Bajoriška gyvensena planinėje struktūroje

Nėra išlikusių pirminių rūmų projektų, todėl sunku kalbėti apie planinę jų struktūrą. Galima manyti, kad tai buvo tipinis suplanavimas. Lietuvos bajorai stengėsi įsirengti rūmus panašiai, nes tai lėmė bajorišką gyvenseną: dvare buvo aktualus etiketas ir ceremonialas. Netikėtų sprendimų XIX a. pradžioje pastebėti dar negalime.

Numanoma, kad buvo remiamasi pirmavaizdžiu, kuris cirkuliavo architektūros vadovėliuose, bajorų skaitomoje literatūroje. Paprastai pravėrę šio laikotarpio bajoro namų duris patektume į vestibiulį. Pasukus į kairę ar dešinę patenkama į pirmąjį prieškambarį, už jo seka antrasis. Jei nėra atskiro valgomojo, jis būtų įkuriamas būtent čia.

Paskui sektų reprezentacinis takas salono link, o už pastarojo patalpos intymėja: miegamasis, garderobas, gali būti įkuriamas vaikų kambarys, atsirasti kabinetas ir vaistinėlė. Ponas ir ponia miegodavo atskirai, todėl tokio lygio didikų namuose reikėtų ieškoti ir atskiro vyro apartamento, kuris paprastai būdavo reprezentacinio kiemo pusėje už tarnybinio koridoriaus. Taip atrodytų tobulas rūmų suplanavimas. Kaip buvo iš tikrųjų – tikimės, atskleis ateities tyrimai.

Įsižiūrėti į detales

Vienoje iš salių išlikusi sienų tapyba liudija, kad profesionali architektūra buvo ne tik išorėje, architektūrinis dekoras buvo taikytas puošiant ir sienų vidinę apdailą. Sienų tapyba išduoda, kad tai buvo viena pagrindinių rūmų patalpų: profesionaliai nutapyta sienų polichromija, lubų rozetė, visas perimetru einantis apipavidalinimas ant viršutinės sienų dalies, atsikartojantis akanto motyvas lubų puošyboje bei visas lubų centras, įrėmintas tapytu plafonu.

Šio kambario interjere dominuojanti spalva gali atrodyti įžūloka, tačiau ryški melsva vėlyvajame klasicizme buvo mėgstama ir dažnai naudojama. Šio kambario svarbą visoje rūmų struktūroje išduoda ir grindų danga – išlikęs skydinis parketas, kryžiumi dalinti kvadratiniai lakštai yra tipiški klasicizmo laikotarpiui. Būtent toks dizainas buvo panaudotas ir jau minėtuose Radvilų rūmuose. Tai parodo dvaro šeimininkų ambicijas, puikų skonį ir norą naudoti naujausias ir įdomiausias medžiagas. 

Didžiojo orderio portikas

Veliuonos dvaro rūmų išskirtinumą kitų to laikotarpio medinių dvarų kontekste lemia fasado sprendimas ir rūmų dydis. Šių rūmų fasado centre įkomponuotas didžiojo orderio portikas išskiria Veliuonos dvarą iš visų kitų Lietuvoje esančių medinių dvarų. Tai taip pat parodo didikų ambicijas, norą ir galimybes išsikelti tokio aukščio kolonas.

Žvelgdami tiek į didįjį, tiek į šoninį pietinį mažąjį portikus galime grožėtis – čia panaudotos visos dorėniniam orderiui būdingos detalės. Tai sukomponuoti reikalauja gero architektūros meno išmanymo.

Dar gyvi prisiminimai

Po beveik šimtmetį trukusio Zaleskių valdymo sodybą įsigijo Vakselių giminė. Vakseliai čia atliko tam tikrų pakeitimų, todėl pasikeitė ir vidinis rūmų planavimas. Tačiau įdomiausia išgirsti paskutinės čia gimusios ir augusios rūmų savininkės baronaitės Olgos Vakselytės atsiminimus.

Paklausus, kaip čia buvo švenčiamos šventės, jai iškilo vaikystės šv. Kūčių vakarienės prisiminimai. Pažvelgus į fasadą galima įsivaizduoti, kaip Kūčių metu atveriamos visos anfiladinės planavimo sistemos durys ir per visą rūmų ilgį išskleidžiamas ilgas stalas, prie kurio sukviečiami visi apylinkėje gyvenantys vieniši, neturintys savo kūčios žmonės. Baronaitė prisimena ir vaišes, ir šieną po stalu, ir visus kitus žaidimus bei tradicijas.

Veliuonos dvaro interjeras | Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Veliuonos dvaro interjeras | Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Paveikslai

Nėra nė vieno išlikusio Veliuonos dvaro baldo ar kito interjero puošybos elemento, tačiau išliko keli paveikslai, saugomi baronaitės namuose Kanadoje. Šiuose paveiksluose užfiksuoti kadaise čia gyvenusios giminės veidai. Tuo metu buvo įprasta prie paveikslų laikyti peilius – jie buvo skirti pavojaus atveju iš rėmo išsipjauti drobę ir susisukus transportuoti į kitą vietą. Panašiu būdu šie portretai atsidūrė ir baronaitės namuose Kanadoje. 

Dvaro likimas

Kaip ir visų dvarų, taip ir šio likimas po Antrojo pasaulinio karo buvo negailestingas. Sunaikinus Lietuvos dvarų institutą, šis dvaras taip pat keitė funkciją. Tačiau iš dalies pasisekė – čia veikė mokykla. Dvaras buvo tinkamai prižiūrimas, turėjo šeimininkus, salonuose įsikūrė klasės ar mokytojų kambariai.

Veliuonos dvarui pasisekė, nes ilgą laiką šeimininkai stengėsi prižiūrėti rūmus, todėl šiandien galime džiaugtis gana gera jų būkle. Vis dėlto tikimasi, kad ateityje vyksiantys tyrimai atidengs didesnius polichromijos klodus, kurie papasakos dar daugiau besislepiančių detalių.

Veliuona 1992-1993 m. | Vinco Uždavinio nuotr., Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatas

Veliuona 1992-1993 m. | Vinco Uždavinio nuotr., Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatas

Už pagalbą rengiant pasakojimą dėkojame architektūros istorikui Mariui Daraškevičiui ir Šiaulių „Aušros“ muziejui.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.