Menininkė Esther Shalev-Gerz. Kosto Kajėno  videomedžiagos kadras

Rūpindamiesi istorine atmintimi, dažniau žvelgiame į praeitį, stengiamės nepamiršti ankstesnių amžių aktyvistų, kūrėjų, jų darbų. Todėl tai, kas kuriama šiandien, bendrame istorijos paveiksle tarsi išblunka. Garsi prancūzų skulptorė, fotografė, vaizdo instaliacijų ir viešosios erdvės kūrėja ESTHER SHALEV-GERZ sako, kad jau pramoko susidraugauti su dabartimi. Lietuviškų šaknų turinti menininkė savo darbais ir kitus kviečia būti čia ir dabar.

Aštuonerius vaikystės metus Vilniuje praleidusiai E. Shalev-Gerz artimos laiko, atminties, tapatybės temos. Jos darbai įvairūs – nuo piešinių iki paminklų. Praverdama studijos duris ji įsileidžia į savo ieškojimų ir atradimų pasaulį.

Su E. Shalev-Gerz kalbamės apie laiko ir atminties sąveikas, naujai atrastą dualią tapatybę, įsiklausymą, kūrinių idėjas, Europą be ribų ir praeities bei ateities Vilnių.

Laikrodis

Tik įžengus į E. Shalev-Gerz studiją Paryžiuje dėmesį patraukia dvigubas laikrodis, sukurtas dar 2000-aisiais, kai menininkė buvo pakviesta sukurti užsakymą Veimare, Vokietijoje. „Juk Veimaras yra Vokietijos kultūros sostinė, čia kūrė Goethe ir kiti žinomi vokiečių menininkai. Tačiau negalima nepastebėti, kad ir Buchenvaldas yra čia pat. Tarsi susijungia dvi skirtingos istorijos, su kuriomis čia būdamas susiduri.

Nusprendžiau sukurti ką nors Walterio Benjamino namams. Jis daug keliaudavo, todėl namuose jam nereikėjo turėti daug daiktų. Įdomu, kad Benjaminas buvo nusipirkęs vieną iš Paulo Klee, kurio darbai man tapo įkvėpimo šaltiniu, angelų paveikslų. Man pasirodė keista, kad filosofas visą laiką su tuo angelu kalbėdavosi.

Ieškodama idėjos, ką sukurti, pagalvojau apie jo filosofiją, kaip jis mąstė. Jis sakydavo, kad praeitis ir ateitis neegzistuoja, visada yra tik dabartis. Tik dabar mes judame. Taigi yra laikas ir yra dabartis. Tačiau kaip pavaizduoti dabartį be praeities ir ateities, perkeliant tai į kitą erdvę?

Tada atėjo mintis apie laikrodį. Tai buvo labai sudėtinga. Kaip sukurti tokį laikrodį? Tai – ir laikrodis, ir kažkas kito. Kažkas, kas suteikia laikui reliatyvumo. Laikrodis grafiškas: kartais jame matome liniją, kartais šypseną, akis. Tai leidžia kitaip mąstyti apie laiką ir objektus, kurie kažką primena. Visada sakau – jei kūrinyje kažkas dirgina, tai kūrinys pavykęs.

Manau, kad šis dvigubas laikrodis mane daug išmokė apie būtinybę susidraugauti su šiandiena“, – pasakoja menininkė, šiame ir kituose savo darbuose plėtojanti laiko ir atminties temas.

Menininkės Esther Shalev-Gerz studijoje. Kosto Kajėno  videomedžiagos kadras

Atmintis

Apie atmintį menininkė galvoja kaip apie abstrakciją. Kaip pati sako, nesistengia prisiminti, jei to padaryti negali: „Dabar dirbdama savo archyvuose prisimenu viską. Kalbuosi su asistente ir stebiuosi, kodėl prisimenu kiekvieną detalę. O apie aštuonerius metus Vilniuje – nieko.

