Gustave’as Caillebotte’as, „Paryžiaus gatvė, lietinga diena“, 1877 m.

Tekstas ir iliustracijos perpublikuojami iš portalo bernardinai.lt

Dailininkas Gustave’as Caillebotte’as (1848-1894) savo kūriniuose įamžino radikalios Paryžiaus transformacijos, kai miestas įgavo šiandienę išvaizdą, momentą.

Anot Jasono Farago, yra du dalykai, kuriuos nenuginčijamai galima pasakyti apie gyvenimą Paryžiuje: dangus paprastai yra pilkas, o madinga tai, kas juoda. Tai yra tiesa šiandien, taip pat tai buvo tiesa 1877-aisiais, kai G. Caillebotte’as pavaizdavo Paryžiaus buržuaziją, einančią gatvėmis per niūrią, atrodo, nesibaigiančią liūtį. Pažvelkime į porą pirmame paveikslo plane. Moteris su paltu kailine apykakle ir perlų auskarais, vyras su ūsais, rėminančiais nepaliaujamai raukomas lūpas. Iš dešinės juos praeinantis vyras pakreipia skėtį. Jis nepasižiūri į porą, kuri savo ruožtu į jį taip pat nepasisuka.

Gustave’as Caillebotte’as, „Menininko portretas“ (autoportretas), 1892 m.

Viduriniame paveikslo plane per gatvę einantis vyras akis nudelbęs žemyn. Tolumoje kažkas be skėčio bėga nuo vieno kampo prie kito. Už jų visų tęsiasi begaliniai bulvarai su nesupainiojamais su niekuo kitu Paryžiaus sostinės skaldyto akmens gyvenamaisiais pastatais. Šių pastatų pirmame aukšte paprastai įsikūrusios parduotuvės, antrame aukšte – balkonai, o viršuje – nedideli gyvenamieji kambariukai. Mes esame Dublino aikštėje, kaip ji dabar vadinama, aštuntame kvartale, netoli Saint Lazaro stoties. Dabar šios vietos yra kiek apdriskusios, bet kai Caillebotte’as tapė, tai buvo visiškai naujas gyvenamasis rajonas.

Skaldytus grindinio akmenis pakeitė asfaltas, vietoj kairėje paveikslo pusėje įamžintos karietos šiandien išvystume automobilį arba dviratį, nes kaip tik ten šiuo metu driekiasi dviračių takas. Bet vis tiek tai yra Paryžius, kurį mes galime pažinti – modernus, vienišas ir nepaprastai gražus miestas.

Caillebotte’o negalima apibūdinti vien kaip impresionisto, tačiau jis, kaip ir jo amžininkai, degė aistra tapyti modernų gyvenimą. Ši manija tapo kartos manifestu ne per kažkokius didelius vaizdinius eksperimentus, bet per šaltą ir skvarbų žvilgsnį į gatves, tiltus, anonimiškus XIX amžiaus sostinės gatvių praeivius.

Galbūt, jis nebuvo toks drąsus ir paveikus kaip jo draugai Manet ir Monet, Pissaro ar Cezanne’as, tačiau savo vaizduojamomis scenomis jis pagavo esminį Paryžiaus transformacijos momentą. Kaip iš netvarkingos gatvelių raizgalynės buvo sukurtas aiškios struktūros didelių bulvarų tinklas. Šio dailininko paveikslai siūlo neprilygstamą žvilgsnį į modernėjantį pasaulį.

Fortūnos džiaugsmai

G. Caillebotte’o karjera buvo trumpa. Gimęs 1848-aisiais, jis nepradėjo tapyti iki trečiojo savo gyvenimo dešimtmečio pabaigos, o mirė sulaukęs vos 45-erių. Menas jo jaunystėje nevaidino svarbaus vaidmens, jo lavinimasis buvo grynai akademinis. Bet Caillebotte’ui pasisekė pasiekti meninę brandą, kai meno pasaulis Paryžiuje tiesiog žydėjo, jis neleido Prancūzijos ir Prūsijos karui (kuriame kariavo ir Caillebotte’as) visiškai sunaikinti miesto.

Autorius taip pat turėjo pranašumų, nebūdingų kitiems Paryžiuje gyvenantiems dailininkams. 1874-aisiais po savo tėvo, kuris turėjo daug įtakos Paryžiaus nekilnojamojo turto rinkoje, mirties, Gustave’as paveldėjo didžiulį palikimą.

Pinigai Caillebotte’ui suteikė galimybę kurti tik dėl savęs, jis neturėjo pardavinėti paveikslų, todėl didžioji dalis jo kūrinių priklauso menininko paveldėtojams. Jis tapo dideliu kolekcininku, didžioji dalis Orsė muziejaus impresionistų kolekcijos priklausė jam. Tai taip pat suteikė galimybę nesijaudinti, kai pirmas jo svarbus paveikslas „Parketo šilfuotojai“ buvo atmestas Paryžiaus salono.

Gustave’as Caillebotte’as, „Parketo šlifuotojai“, 1875 m.

Šiame epochiniame paveiksle trys ant kelių atsiklaupę darbininkai be marškinių šlifuoja buržuazinių namų parketą. Atsigaivinti darbininkai pasidėję butelį vyno, o pro langą galima atpažinti aštuntojo kvartalo pastatų stogus. Drąsus žvilgsnis į subjektus iš viršaus nėra vienintelis neįprastas šio paveikslo bruožas. Iki Caillebotte’o ir jo amžininkų darbininkai būdavo vaizduojami tik kaimo aplinkoje. Prisiminkime XIX amžiaus viduryje nutapytus Gustavo Courbet „Akmenskaldžius“. Šis paveikslas buvo sunaikintas per Drezdeno bombardavimą. Tai yra žiaurus ir kaltę sukeliantis vergiško darbo ir nelygybės vaizdavimas, bet savo turiniu tiesiogiai nesusietas su galios centrais.

