Antano Sutkaus fotografija

„Nelengva apibrėžti Antano Sutkaus kūrybinį fenomeną, bet geriausiai jis pats į šį klausimą atsakė: „paprasčiausias geros fotografijos receptas: reikia mylėti tą žemę ir tuos žmones, kuriuos fotografuoji“. Manau, šiai nuostatai A. Sutkus buvo ištikimas ir ji su kaupu pasiteisino,“ – teigia fotografijos istorikė, dr. Margarita Matulytė. Jau spalio 1 d. Kauno M. Žilinsko galerijoje duris atveria Tarptautinio fotografijos ir medijų meno festivalio IPMA jungtinė paroda, kurioje pirmą kartą istorijoje pristatomos stereotipus apie A. Sutkaus kūrybą laužančios spalvotos fotografijos. Parodai artėjant, apie A. Sutkaus kūrybą mintimis dalinasi jo bendražygiai, menotyrininkai, archyvo darbuotojai. 

„Labiausiai įstringantys pokalbiai su Antanu yra visai ne apie fotografiją. Išties nedaug apie ją kalbame. Daugiausia apie gyvenimą, meilę, įvykius šalyje, rūpestį Ukraina“, – pasakoja dokumentinės fotografijos kūrėjas, ne vieną projektą su A. Sutkumi įgyvendinęs ir  Lietuvos humanistinės fotografijos tradicijas tęsiantis Artūras Morozovas.  

„Matyt reikšmingiausia pamoka, kurią gaunu iš Antano ir yra tas atsirandantis supratimas apie kūrėjo asmenybę – kokia ji turi būti, ką reikia lavinti, kaip išlaikyti pagarbą kitam, jautrumą supančiai aplinkai. Čia manau glūdi dalis Antano talento paslapties – būtent tos gyvenimiškos istorijos, daugybė vingių per tuos aštuonis dešimtmečius, tas be galo didelis bagažas patirčių. Galbūt dėl to A. Sutkus nežvelgia iš aukšto, nesipuikuoja ir kalbą randa su visais? Čia jau fenomenologijos mokslo siužetai – kas nuspaudžia tą fotoaparato mygtuką – ar tik mūsų akis sprendžia pamačiusi gražią formą, ar esame veikiami visų tų patirčių, gyvenimo pamokų bei išlaikyto vidinio jautrumo?“ – klausia A. Morozovas. 

Anot jo, šiandieninę ir A. Sutkaus kartas jungia išlikęs domėjimasis žmogumi, jo kasdiena. 

„Antanas ir jo draugai fotografai anuomet sukūrė stiprų užtaisą. Kalbu apie Lietuvos fotografijos mokyklos reiškinį. Man atrodo jaunoji karta gražiai adaptavo, priėmė šią tradiciją ir tęsia ją savaip, šiandienine jiems artima kalba. Tačiau tas žmogiškasis aspektas išlieka – menine kalba nagrinėjami socialiniai reiškiniai, einama į socialinius paribius, vyksta pažintis su šiandienos kultūrine įvairove. Noriu tikėti, ką mūsų klasikų karta mus išmokė – per fotografiją reikšti rūpestį tuo, kas vyksta šiandien. Tai, ką mes su bičiuliu Tadu Kazakevičiumi pristatome šiame festivalyje yra taip pat Lietuvos fotografijos mokyklos išdava. Drauge kurdami seriją „Sekma diena“ leidomės po Lietuvos regionus, kur sutikome žmones juos fotografavome ir pažindinomės. Tikra fotografijos laimė“, – pasakoja parodoje ir savo kūrybą pristatysiantis fotografas.

Spalvotų fotografijų paroda  – laužanti stereotipus apie A. Sutkaus kūrybą

Mažai kam žinoma, jog A. Sutkus nuo 1965 m. pradėjo kurti savo foto pasakojimus fotografuodamas į plačią spalvotą skaidrę. Visą mėnesį veiksiančioje parodoje bus pristatyta 80 autoriaus spalvotų kūrinių, unikalūs autoriniai kontaktiniai atspaudai, A. Sutkaus portretai bei garso įrašai. 

„Festivalio IPMA organizatorių sumanymas surengti Antano Sutkaus spalvotojų fotografijų parodą yra svarbus įvykis, ne tik laužantis fotografo kūrybinio įvaizdžio stereotipus, bet ir išplečiantis sovietmečiu plėtotos estetinės raiškos supratimą“, – teigia lietuvių fotografijos istorikė, ne vienerius metus A. Sutkaus kūrybą tyrinėjanti dr. Margarita Matulytė. 

„Sutkaus spalvotoji fotografija visada buvo siejama su sovietinės Lietuvos reprezentavimu. Anuomet dideliais tiražais leistuose fotografo albumuose ir atvirukuose, rengtose parodose atrankiniai spalvotieji vaizdai buvo orientuoti į patetiką bei rafinuotą šalies pristatymą. Iki šiol besivelkantis propagandinio naratyvo ir komercinės veiklos, nieko bendro neturinčios su autoriaus plėtotu fotografijos menu, šleifas įtvirtino ribotą požiūrį į šią A. Sutkaus kūrybos sritį. 

IPMA paroda atliko fotografo archyvo reviziją, iškėlė paraštėse slypėjusius kadrus ir parodė, kad spalvotoji fotografija buvo pajėgi įtaigiai išreikšti kasdienybės estetiką. Pirmą kartą eksponuojamose fotografijose atpažįstu autorių – motyvai, kompozicijos, santykis su objektu antrina A. Sutkaus juodai baltai kūrybai, tačiau įneša ir kai ką naujo – tos vakarietiško gyvenimo dvelksmo, kurio sovietmečiu taip trūko“, – pasakoja M. Matulytė.

