Milijus Chvolesas. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Pasaulinio garso litvakų menininkai neatsiejami nuo Paryžiaus – kūrėjų traukos centru miestas išliko net ir po XX amžiaus pirmojoje pusėje čia veikusios ir daugelio litvakų namais tapusios École de Paris pabaigos. Tarp pasitraukusiųjų į Paryžių – ir vilnietis dailininkas Rafaelis Chvolesas.

„Nesutikau nė vieno tėvą pažinojusio žmogaus, kuris jo nemylėtų. Jis buvo nepaprastai šiltas žmogus, mėgo pasakoti anekdotus, kurie ilgainiui tapo šeimos istorijomis“, – tėvą prisimena dailininko sūnus MILIJUS CHVOLESAS.

M. Chvoleso namai Paryžiuje – tarsi tėvo paveikslų saugykla. Apsupti Vilniaus ir Paryžiaus vaizdų kalbamės apie R. Chvoleso jaunystę Vilniuje ir pastangas drobėje jį prikelti iš griuvėsių, gyvenimą Varšuvoje tarp intelektualų ir Paryžių kaip vienintelę galimybę išvykti.

Dailininko pradžia

M. Chvolesas pasakojimą apie tėvą pradeda nuo Vilniaus – ten, kur ir prasidėjo būsimojo dailininko gyvenimas: „Tėvas gimė tradicinėje žydų šeimoje. Jo tėvai buvo labai tikintys. Todėl, susidomėjęs daile, savo šeimoje jis tapo tarsi juoda avele. Žydų religijoje menas kaip toks iš principo buvo draudžiamas – negalima atkurti gyvų būtybių, kurias sukūrė Dievas. Jo tėvams nebuvo malonu, kad sūnus užsiima menu. O menu jis susidomėjo anksti, jau būdamas keturiolikos lankė dailės mokyklą.

Mano senelis, kai gyveno Vokiečių gatvėje, turėjo parduotuvę. Taip pat darė iškabas kitoms parduotuvėms. Yra viena istorija apie mano tėvą, toks anekdotas: kai senelis paruošė iškabą vienai iš parduotuvių ir ji dar nebuvo išdžiūvusi, mano tėvas ją sugadino nutapydamas ant viršaus savo piešinį. Taip prasidėjo dailininko Rafaelio Chvoleso gyvenimas.

Jis gimė 1913 metais. 1930-aisiais jau buvo aktyvus žydų menininkų grupės Jung Vilne dalyvis. Organizacija tais laikais buvo gerai žinoma, jai priklausė ir Abraomas Suckeveris, Samuelis Beilis-Legis, pastarieji ir po karo liko artimi Rafaelio draugai. Jung Vilne buvo žydų kultūrinis judėjimas. Ten buvo ir keletas dailininkų. Beje, labai gerų. Jiems visiems svarbiausia buvo menas. Taip pat ir žydų menas, į kurį jie atidžiai, dėmesingai žiūrėjo. Nors menininkai buvo kairių politinių pažiūrų, tarsi pusiau ateistai, žydų tradicijos jiems buvo labai svarbios. Šis meninis judėjimas ir dabar laikomas pagrindiniu tos epochos žydų kultūriniu judėjimu.“

Dailininkas Rafaelis Chvolesas. Šeimos archyvo nuotrauka

Milijus Chvolesas. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Tremtyje

Dailininko sūnus sako, kad nuo Holokausto ir mirties tremtyje tėvą išgelbėjo lemtingas atsitiktinumas: „Kai prasidėjo karas ir vokiečiai užpuolė Lenkiją, o Sovietų Sąjunga užėmė Vilnių, tėvas pradėjo dirbti dailės mokyklos direktoriumi Vileikoje (dabar Baltarusija). Vokiečiams užpuolus Rusiją, jis buvo parodoje Minske. Būtent tai jį ir išgelbėjo. Visa jo šeima Vilniuje pateko į getą.

Tėvą, kaip ir daugumą Lietuvos gyventojų, patekusių į vokiečių nelaisvę, ištrėmė į Sibirą. Ten jis papuolė į statybų batalioną – statė geležinkelį kažkur Sibire. Tai buvo baisios gyvenimo sąlygos, žmonės mirė kaip musės. Tėvas šiek tiek užsidirbdavo darydamas sargybinių, kareivių, kurie juos stebėjo, portretus. Už tai jis galėjo nusipirkti šiek tiek papildomos duonos.

Tuo metu mūsų mama, dirbusi žurnaliste Maskvoje, buvo evakuota į Krasnye Baki miestą. Ten ji buvo kultūros namų direktorė. Ji sužinojo, kad kažkur netoli geležinkelio statybose yra kažkoks dailininkas. Jai reikėjo dekoratoriaus, ir ji paprašė su juo susitikti. Taip mama ir susipažino su tėvu. Jam jau buvo prasidėjęs plaučių uždegimas, todėl šis jų susitikimas išgelbėjo tėvui gyvybę. Karo pabaigoje jie persikėlė į Maskvą, bet, kai tik Vilnius buvo išvaduotas, tėvas iš karto ten nuvažiavo.“

Kuo greičiau sugrįžti

M. Chvolesas sako, kad tėvas buvo vienas pirmųjų, po karo grįžusių į Vilnių. Tam buvo kelios priežastys. „Pirmiausia į Vilnių jis važiavo tam, kad sužinotų, kas atsitiko jo šeimai. Tuo metu dar nebuvo tiksliai žinoma, ką vokiečiai darė užimtose teritorijose. Jis rado dvi seseris, išgyvenusias Holokaustą. Taigi pirmas jo tikslas buvo rasti savo šeimos pėdsakus.

Kai jis ten nuvyko, pamatė, kas atsitiko su miestu, ir tapo dokumentalistu. Tėvas buvo vienintelis žmogus, nupiešęs 1945-ųjų Vilniaus, Vilniaus geto paveikslus. Žinoma, buvo padarytos ir nuotraukos. Bet meninių kūrinių niekas, išskyrus jį, nepadarė. Jis sukūrė visą ciklą apie žuvusį miestą, skirtą ne tik tautai, bet ir miestui kaip gyvai būtybei“, – pasakoja jis.

Pasak sūnaus, R. Chvolesas kurį laiką gyveno tarp Vilniaus ir Maskvos: „Mama liko Maskvoje, todėl tėvas labai dažnai ten važinėjo. Tačiau gyveno Vilniuje, net įstojo į universitetą studijuoti meną, nes reikėjo gauti diplomą. Jis mokėsi kartu su Augustinu Savicku. Jie jau buvo suaugę žmonės, bet studijavo. Be to, Vilniuje liko arba sugrįžo gana daug tėvo draugų. Apsuptas jų, jis galėjo gyventi intelektualiai turtingą gyvenimą, nors materialine prasme laikai buvo sunkūs.

Tėvas taip pat dalyvavo sudarant „Juodąją knygą“. Paties dokumento pavadinimas nusako, kad kalbama apie tai, kas įvyko Vilniuje karo metais. Knyga buvo sudaroma pogrindyje. Maskvoje šioje veikloje dalyvavo ir Ilja Ehrenburgas. Dažnai į Maskvą važinėjantis tėvas perveždavo dokumentus, įrodymus apie tai, kas vyko vokiečių okupuotose žemėse su žydų tauta.“

Milijaus Chvoleso asmeninio archyvo nuotrauka

Rafaelio Chvoleso tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka

Milijaus Chvoleso asmeninio archyvo nuotrauka

Rafaelio Chvoleso tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka

Varšuva

Galimybe išvykti į Lenkiją Chvolesų šeima pasinaudojo paskutinę akimirką: „1942 metais buvo sudarytas susitarimas tarp Anderso (Lenkijos vyriausybės Londone vadovo) ir Stalino, kad visi prieškariniai Lenkijos piliečiai galės po karo grįžti į Lenkiją. Tėvas iki karo buvo Lenkijos pilietis Vilniuje. Tai buvo įmanoma padaryti iki 1959-ųjų. Tais metais mes ir išvykome.

Vilniuje tėvui kaip dailininkui nebeliko jokių kitų perspektyvų, tik tapyti Stalino ir Lenino portretus ant penkiaaukščių. Jis galėjo dirbti nebent, kaip tada buvo sakoma Rusijoje, sau, „į dėžę“. Todėl ryžosi išvykti. Išvykti tėvai nusprendė paskutiniu momentu.“

M. Chvolesas pateisina tėvo sprendimą pasilikti Varšuvoje ir nesitraukti į Izraelį paskui ten emigravusias seseris: „Lenkijoje jis pateko į labai gerą aplinką. Varšuvos periodas, dešimtmetis nuo 1959-ųjų iki 1969-ųjų, buvo pats įdomiausias tėvo gyvenime. Varšuvoje tuo metu buvo susibūrusi nemaža dalis iš Vilniaus atvykusių žydų. Taip pat ir Varšuvos žydų. Jie buvo gerai organizuoti, turėjo savo bendruomenę, kuri rūpinosi Lenkijos žydų kultūra. Organizacija turėjo neblogų finansinių išteklių ir veikė visoje Lenkijoje. Tėvas buvo gerbiamas, gyvenimo kokybė buvo nepalyginamai geresnė čia nei Vilniuje. Jis galėjo keliauti. Būtent šiuo Varšuvos laikotarpiu jis sukūrė didžiąją dalį svarbiausių savo darbų.“

Dalininkas Rafaelis Chvolesas (centre). Šeimos archyvo nuotr.

Gyvenimo pagrindas

Pasak M. Chvoleso, nors tėvas mažai pasakodavo apie karą ir savo išgyvenimus, istorija išmokė svarbiausių gyvenimo pamokų: „Tai yra užrašyta žydų genuose. Niekuo negalime būti tikri. Niekuo. Po to, ką tėvas išgyveno karo metu, kas nutiko jo šeimai, jis jau turėjo gyvenimo pagrindą – svarbiausia tai, kas yra galvoje. Kodėl visiems žydų vaikams svarbiausia buvo mokytis? Nes to iš tavęs niekas neatims, tai visada bus tavo gyvenimo pagrindas. Tėvą gyvenimas išmokė, kad reikia turėti jėgų prisitaikyti kitoje visuomenėje. Žinoma, jam buvo sunku. Kaip ir man buvo sunku išvykti iš Lenkijos.

Iš Lenkijos išvykome 1969-aisiais, nes pasikeitė politika. Po Šešių dienų karo Izraelyje į žydus buvo žiūrima kaip į penktąją koloną. Mums pasakė: „Išvažiuokite.“ Už tai aš jiems dėkingas. Man vis dėlto atrodė, kad išvykusiems daugiau perspektyvų nei tiems, kurie liko Lenkijoje.“

Milijaus Chvoleso namuose. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Meno pasaulio centras

M. Chvolesas sako, kad Paryžius tėvui buvo vienintelis pasirinkimas. „Tėvas buvo pagal Europos tapybos tradicijas išauklėtas dailininkas. Jam meno pasaulio centras buvo Paryžius. Tėvas atvyko ne į Prancūziją, o į Paryžių. Jis galėjo vykti į Izraelį, Švediją, JAV, Australiją. Bet jam egzistavo vienintelis miestas – Paryžius. Tai buvo jo miestas, jis jį dievino. Tai matyti ir jo darbuose apie Paryžių.

Į Paryžių atvykome 1969-aisiais. Tada čia dar buvo labai daug žydų, kalbėjusių jidiš, greitai atsirado naujų draugų, buvo daug kultūrinių bendruomenių. Jos visos labai pagarbiai žiūrėjo į tėvą. Varšuvoje aplinką, kurioje jis gyveno, sudarė intelektualai. Paryžiaus žydų bendruomenėje buvo rašytojų ir dailininkų, bet daugiausia amatininkų, turėjusių parduotuves, mažas įmones. Tai jau nebebuvo toks pat intelektualinis lygis kaip Varšuvoje.

Tėvas labai mylėjo savo darbą. Per dieną jam skirdavo apie 10 valandų. Jo darbo diena buvo neįprasta – keldavosi po pietų, guldavo apie penktą valandą nakties. Paryžiuje turėjo savo studiją. Bet mes jau buvome per dideli, kad jam trukdytume. Mačiau, kaip tėvas dirbo, kartais jam padėdavau“, – prisimena M. Chvolesas.

Nors nuo 1990-ųjų R. Chvolesas jau galėjo nesudėtingai keliauti, pats į Vilnių taip ir nesugrįžo: „Manau, kad jis nenorėjo sugadinti to prieškarinio Vilniaus vaizdo, kurį saugojo savo prisiminimuose. Išvykimas jam buvo tarsi išvarymas iš rojaus. Jis žinojo, kad sugrįžęs jau neras to rojaus, to, kas buvo. Kažkada siūliau jam važiuoti kartu. Jis atsisakydavo. Jis buvo tikras, kad nusivils.“

M. Chvolesas prisipažįsta, kad sumanymas pervežti tėvo darbus į Vilnių ir čia įkurti jo vardo muziejų buvo jo ir brolio sprendimas: „Nesu tikras, ar po viso to, ką išgyveno, tėvas būtų norėjęs muziejaus Vilniuje. Bet su broliu manėme, kad jo vieta yra ir Vilniuje, ir niekas negali to iš jo atimti. Todėl nusprendėme, kad dalis jo darbų turi būti čia.“

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija.