Č. Sugiharos namų-muziejaus stendų ekspozicijos fotografija

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuva paskelbė neutralitetą, nors pagal 1939 m. spalio 10 d. pasirašytą Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį šalyje jau buvo įkurdinti Raudonosios armijos daliniai. Jų buvimo kol kas niekas pabrėžtinai neakcentavo, o valstybės gyvenimas toliau tekėjo, karo kontekste sprendžiant kylančius klausimus.

Lenkiją iš Vakarų užpuolus naciams, o po poros savaičių – iš Rytų sovietams, į Lietuvą ėmė plūsti karo pabėgėliai: jų priglausta apie 30 000, taip pat – apie 15 000 internuotų Lenkijos karių.

Lietuvą pabėgėliai laikė saugia vieta, o ir pati valstybė stengėsi rūpintis prieglobsčio prašančiaisiais. Vieni pabėgėliai į mūsų šalį žvelgė kaip į saugų uostą karo siaubiamoje Europoje, kiti – kaip į tarpinę stotelę, bandydami išvykti iš pavojingo regiono ar apskritai iš Europos.

Č. Sugiharos namų-muziejaus stendų ekspozicijos fotografija

Lietuvos vyriausybė, atsižvelgdama į pabėgėlių situaciją ir poreikius, pagal savo galimybes stengėsi padėti norintiesiems emigruoti, tačiau pagal Eviano konferencijos rezoliuciją tai nebuvo lengva padaryti: konferencijoje dalyvavusios šalys ir dalis kitų nesutiko padidinti imigracijos kvotų (pirmiausia – Europos žydams) ar supaprastinti imigrantų priėmimo tvarkos bijodamos galimų ekonominių sunkumų. Vis dėlto Lietuvos diplomatai – ypač Londone, Berlyne ir Maskvoje – ieškojo galimybių padėti asmenims, norintiems emigruoti į pasirinktas šalis.

Nuo 1939 m. rugsėjo vidurio Lietuva tapo didesnio susidomėjimo vieta, o jos laikinoji sostinė Kaunas – ne tik kasdienių diplomatinių veiklų, bet ir aktyvios žvalgybos bei informacijos rinkimo centru.

Pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis į Lietuvą atvyko ir Čiunė Sugihara, Kaune (tuometinėje Lietuvos sostinėje) turėjęs atidaryti Japonijos konsulatą, kuris 1940 m. vasarą keliems tūkstančiams žydų pabėgėlių iš Lenkijos taps vartais į gyvenimą.

Tuo metu Kaune jau gyveno ir dirbo Janas Zwartendijkas, bendrovės „Phillips“ Lietuvoje direktorius. 1940 m. birželį jis tapo Nyderlandų veikiančiuoju konsulu Lietuvoje, sutikusiu pabėgėlių dokumentuose nurodyti galutinį jų kelionės tikslą – Surinamą ir Kiurasao salą Atlanto vandenyne. Taip Č. Sugiharos ir J. Zwartendijko vizos norintiesiems išvykti iš sovietų okupuojamos Lietuvos (1940 m. vasarą) suteikė legalų pagrindą.

Nepriklausomybės dar nepraradusi Lietuva buvo saugus uostas, besirūpinantis jų išgyvenimu, tačiau ir joje pynėsi įvairių šalių šnipų tinklai ir tvyrojo nežinomybė artėjant okupacijai.

1940 m. pavasaris buvo paženklintas aktyvios nacių ofenzyvos: Nyderlandų, Norvegijos, Danijos, Belgijos karalystės, Liuksemburgo kunigaikštystė ir Prancūzija buvo okupuotos. 1940 m. kovo mėnesį sovietai surengė masines žudynes Katynėje, Molotovo–Ribbentropo paktas įgavo antrą kvėpavimą.

1940 m. birželio 15 d. pragaištingą jo poveikį pajuto ir Lietuva – SSRS kariuomenė peržengė Lietuvos sieną ir niekieno netrukdoma okupavo visą šalies teritoriją, nes prezidentas ir Vyriausybė priėmė sprendimą nesipriešinti. Tokią situaciją sovietai išnaudojo skleisdami propagandą, kad Lietuva kartu su Latvija ir Estija savo noru įstojo į SSRS. Prasidėjo Lietuvos valstybingumo naikinimo veiksmai.

Karo pabėgėlės žydės moterų ortodoksių bendrabutyje pietų metu. | Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Karo pabėgėliai žydai ortodoksai savo bendrabutyje pietų metu | Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Karo pabėgėlių eilė | Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Lietuvoje esantys užsienio diplomatai ir mūsų šalies diplomatai užsienyje suvokė, kad Lietuvos situacija iš esmės keičiasi. Be abejo, tai suvokė ir šalyje prieglobstį radę karo pabėgėliai. Svetimos kariuomenės įsiveržimas buvo rimtas įspėjimo signalas, tačiau jis dar nepaskatino masinės emigracijos, stipresnę valstybingumo pabaigos žinią paskelbė rinkimai į Liaudies seimą, įvykę 1940 m. liepos 14–15 d.

Remiantis Č. Sugiharos išduotų vizų sąrašu darosi akivaizdu, kad iki liepos 19 d. buvo išduota vos kelios vizos, bet vėliau – jau po keliolika per dieną. Ir šis skaičius didėjo iki pat Japonijos konsulato uždarymo. Panašioje situacijoje turėjo būti atsidūręs ir Nyderlandų konsulas J. Zwartendijkas, interesantų antplūdžio sulaukęs liepos–rugpjūčio mėnesiais.

Liaudies seimas pagal „visuotinę“ lietuvių liaudies „valią“ išreiškė norą Lietuvai įstoti į SSRS. 1940 m. rugpjūčio pirmosiomis dienomis SSRS Aukščiausiosios Tarybos posėdyje Lietuvos delegacija įteikė prašymą dėl šalies priėmimo į SSRS sudėtį. Šis prašymas buvo iš karto patenkintas, ir šalies okupacija buvo formaliai baigta.

Nedelsiant imtos uždaryti Lietuvos atstovybės užsienyje, o užsienio pasiuntinybės Lietuvoje gavo laiškus, kuriuose informuojama, kad SSRS Aukščiausioji Taryba nutarė priimti Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką į SSRS sudėtį, todėl tiesioginiai diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos ir užsienio valstybių negalimi. Laiške taip pat nurodyta, kad iki rugpjūčio 25 d. visos užsienio pasiuntinybės Lietuvoje nutrauktų darbą. Išimtinę teisę savo veiklai tęsti iki rugsėjo 5 d. gavo Didžiosios Britanijos, JAV, Prancūzijos pasiuntinybės ir Japonijos konsulatas.

Šiandien kiekvienas, norintis išsamiau susipažinti su Č. Sugiharos ir J. Zwartendijko asmenybėmis, gali apsilankyti Kauno Žaliakalnyje įsikūrusiuose Č. Sugiharos namuose-muziejuje, kur 1939–1940 m. veikė Japonijos konsulatas.

Dalis muziejaus ekspozicijos yra skirta Č. Sugiharos ir J. Zwartendijko asmenybėms, atskleidžiama J. Zwartendijko, kaip Nyderlandų veikiančiojo konsulo, veikla Kaune 1940 m. vasarą ir vizų į Kiurasao plano kūrimo procesas, taip pat išsamiai pristatoma Č. Sugiharos ir jo šeimos istorija – nuo jaunystės iki Pasaulio tautų teisuolio vardo suteikimo (1985 m.) – jis jį gavo likus metams iki savo mirties.

Kadras iš videomedžiagos

Kadras iš videomedžiagos

Taip pat ekspozicijoje pristatomos Č. Sugiharos ir J. Zwartendijko išgelbėtų asmenų istorijos, jų kelionė nuo Kauno ir Vilniaus iki Curugos ir Kobės. Čia pamatysite atkurtą Č. Sugiharos konsulo darbo kambarį, LR Prezidento Antano Smetonos raštą, kuriuo diplomatas priimtas dirbti Japonijos atstovu Lietuvoje, Č. Sugiharos telegramas Japonijos užsienio reikalų ministerijai iš Kauno 1940 m. vasarą, pabėgėlių autentiškų kelionės dokumentų, fotografijų, dokumentinį filmą.

Muziejuje eksponuojami ir karo pabėgėliams išduotų vizų pavyzdžiai. Nors oficialiai konsulate Č. Sugihara išdavė 2193 vizas, sakoma, kad jam bendradarbiaujant su J. Zwartendijku buvo išgelbėta per 6000 žmonių, bėgusių nuo sovietų okupacijos ir būsimos nacių invazijos.

Suvokdami Č. Sugiharos ir J. Zwartendijko apsisprendimo reikšmę ir duoto pavyzdžio 1940 m. vasarą svarbą, muziejaus darbuotojai ir jo steigėjai stengiasi ne tik priminti šių dviejų diplomatų ir jų išgelbėtų žmonių istorijas, bet ir skleisti tolerancijos bei pilietiškumo idėjas šiandienos Lietuvos visuomenėje, plėsti ir papildyti muziejaus ekspoziciją, atskleidžiančią tuometinį Lietuvos ir tarptautinį kontekstą, kuriame atsidūrė karo pabėgėliai, pirmiausia – Europos žydai.

Parengta pagal Č. Sugiharos namų informacinį leidinį ir parodos katalogą „Šiaurės Kasablanka: Kaunas 1939–1940“ (Č. Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“, 2018 m.).

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.