Aš pati neprisimenu, bet mano kūnas prisimena. Kas kartą, lankydama gimtąsias vietas, šypsausi, nesuprasdama, kodėl. Paskui nustoju, bet pereidama į kitą gatvelę vėl nusišypsau. Atmintis ne ten, kur manome, kad ji yra. Atmintis yra visame kūne. Jis šypsosi, kai ką nors atpažįsta.“

Vilniuje gimusi E. Shalev-Gerz prisipažįsta, kad miestą aplanko retai, bet su malonumu jį tyrinėja ir ieško čia savo antrosios tapatybės: „Kai manęs paprašė parašyti tekstą apie Vilnių, man tai buvo labai sudėtinga. Vilniuje buvau tik keletą kartų, todėl nusprendžiau patyrinėti savo gimtąjį miestą. Kai rengiu projektus, ką nors tyrinėju, taip ir dabar tyriau miestą, iš kurio esu kilusi. Supratau, kad žmonės čia nuolat judėjo įvairiomis kryptimis – iš pietų į šiaurę, iš rytų į vakarus.

Turiu išlikusias nuotraukas, kur su tėčiu einame miesto gatvėmis. Manau, kad būtent Vilnius yra atsakingas už tai, kokia esu. Vilnius atsakingas už tai, kad kuriu dvigubus laikrodžius ir kaip tai darau. Pavyzdžiui, monumentas, kuris pradingsta, ar kiti darbai. Gera įvardinti tai, kas padaro įmanoma, kad gyvenime darytum tai, ką darai. Tai labai platu.

Kas kartą, kai lankausi Vilniuje, jaučiu, kad tai jauna šalis, kur žmonės kupini energijos viską atrasti iš naujo. Ta energija man truputį primena Izraelį. Žmonės nori viską daryti naujai. Man patinka ši energija. Jie tiesiog tai daro. Kuria naują vietą, nes galbūt senosios jau nebėra. Kad ir kur būtų nukreipta, energija skirta kurti kažką nauja. Tai atsinaujinanti, atkurianti jėga, atsakomybė ką nors iš tikrųjų sukurti ir išsaugoti ateičiai. Šalia to yra dalykai, kuriuos vengiama pamatyti. Tai dualu. Čia jaučiu dualumą.“

Mamos namai

E. Shalev-Gerz su šypsena prisimena tėvus ir neslepia noro sužinoti daugiau apie savo šaknis Lietuvoje: „Mano tėtis kilęs iš Ignalinos. Jis buvo pašauktas tarnauti armijoje, taip išgyveno karą, Hitlerio, Stalino ir kitus režimus. Mane tai visada stebino, nes jis nekentė karo, sakydavo, kad karas yra chaosas, kuriame niekas neprisiima atsakomybių.

O mano mama – iš Alytaus. Yra žinoma istorija apie ją – mano mama buvo mokytoja, su visa klase traukiniu išvažiavusi į Rusiją, į Rytus. Karo metus jie išgyveno miške. Kai mama sugrįžo, savo namuose rado gyvenančius kitus žmones. Kai gyvenome Vilniuje, ji niekada mūsų nenusivežė į savo gimtinę.

Kai buvau pakviesta mokyti Vilniaus meno mokykloje, paprašiau, kad vietoj atlygio būtų surasti mano mamos namai. Norėjau pamatyti, kur ji augo, žaidė. Kai ten nuvykome, negalėjome surasti namo numerio. Tai buvo Užuolankos gatvė. Gatvėje – 30 namų, bet ten nebuvo 25-ojo numerio. Nusprendžiau fotografuoti erdvę už 23-iojo namo. Mes nuolat fotografavome tuščią uždengtą erdvę. Ten buvo ir vaikų žaidimų aikštelė.

Tik vėliau man padėjusio jaunuolio tėtis Petras pasakė, kad 25 numeris egzistuoja. Pasirodo, mes visą laiką fotografavome tą namą, tik to nežinojome. Namas buvo pažymėtas 30-uoju numeriu. Tai istorija apie dingusį namą, kuris iš tikrųjų buvo čia pat. Vėlgi realybės dualumas, leidžiantis įsivaizduoti visas įmanomas istorijas.