Caillebotte’o parketo šlifuotojai yra pačioje sostinės širdyje. Dirbančioji klasė vaizduojama mieste, buržuazijos namuose. Emilis Zola, nors buvo sužavėtas šio paveikslo idėjos, liko skeptiškas. „Tai yra antimenas, – rašė jis 1876-ųjų birželį. – Tapyba yra lygi kaip stiklas, tai buržuazinis paveikslas.“ Ir jis nebuvo visiškai neteisus. Caillbotte’as priklausė pastarajai klasei. Kai kurių meno istorikų teigimu, tie patys parketo šlifuotojai remontavo jo paties studiją.

Būdamas ekonominės hierarchijos aukštumoje, Caillebotte’as galėjo ne tik stebėti vykstančią miesto suirutę, bet ir nustatyti Vakarų modernizacijos toną, pats inspiruoti pokyčius.

Sostinės planas

Caillebotte’as buvo vienas iš ne daugelio XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio tapytojų, kuris savo žvilgsnį atgręžė į Paryžių, o ne į gamtos vietoves. Eduardo Manet žvilgsnis noriai pasisuko į kavinių bufetininkes, Pierre’as Auguste’as Renoiras tapė Monmartro lėbautojus. (Kas buvo šio paveikslo pirmasis savininkas? Turtuolis Gustavas Caillebotte’as. Šį paveikslą, kabantį ant sienos, galima pamatyti jo paties tapyto autoportreto fone.)

Gustave’as Caillebotte’as, „Autoportretas prie molberto“, 1879-1880 m. (Fone – Renuaro paveikslas „Šokis Monmartro Mulen de la Galete“.)

Caillebotte’ą nuo jo amžininkų labiausiai skiria tai, į ką labiausiai krypo jo žvilgsnis. Užuot tapęs kankano šokėju, menininkas daugiausia dėmesio skyrė gatvei, kuri, ne mažiau nei populiarūs miesto naktiniai klubai, buvo modernizacijos lopšys.

Bevaikštantys lietingame bulvare Caillbotte’o praeiviai buržua ne tik paprasčiausiai žvelgia į savo erdvę. Jie keliauja per kuriamas Paryžiaus konstrukcijas, žengia į naują erą per žiaurią šalies praeitį.

Nepamirškime, kad 1877-aisiais šie bulvarai dar buvo naujutėliai. XIX amžiaus viduryje Napoleonas III inicijavo masinį chaotiškos Prancūzijos sostinės perstatymą, kurį vykdė Georgesas-Eugenas Haussmanas – Senos prefektas, drąsiai išnaikinęs tankų Paryžiaus gatvelių tinklą bei politiškai nenaudingus priemiesčius. Vietoje jų iškilo standartiniai namų blokai – naujos žemių ribas žymėjusios ašys, tam tikri imperiniai žaisliukai.

Gustave’as Caillebotte’as, „Jaunas žmogus prie lango“, 1875 m.

Išplėsta Rivoli gatvė kulkos tiesumu vedė nuo Bastilijos, kur įsibėgėjo revoliucija, iki Konkordos aikštės, kur Liudvikas XVI prarado savo galvą. Operos aveniu sujungė Luvrą su Napoleono III naujuoju operos teatru, tyčia pastatytu šešių eismo juostų gatvės saloje.

Tuo metu, kai Caillebotte’as pradėjo tapyti, Antroji imperija buvo žlugusi. Bet Prancūzijos ir Prūsijos karas paliko daug griuvėsių, kuriuos reikėjo iš esmės rekonstruoti. Caillebotte’as žvelgė į Haussmanno naująjį Paryžių įdėmiu, beveik teisiančiu žvilgsniu.

1876-aisiais tapytame pro langą žvelgiančio jauno vyro paveiksle matome dailininko brolio Rene nugarą. Jis iš naujo pastato žvelgia į Lisbonos gatvę ir stebi sijonėliu vilkinčią moterį.

Daugybėje paveikslų matome grubų geležinį tiltą su įstrižomis jungtimis. Tai Paryžių paverčia modernia, bet susvetimėjusia erdve. Joje gyvenimas juda į priekį, tačiau žmonės atrodo kažkokie pasimetę.

Caillebotte’as, tradicinį peizažo žanrą, kuriame vaizduojamas gamtinis kraštovaizdis, pakeisdamas į naujojo Haussmanno miesto bulvarus, parodo, kad progresas niekada nesustoja.  Net ir griežtai Paryžiaus šiaurės vakaruose išdėstyti bulvarai neapsaugo žmogaus nuo pasimetimo. Dažnai gali tiesiog nesuvokti, kur esi. Būtent tai, kur kas labiau nei bet kokios formalios inovacijos mene, gali būti pats svarbiausias dailininko palikimas. Būtent tai gali liesti ir šiuolaikinį žiūrovą.

Kai šiandien slenkame gatvėmis paskendę savo išmaniuosiuose telefonuose ir jaučiamės izoliuoti, neturintys gyvo ryšio su aplinka, turėtume prisiminti, kad šis fenomenas nėra naujiena. Šiuo jausmu persmelkti didžiųjų miestų gyventojai nuo ankstyviausių visuomenės modernėjimo stadijų. Ši emocija yra neišvengiama, kaip ir kasdienė Paryžiaus dulksna.