Anot fotografijos istorikės, raktas į to laikotarpio fotografijos pažinimą yra visų pirma ideologinis – Antanas Sutkus ir kiti jo kartos fotografai pataikė „atsirasti“ geriausiais sovietmečio metais, kai Nikita Chruščiovas šiek tiek atleido totalitarines vadžias ir sovietinėje kultūroje nutiko „atšilimas“. 

„Lietuvių fotografai turėjo galimybę atsitraukti nuo totalaus socrealistinio falšo ir nerti į humanistinį dokumentalizmą, kuris jiems tapo betarpiško santykio su tikrove realizacijos instrumentu. Intelektualios, jautrios ir, be abejonės, talentingos asmenybės nukreipė žvilgsnius į eilinio žmogaus kasdienybę, kurią įtraukdavo į savo kuriamas istorijas gana išraiškinga modernia forma.

A. Sutkaus ir jo bendražygių kūrybinę srovę, vadinamą Lietuvos fotografijos mokykla, galima metaforiškai palyginti su Julijaus Cezario žygiu, kai jis su kariauna „peržengė Rubikoną“ ir išplėtė Romos valstybės ribas bei galią – anuomet naująją lietuvių fotografijos raišką ne tik pripažino ir ja sekė Sovietų Sąjungoje, bet įvertino ir už „geležinės sienos“, o ir šiandien ji nepraranda galios bei aktualumo. O vienas pirmųjų stiprių pareiškimų veni, vidi, vici juk ir buvo 1965 metais Romualdo Rakausko ir Antano Sutkaus išleistas fotoalbumas „Vilniaus šiokiadieniai“, kuriame ignoruojant sovietų sampratos hierarchines struktūras, miesto gatvių šurmuly ar tyloje prakalbinami bevardžiai herojai“, – Lietuvos fotografijos istorijos puslapius prisimena M. Matulytė. 

„Kadaise lietuvių fotografo estetiką lyginau su Henri Cartier-Bressono bazine „lemiamo momento“ taktika. Tačiau matau akivaizdų skirtumą: jeigu prancūzų fotografas paklusdavo „medžiotojo“ intuicijai ir kasdienybės tėkmės fragmentai neįtikėtinų sutapimų deriniais tobulai suguldavo į jo fotografiją, tai A. Sutkus ne tik sukurdavo išskirtinę kompozicinę schemą, bet ir nereikšminguose dalykuose užfiksuodavo tvyrančią emociją, nes jam svarbiausia yra ne forma, o egzistencinis virpesys”, – pasakoja fotografijos istorikė. 

Antano Sutkaus fotografija

A. Sutkaus archyvas – „Lyg gyvas organizmas“

„Antano Sutkaus archyvas yra vienas didžiausių nepriklausomų, aktyviai veikiančių fotografijų archyvų Lietuvoje. Medžiagos čia daug – negatyvų, fotografinių atspaudų, įrėmintų darbų ir knygų yra daugiau nei pačiame archyve vietos. Čia dirbu virš keturių metų ir iki dabar atrandu fotografijų, kurių nesu mačiusi. Dėl to, norint žinoti kiekvieno daikto vietą, dirbti reikia kruopščiai ir atsargiai. Nors tai padaryti išeina ne visada“ – eklektika ir chaosas yra vienos iš archyvo charakteristikų, kurioms retkarčiais reikia paklusti“, – teigia fotografė ir Antano Sutkaus fotografijų archyvo projektų vadovė Severina Venckutė.

„Kartais būna, jog peržiūriu ir surūšiuoju vieną archyvo kampelį, o grįžus prie jo po savaitės ten vėl randu ką nors, ko nesu mačius. Anksčiau bandydavau tai paaiškinti ir racionalizuoti, bet dabar tiesiog priimu archyvą kaip gyvą organizmą, kuris nuolat keičiasi. Spalvotoji archyvo dalis ilgai buvo sukrauta dėžutėse ir po Lietuvos nepriklausomybės šiek tiek tarsi pamiršta. Gal dėl to, jog spalvota fotografija Antanas Sutkus pradėjo užsiimti kaip užsakomosiomis fotosesijomis sovietmečio fotoalbumams, tokiems kaip „Neringa“, „Lietuva iš paukščio skrydžio“, „Daina Lietuvai“. Šie albumai turėjo didelius tiražus platinti visoje sovietų sąjungoje, todėl turbūt galime juos dažnai pamatyti gulinčius pas senelius knygų lentynose. Aišku, Sutkus nebūtų Sutkus, jei nefotografuotų daugiau nei reikėjo užsakymui – būsimoje „Spalvoto gyvenimo prisiminimai“ parodoje Žilinsko galerijoje pamatysime tai, kas nepateko į albumus“, – pasakoja S. Venckutė. 

Jungtinėje IPMA parodoje – per 40 menininkų iš viso pasaulio

Spalio 1 d., antradienį,  lankytojams pristatomoje IPMA festivalio parodoje iš viso dalyvauja per 40 menininkų iš viso pasaulio. Atsiliepę į organizatorių kvietimą „Gyvenimo istorijos“ tema, kūrėjai, pasitelkdami įvairias meno formas, pasiners į autentiško – kartais sudėtingo, o kartais, lengvai ironiško, gyvenimo paieškas. 

Pagrindinėje programoje: fotografai ir medijų meno kūrėjai: Antanas Sutkus,  Nina Röder, Karolina Wojtas, Julija Goyd, Mario Wezel, Ivonne Thein, Artūras Morozovas, Tadas Kazakevičius.  

Parodos atidarymas įvyks spalio 1 d. 18 val. M. Žilinsko dailės galerijoje, Kaune. Daugiau apie festivalį ir pilna renginių programa: www.ipmafestival.lt.