„Ačiū, kad domitės teatru“, – prieš pradėdama pasakoti apie teatro istoriją, pirmuosius jo režisierius, repertuarą ir teatro namų įdomybes sako teatrologė DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Bent septynis kartus pavadinimą keitusio teatro pradžia dažnai neteisingai skaičiuojama nuo pirmojo parodyto spektaklio datos – 1940-ųjų spalio 6-ąją suvaidintos Hermano Heijermanso dramos „Viltis“. D. Šabasevičienė patikslina, kad teatras turi egzistuoti dar iki spektaklio pristatymo žiūrovams: „Sakoma, kad su pirmuoju spektakliu teatras buvo atidarytas. Bet kiekvienas, nors kiek žinantis teatro struktūrą, supranta, kad teatras taip neprasideda. Jį reikia įkurti, įsteigti.“
Teatrologė primena, kad šio teatro iniciatorius ir tikrasis įkūrėjas yra Romualdas Juknevičius: „Juknevičiaus likimas labai įdomus. Tai vienas iš centrinių Lietuvos režisierių, Oleko Žilinsko mokinys. Po Jaunojo žiūrovo teatro 1934–1936 metais buvo išvykęs studijuoti į Maskvą. Sugrįžęs Borisas Dauguvietis jo nepriėmė atgal į Valstybės teatrą, pajautęs, kad jis yra naujos kalbos ir mąstymo režisierius. Bet Juknevičius visada svajojo turėti savo teatrą.“
Pasak D. Šabasevičienės, 1939 m. Vilniaus kraštą grąžinus lietuviams, Vilniuje nebuvo nė vieno lietuviško teatro. Čia atsirado galimybė R. Juknevičiui: „Antanas Juška, tuometinis Valstybės teatro direktorius, sausio 17-ąją išleido įsakymą, kad Valstybės teatras dalinamas į dvi trupes – viena trupė lieka su Dauguviečiu, o kita paskiriama Juknevičiui. Sausio 25 dieną ministras pirmininkas Antanas Merkys ir švietimo ministras Kazimieras Jokantas pasirašė įsakymą dėl lietuviško teatro steigimo Vilniuje. Nors sovietų okupacija sustabdė šią idėją, Antanas Venclova su Justu Paleckiu vis dėlto suprato, kad Vilniui reikalingas teatras. Buvo įsteigtas Vilniaus miesto teatras, vadovu paskiriant Juknevičių.
Tikrasis teatro 85 metų jubiliejus turėtų būti švenčiamas sausio 25-ąją, nes būtent tada Jono Basanavičiaus gatvėje 13 ir prasidėjo teatro veikla. Į Vilnių paskui Juknevičių pervažiavo dvidešimt trys stipriausi Valstybės teatro aktoriai. Taip prasidėjo tam tikras teatrinis renesansas. Juknevičius teatre paliko pėdsakų, juntamų iki dabar.“
XX a. R. Juknevičiaus įkurtame teatre įsisiūbavo režisūros amžius, virtęs modernistinio teatro pradžia. „Kiekviena santvarka įvairiai vadina pagrindinius vadovus. Centrinių teatro vadovų buvo dešimt: Romualdas Juknevičius, Borisas Dauguvietis, Juozas Rudzinskas, Henrikas Vancevičius, Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas, Faustas Latėnas, Vytautas Rumšas, Adolfas Večerskis ir iki dabar vadovauja Martynas Budraitis.
Nors teatre esame labai jauni, labai greitai sugebėjome sukurti stiprų lietuvišką teatrą. Visa tai susiję ir su režisūros augimu.
Dar vienas lūžis įvyko itin gūdžiu laiku, kai teatrą valdė Juozas Rudzinskas. Jis buvo nuostabus aktorius, bet jo režisūra buvo buitinė ir silpna. Jo bičiulis Pranas Treinys pamatė, kad teatras labai senka, jie pradėjo žvalgytis režisierių. Tuo metu Kaune labai pasižymėjo Henrikas Vancevičius. Jį nuo 1966-ųjų paskyrė vyresniuoju režisieriumi. Nuo to laiko jie su Treiniu buvo kaip broliai dvyniai, valdė šį teatrą, kol galų gale prieš Vancevičių sukilo jo mokiniai.
Kai Henriko Vancevičiaus režisūra seko, Pranas Treinys iš Kauno pakvietė Joną Vaitkų ką nors sukurti. Jis pasiūlė Antano Škėmos „Pabudimą“. Tuo metu Škėma buvo draudžiamas, bet Treinys vis tiek sutiko. Įvyko labai įdomus pastatymas. Tai buvo režisūros atsinaujinimas – Vancevičiaus psichologinis-realistinis teatras išseko, prasidėjo modernizmo pradžia. Atsirado visai kita režisūrinė kalba. Jonui Vaitkui buvo pasiūlyta tapti vadovu. Šiame teatre tos kaitos vyko gana harmoningai. Visada buvo žiūrima į spektaklio kokybę – nauja kalba, ir žmogus kyla į viršų.
Jonas Vaitkus atvėrė duris visiškam modernizmui. Integravosi jo mokiniai, kurie iki dabar yra vieni vedančiųjų aktorių įvairiuose teatruose. Paskui jį atėjo mokinys Oskaras Koršunovas ir įtvirtino modernistinio teatro kultūrą. Teatre prasidėjo naujas judėjimas. Visi režisieriai, kurie Lietuvoje kūrė, vienaip ar kitaip dirbo ir šiame teatre“, – pasakoja D. Šabasevičienė.
Teatrologė skatina pažvelgti į režisierių, kūrusių sovietmečiu, pasirinktą literatūrą: „Sovietmečiu, kai buvo galima statyti tik gorkius, ovstrovskius ir čechovus, vis dėlto spektakliai buvo kuriami ir pagal lietuvių autorius. Tas pats Henrikas Vancevičius yra pastatęs visus lietuvių dramaturgus. Ir Juozą Grušą, ir Kazį Binkį, ir Balį Sruogą, ir Vincą Krėvę. Justino Marcinkevičiaus debiutas įvyko šiame teatre. Nors buvo draudžiama, scenoje dažnai buvo ištariama: „Lietuva“.
Žmonės buvo įsitikinę, kad Sąjūdis prasidėjo nuo šio teatro. Į teatrą publika tiesiog plūdo, tikrai buvo tam tikras idėjinis pakylėjimas žiūrint Marcinkevičiaus kūrinius iš šios scenos. Tas laisvės judėjimas yra susijęs su šiuo teatru.“
D. Šabasevičienė pasakoja įdomią teatro pastato istoriją, susijusią ir su menine veikla: „Nuo 1940 metų iki 1951-ųjų teatro veikla vyko Basanavičiaus gatvėje 13, buvusiame Pohuliankos teatre. Ten šis teatras kraustėsi du kartus. Buvo laikotarpis, kai Vilniaus senasis teatras po savo stogu glaudė net kelis teatrus vienu metu. Dramos teatras gyveno kartu su Operos ir baleto teatru.
Žmonės klausdavo, po kokia uždanga vyko spektakliai, koks simbolis buvo ant uždangos. Senieji teatro darbuotojai sako, kad niekas nesipešė, darbuotojai sutardavo, po sukama scena sėdėdavo ir bičiuliaudavosi. Kurį laiką šis teatras spektaklius rodė po uždanga su rūtos – Operos ir baleto teatro – simboliu. Mūsų teatro simbolis yra laivelis, susijęs su Hermano Hejermanso „Viltimi“ – spektakliu apie neturtingą žvejų kaimelį. Iki dabar jis plaukia.
Dar yra aktorių, menančių pirmąjį teatrą iki rekonstrukcijos. 1972 metais jį uždarė, atidarė 1981-ųjų gruodžio 20-ąją su Justino Marcinkevičiaus „Dedalu ir Ikaru“ bei „Prometėju“. Gražus Aldonos Janušauskaitės prisiminimas, kaip po teatro rekonstrukcijos aktoriai patys iš Basanavičiaus gatvės į rekonstruotą teatrą dardėjo per kalną su savo grimo staliukais, pasakodami anekdotus. Nebuvo jokių mašinų ar sunkvežimių nuomai, bet žmonės sugebėjo patys su visais ūsais ir blakstienom ateiti, čia būti ir pamilti naująjį teatrą.
