tikrai turime kuo didžiuotis. 

 – Dėkoju už pokalbį.