Į Alytų daugiau niekada nesugrįžau, bet apie jį sukūriau pasikartojančių tuščios erdvės fotografijų, darytų skirtingais objektyvais iš skirtingų perspektyvų, ciklą.“

Menininkės Esther Shalev-Gerz studijoje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Dvi tapatybės

„Žydų istorija Lietuvoje sudėtinga. Norėčiau, kad Lietuva drąsiai apie tai kalbėtų, rastų būdų su tuo susitaikyti. Kitu atveju šios temos visada jaudins ir reikalaus dėmesio. Kai būnu Vilniuje ir kalbuosi su jaunąja karta, matau, kad jai tai įdomu, nes tai yra jos gyvenimo dalis. Nelengva būti žydu ir išgyventi visą savo tautos istoriją, kurios mokoma mokyklose.

Vyresnėse klasėse per istorijos pamokas atskleidžiama daugiau žydų istorijos detalių. Tai nėra smagu, bet tenka su tuo susitaikyti, nes tai yra dalis tavęs. Istorija tęsiasi ir šiandien, tęsis ir toliau – taip veikia pasaulis“, – sako E. Shalev-Gerz.

Ji pati neseniai patyrė, ką reiškia turėti dvi tapatybes: „Neseniai gavau lietuvišką pasą iš ambasadoriaus Paryžiuje. Tai įvyko pandemijos metu. Galvojau, kad man nesvarbu, kokios valstybės pasą turiu, bet iš tikrųjų dabar kitaip suprantu savo tapatybę. Kai keliauju, kartais pasą naudoju ir jaučiu tą kitą tapatybę, kurios anksčiau visai nejutau. Anksčiau ji priklausė ne man, o mano tėvams. Dabar jaučiu, kaip tai praplečia. Jaučiuosi platesnė, didesnė. Tai keistas, bet geras jausmas.“

Menininkė Esther Shalev-Gerz. Kosto Kajėno  videomedžiagos kadras

Pokytis

Menininkė svarsto, kad atmintis visada bus nauja ir skirsis nuo to, kokia buvo anksčiau. Tai ją žavi. Galbūt todėl ši tema atsispindi daugumoje jos kūrinių: „Darbas su atmintimi labai kūrybingas, nes atmintį visada reikia sukurti. Dėl to turiu problemų fotografuodama. Tada tu tiesiog kažką užfiksuoji ir nebeleidi keistis. Pokytis yra vienas nuostabiausių dalykų.

Kai buvau pakviesta kurti monumentą prieš fašizmą, sakiau, kad man nepatinka monumentai, norėčiau, kad jie pradingtų. Todėl mes sukūrėme tokį monumentą, ant kurio žmonės buvo kviečiami pasirašyti prieš fašizmą. Su kiekvienu užrašu 12 metrų aukščio kolona buvo įleidžiama į mūsų sukurtą šachtą grindinyje. Monumentas pats savaime negali kovoti su fašizmu. Tai turime padaryti mes patys. Ir šiandien matau, kaip tai reikalinga. Monumentas buvo sukurtas prieš keturiasdešimt metų, bet iki šiol kiekvieną savaitę gaunu bent kelias užklausas apie šį kūrinį.

Manau, kad kiekvienas darbas, kurį šiandien matome, yra monumentalus savaime. Ir jiems reikia tokiems būti. Jei norime susitvarkyti su smurto tema, o tai turime padaryti, menininkas neturi vaizduoti smurto. Jei jis jaučia svarbą apie tai kalbėti, įsipareigoja jo nevaizduoti. Kitu atveju tai nėra menas.“

Monumentai

Pokalbiui pasisukus apie atminties įpaminklinimą, E. Shalev-Gerz sako, kad šiandien būtina diskusija apie monumentų ir paminklų aktualumą ir formas.

„Aš augau šalia didžiulių komunistinių paminklų. Šalia jų jautiesi labai mažas. Jie yra dideli, bet neleidžia mums galvoti plačiau. Manau, būtina kurti naujas monumentų formas. Stengiuosi tai įgyvendinti savo darbuose. Neįmanoma turėti visų paminklų, o net jei ir įmanoma, reikia diskutuoti, ką su jais daryti. Galima juos perkelti, kažką pastatyti šalia.

Šiuolaikinis menininkas įsipareigoja kurti naujas formas. Šiandien per lengva rinktis senąsias. Jei statome naujus pastatus, gatves, jas pervadiname, manau, kad ir su monumentais yra tas pats. Yra naujų būdų skaityti istoriją. Mums tereikia diskusijos“, – įsitikinusi menininkė.