Teatras tada veikė visai kitu pagrindu, buvo visai kitoks iš vidaus. Žmonės iš scenos turėjo tiesioginį išėjimą į bufetuką, buvo tradicija po spektaklių trupei pasilikti, nesiskirstyti. Šeimos motyvas šiame teatre labai stiprus. Buvo daug gražių etikos taisyklių, vartojamų frazių, kurios tęsėsi dar nuo Romualdo Juknevičiaus laikų.“
Teatro patalpos po brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių rekonstrukcijos tapo viso prospekto bei pačios sostinės puošmena. Pastatas iki šiol po savo stogu glaudžia ne tik architektūros, interjero, skulptūros ir dailės šedevrus, bet ir daugybę praėjusių laikmečių paslapčių.
„Po Nasvyčių rekonstrukcijos teatras apsisuko 180 laipsnių kampu: čia, kur dabar yra žiūrovinė, senovėj buvo scena. Teatras šiek tiek prasiplėtė – senojo teatro fojė šoniniai koridoriai tapo žiūrovine erdve. Kur dabar yra didžioji fojė, pirmajame teatre buvo laukas, vidinis kiemas. Nasvyčiai pagalvojo, kad Lietuvoje labai atšiaurus klimatas, o visas teatrinis sezonas vyksta žiemą, todėl vidinį kiemą nutarė apgaubti gaubtu. Toje vietoje, kur dabar matome stiklinius gaubtus, yra dviejų skirtingų pastatų sujungimas.
Dalis, kur dabar į mus žvelgia mūzos, buvo vartai, sujungę Lietuvos banko neorenesansinį pastatą ir amatų draugijai statytą pastatą, kur dabar yra teatro kasos. Mažą jų dalį galima išvysti šalia banko.
Nasvyčių architektūrą vainikuoja Stanislovo Kuzmos skulptūra „Mūzų šventė“ – šios mūzos yra tapusios ne tik teatro, bet ir Vilniaus simboliu. Kuzma sujungė tris žanrus – dramą (Kaliopę), komediją (Taliją) ir tragediją (Melpomenę). Jos kiekvienam laikmečiui turi savus veidus.
Šis pastatas įdomus ir tuo, kad visų trijų sričių žmonės (nes rekonstrukcijoje dalyvavo ir dailininkai) buvo sujungti į vieną grupę, jie kūrė visi kartu, todėl interjeras ir eksterjeras buvo kaip vienis. Pastatas todėl ir yra toks modernistinis. Prospekte tokio tipo architektūros buvo restoranas „Neringa“, paštas ir šis teatras. Kultūrinė visuomenė laukė šio teatro atidarymo kaip didžiulio įvykio. Teatras buvo reikalingas kaip duona.
Kuzma norėjo šiek tiek kitokio atspalvio „Versmės“, esančios fojė, bet tada Nasvyčiai, derindami prie interjero, prašė, kad skulptūra būtų šiek tiek kito švytėjimo. Vyrai stipriai ir kantriai tarėsi dėl tos dinamikos. Viskas buvo labai aukšto lygio“, – teigia teatrologė.
Rekonstruotas teatras turėjo ir laikmečiui pritaikytų architektūrinių sprendimų: „Kai teatrą pastatė, jis turėjo ir saugumiečiams skirtą kambariuką. Saugumiečiai būdavo atvežami per Odminių gavę, nes jie neidavo pro pagrindinį įėjimą su visuomene. Jie įeidavo į savo kambarį, ten nusivilkdavo ir į žiūrovų salę turėdavo lipti per sceną. Jie pyko ant Nasvyčių, kad nepadarė jiems ložės. Jiems buvo pasakyta – arba pirma, arba penkta eilė – rinkitės. Kaip baisiai turėjo atrodyti – kaip žiurkės su savo pilkais kostiumais nusileisdavo ir išsirikiuodavo pirmoje eilėje“, – prisimena D. Šabasevičienė.