Idėja ir medija

Atviras E. Shalev-Gerz žvilgsnis pastebimas ir jos kūrybos principuose bei procese: „Visada sakau, kad svarbiausia neiliustruoti idėjos. Kuo toliau nuo iliustracijos, tuo geriau.

Reikalingas dualumas ir dviprasmybė tam, kad atsisakytume diktavimo. Diktavimas lydi į diktatūrą. Jei paliksime vietos tarp kelių objektų nuspręsti, kas tai yra – o daugelis mano darbų taip ir atsirado – jei tai nebus vienas monolitas, atsiras įtampa, kviečianti žiūrovus reflektuoti asmeninę patirtį.

Kai tik turiu idėją, kurią noriu įgyvendinti, labai gerai į ją įsiklausau. Išmokau, kad turiu jos klausyti. Klausiu jos, kaip ją įgyvendinti. Negaliu ryte nubudusi imti ir nupaišyti piešinį, jei tai nėra apie piešimą. Kas, jeigu dvigubą laikrodį būčiau nupiešusi? Idėja padiktuoja, kokią mediją pasirinkti. Turiu nusilenkti savo idėjai, paprašyti, kad ji ateitų ir pasakytų, kaip ją įgyvendinti. Aš taip dirbu.

Kai panorau tapti menininke, galvojau, kad būsiu skulptorė. Pradėjau mokytis skulptūros meno mokykloje, tada man viskas buvo aišku. Paskui atradau, kad yra kitų būdų kurti skulptūras. Vaizdo įrašai, fotografija, instaliacijos yra tie kiti būdai. Nebūtina visada daryti tai, ką esame įpratę vadinti skulptūra. Per savo karjerą esu padariusi kelias skulptūras iš akmens. Grįžtu prie akmens, kai tik jaučiu, kad idėją reikia užfiksuoti, kur nors įspausti, kad ji išliktų. Akmenyje iškalta istorija išliko iki šių dienų, nes žmonėms ta informacija buvo svarbi. Taigi idėja visada padiktuoja priemonę.“

Menininkės Esther Shalev-Gerz studijoje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Įsiklausymas

Vienas įdomiausių E. Shalev-Gerz darbų – Between Listening and Telling, Last Witnesses, Auschwitz („Tarp įsiklausymo ir pasakojimo, paskutiniai liudininkai, Aušvicas“). Pasak menininkės, tai buvo antras projektas apie klausymąsi ir įsiklausymą.

„Holokausto muziejus „Shoah“ Paryžiuje pakvietė mane sukurti darbą, skirtą 60-osioms išsivadavimo iš Aušvico koncentracijos stovyklos metinėms. Apklausiau 60 išgyvenusiųjų. Norėjau jiems užduoti tris klausimus: koks jų gyvenimas buvo prieš karą, per karą ir po karo? Jie išgyveno, patyrė viską. Leidau jiems kalbėti tiek, kiek jie norėjo.

Kiekvienas jų kalbėjo apie devynias valandas. Nieko neredagavau. Instaliacijai panaudojau tik tylos, prieš jiems atsakant, momentus. Padariau tų tylos momentų po nuskambėjusio klausimo vaizdo įrašų triptiką. Per tylos akimirkas tarp žodžių jie viską prisiminė ir išgyveno iš naujo. Tai, ką jie išgyveno, neturi nieko bendra su žodžiais. Jie man dovanojo pasakojimus, bet prieš pradėdami kalbėti išgyveno tylos momentą, tada permąstė, prisiminė, kas įvyko, kas buvo prieš, per ir po.

Tai buvo labai gražu ir jautru. Šiandien liudininkai senyvi žmonės, bet savo prisiminimuose jie yra vaikai, todėl čia jie ir seni, ir jauni tuo pačiu metu. Tą tylos akimirką jie kalbėjo savo galvose. Tai iš dalies verčia žiūrovą susitikti su savo paties žodžiais ir įvertinti tylos momentą, kuriame visa tai susijungia. Šis darbas nustebino mane pačią. Reikėjo drąsos iškirpti visus jų žodžius“, – pasakoja ji.

Europa be ribų

Menininkė neabejoja – laisva ir atvira Europa labai svarbu. Ji džiaugiasi, kad gali gyventi Europoje be ribų: „Prisimenu tą laikotarpį, kai Europa tapo atvira, kai dingo sienos ir ribos. Kai nebeliko tų ribojimų, norėjau tai atšvęsti sukurdama Europos žemėlapį, pavadinimu Tissage d’Europe („Europos audimas“). Juk kiekvienoje šalyje, į kurią kažkada nukeliavau, palikau siūlą, giją.

Šis darbas įkvėptas tapytojo, kuris tapė žemėlapį skirtingomis spalvomis. Kiekviena šalis buvo nutapyta tik viena spalva, ne šalies vėliava. Tai atrodė labai kviečiančiai, linksmai. Europa atrodė laiminga vieta. Mano žemėlapis buvo nunertas. Jį sudarė skirtingų formų nėriniai. Tai galėjo būti augalo raštas, gyvūno, būdingo tai šaliai, motyvas.

Europa yra senas kontinentas. Čia tiek daug skirtingų laikotarpių atminties, kuri mus persekioja, apsėda, kai tik iškyla pavojus saugumui. Jauni žmonės turi visas galimybes keliauti, studijuoti laisvose ir atvirose šalyse. Jei manęs paklaustų, manau, kad būtent tai ir sukūrė Europą. Tai tikroji Europa be sienų.“

Esther Shalev-Gerz asmeninio archyvo nuotrauka

Sugrįžti į Vilnių

Paklausta apie būsimus projektus, E. Shalev-Gerz džiaugiasi galėdama išduoti, kad netrukus sugrįš į Vilnių: „Mano kaip menininkės gyvenimas įdomus tuo, kad visi mano darbai yra skirtingose vietose: Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dabar turiu projektą ir Lietuvoje. Jis turėtų atsirasti Vilniaus muziejuje. Man labai malonu būti jo dalimi, nes tai yra dalis manęs.

Domėjausi pastatu, kuriame planuojama įkurti muziejų. Dabar jį renovuos, o anksčiau čia buvo botanikos sodas. Man patinka ši istorija, nes botanikos sodas – tai vieta, skirta egzotinius, kitų kraštų augalus auginti vietinėje aplinkoje. Man tai patinka. Radau tokią rožę, kuri atrodo labai trapi. Žinoma, rožė savaime yra trapi, bet jos negalima taip lengvai nuskinti, ji turi aštrius spyglius. Ši rožė buvo atvežta į Lietuvą, jai buvo suteiktas lietuviškas vardas, ir ji tapo lietuviška. Tačiau tą rožę galima rasti ir kitur Europoje. Tai laukinė gėlė, ganėtinai stipri.

Įkvėpta šios minties, sukūriau dvigubos gėlės vizualą, tarsi jas jungtų žiedlapiai. Tai nenatūralu, nes gamtoje tokios gėlės neegzistuoja. Tačiau man patinka, kad tai nenatūralu, magiška. Jei patikrintume Biblijoje, visi stebuklai yra visiška priešingybė gamtai. Man šis projektas irgi stebuklas. Vienai gėlei reikia kitos, kuri yra beveik jos kopija, bet kartu ir kitokia. Kitas dalykas, kuris mane įkvepia kurti, yra magija, kad visi esame skirtingi. Vienintelis dalykas, ką turime bendro – tai skirtumai. Man tai viena didžiausių gyvenimo pamokų, palaikanti net gyvastį.“

Menininkė tikisi, kad ateityje gimtąjį miestą pavyks aplankyti dažniau. „Man patinka į aplankytas vietas sugrįžti vėl ir vėl, ir vėl. Kai atvykstu į naują vietą kurti, greitai ją pamilstu, apsiprantu ir noriu čia apsigyventi. Galbūt ir į Vilnių sugrįšiu vėl jį aplankyti ir pamatyti iš naujo. Galbūt atmintis sugrįš ir tars: „Labas, aš čia.“ Nors nemanau. Žinot, tai labiau kaip ekskursija“, – šypsosi ji.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija.