Tami Notsani | Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Ryšį su Lietuva iš Izraelio kilusi vizualaus meno kūrėja TAMI NOTSANI atrado kurdama dokumentinį filmą apie savo senelį – Vilniuje augusį dramaturgą ir rašytoją Lazare’ą Kobrynskį. Kartą jau apsilankiusi Vilniuje, fotografė norėtų čia sugrįžti vėl, geriau pažinti savo šaknis, rasti atsakymus į rūpimus klausimus.

Šiuo metu Paryžiuje gyvenanti T. Notsani sako, kad būtent filmas apie senelį tapo judviejų jungiamąja grandimi. „Filmas leido geriau jį pažinti. Supratau, kad esame panašūs“, – sako menininkė, pakreipdama pokalbį savo ištakų link.

T. Notsani kūryboje gausu temų, iš dalies formavusių jos asmenybę. Asmeninę patirtį menininkė pritaiko ieškodama naujų būdų ką nors pasakyti. Kaip pati mini, kuria ir fiksuoja tik tai, kas rūpi. Menininkės studijoje kalbamės apie prigimtį kurti, pasivažinėjimą karusele, kartų ryšį, patirtį kariuomenėje ir fotografiją karinių konfliktų metu.

Sprendimas

Biochemikės ir inžinieriaus šeimoje užaugusi T. Notsani juokauja, kad fotografijos studijos buvo neplanuotas ir netikėtas sprendimas jos gyvenime: „Prieš fotografiją studijavau chemijos inžineriją. Šeimoje man sakydavo, kad menininkai gyvena skurdžiai, negalima iš meno užsidirbti gyvenimui. Mokykloje man sekėsi tikslieji mokslai, o kai Izraelyje turėjau atlikti dvejų metų karinę tarnybą, nusprendžiau dirbti mechanike. Taigi jau turėjau šiokios tokios darbo patirties. Turėjau užsidirbti ir daryti tai, kam pritartų mano šeima. Pasirinkau kažką tarp to, ką darė mano mama ir tėtis – cheminę inžineriją. Po dvejų studijų metų vienas draugas, besiruošdamas studijuoti Bezalelio menų ir dizaino akademijoje Jeruzalėje, paskatino ten stoti ir mane. Nusprendžiau pabandyti. Įstojau ir atgal nebegrįžau. Pamaniau, gal nebūsiu labai turtinga, bet bent jau darysiu kažką prasmingo ir kūrybiško. Kartais gyvenime reikia priimti sunkius sprendimus.“

Menininkės Tami Notsani studijoje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Pasakoti vaizdais

Prasmę fotografė randa šeimos, santykių, kartų kaitos, istorijos, laisvės temose. „Mane domina žmonijos pokyčiai, revoliucija. Nuo 2000-ųjų iki 2023-iųjų fotografavau Izraelio ir Palestinos kraštovaizdžius. Bandžiau suprasti, kaip žmonės ir karas juos keitė. Padariau nuotrauką, kurios objektu tapo nuo atrakcionų nukritusi ir į paplūdimį nusiritusi Mikimauzo galva. Nors nematome karo tiesiogiai, jis čia yra. Tai karo pasekmės. Tam tikra prasme – tai sudužusių svajonių simbolis.

Tai yra jautrus, emocionalus požiūris į teritorijas. Ne visada tai apie tikrą grožį. Istorikai tiria dokumentus, rašo tekstus. Aš tai darau fotografuodama vaizdus. Tai kitoks būdas kalbėti apie rūpimus dalykus. Man tai atrodo prasminga“, – svarsto T. Notsani.

Menininkė prisipažįsta, kad fotografuoti karinių konfliktų metu sudėtinga: „Jau daugiau nei metus neužsiimu analogine fotografija. Manau, tai nutiko po spalio septintosios. Kažkas žmonijoje sugedo. Turiu sugalvoti, kaip daryti naujas nuotraukas, kai dabar vyksta tiek daug blogų dalykų. Pradžioje buvo žudomi žydai, dabar – žmonės iš Gazos ir Libano. Sudėtinga tęsti gyvenimą taip, lyg nieko nebūtų nutikę, kai žmonės žūsta dėl nieko.“

Tami Notsani fotografija

Tami Notsani fotografija

Tami Notsani fotografija

Ritualas

Karo tema kūrėjai artima. Pati, tarnavusi Izraelio kariuomenėje, pastebi, kad ne visi supranta, ką tarnaujantiems jaunuoliams tenka patirti: „Daugumai iš jų tik 18 metų. Jie ten gauna uniformą ir kitus naujus asmeninius daiktus. Tai labai skausmingas ritualas. Įstojus į kariuomenę, pirmiausia gauni naujus daiktus ir medalioną su įspausta tapatybe, kariuomenėje gautu numeriu. Tik tada supranti, ką tas ritualas reiškia – jau nebesi civilis ir gali žūti atlikdamas užduotį. Turi čia pat atsisakyti savo paaugliško gyvenimo su šukuosenom ir nuosavais rūbais. Esi įtrauktas į kelią, kurio nepasirinkai.“

Naujausia T. Notsani paroda pasakoja Prancūzijos kariuomenėje tarnavusių moterų istorijas. „Affaires Personnelles („Asmeniniai reikalai“) parodos pavadinimas yra tarsi žodžių žaismas. Tai tarsi asmeniniai daiktai, bet kartu ir reikalai. Šįkart prancūzų kariuomenės archyve ieškojau liudijimų apie tarnavusias moteris. Norėjau parodyti, kad, nutolus nuo pagrindinio, įprasto diskurso apie karą ir karininkus, daug žinių pateikiama ir apie moteris. Net jei daug apie tai nekalbame. Parodai surinkau tų vaizdų kolekciją, kurią sudėjau į 310 stalčiukų. Juose galima rasti asmeninių daiktų, nuotraukų. Tai tarsi archyvas, kurio medžiagą perteikiau ir per savo pačios patirtį.

Kurdama parodą prisiminiau dalykus, apie kuriuos negalvojau jau 30 metų. Pavyzdžiui, kad vyrai kariniame jūrų laivyne yra labai prietaringi. Jie galvoja, kad moteris laive yra blogas ženklas, pranašaujantis nesėkmę. Iš pradžių manęs nenorėjo įsileisti į savo laivus. Kai pagaliau galėjau dirbti, jie nebenorėjo, kad kas kitas užimtų mano vietą. Šiandien daug kalbame apie feminizmą ir moterų vietą pasaulyje“, – pasakoja ji.

Menininkės Tami Notsani paroda Affaires Personnelles („Asmeniniai reikalai“). Asmeninio archyvo nuotrauka

Karuselė

Kita menininkei svarbi tema – kartų kaita. T. Notsani skatina kurti ryšį tarp jaunimo ir senjorų, kviesdama pasisupti karusele: „Tour de manège galima išversti kaip Merry go-round („Linksmas pasivažinėjimas karusele“). Paprastai esame įpratę ten matyti vaikus, o aš norėjau visą dėmesį skirti senoliams. Supantis jų stotas pasikeitė – iš senyvo kūno jie virto vaikais. Kai tik karuselė pradėjo suktis, dingo visi iki tol matyti judėjimo sunkumai. Jų džiaugsmas buvo toks artimas.

Mums nereikia kategorizuoti. Visuomenėje senjorams nėra pakankamai vietos, nesistengiama kurti ryšio tarp kartų. Manau, kad tai kenkia visuomenei, tai mus skurdina. Kartu gyvenantiems žmonėms labai svarbi tarpusavio sąveika.“

Senelis

Su savo seneliu T. Notsani ryšį atkūrė per filmą: „Aš nelabai jį pažinojau, todėl norėjau sužinoti, kas jis buvo. Pati esu menininkė, mano senelis – irgi, todėl man svarbu suprasti jo praeitį, nors mūsų gyvenimai labai skirtingi. Vaikystėje negalėjau jo suprasti, nes kalbėjome skirtingomis kalbomis. Aš kalbėjau hebrajiškai ir truputėlį angliškai, o jis – prancūziškai, lenkiškai, rusiškai. Nė viena tų kalbų aš nekalbėjau. Filmo kūrimas privertė geriau jį pažinti. Net jei šiandien jo nebėra, išliko jo darbai, kūryba.“

L. Kobrynskis užaugo Vilniuje, vėliau studijavo Varšuvoje. Antrojo pasaulinio karo metais žydų kilmės dramaturgas buvo priverstas trauktis svetur. „Staiga gyvenimą reikėjo pradėti iš naujo kitoje šalyje, kalbančia kita kalboje. O kalba yra vienas pagrindinių mūsų įrankių, ypač kai esi rašytojas. Prancūzijoje jis pradėjo dirbti būdamas penkiasdešimties.

Jis stengėsi analizuoti pasaulį, karus, išgyvenimo temą per savo paties patirtį, kelią kitose šalyse ir kultūrose. Pasaulėžiūra ir skirtingos kultūros suformavo jo asmenybę. Labai anksti pradėjo rašyti apie Holokaustą, kai žmonės visiškai nenorėjo apie tai domėtis ir buvo tai beužmirštantys. Express-liberté (L’) („Laisvės išraiška“) – viena svarbiausių jo parašytų pjesių“, – sako menininkė.

Tami Notsani senelis Lazare Kobrynski. Asmeninio archyvo nuotrauka

Migruoti

T. Notsani svarsto – galbūt migracija užkoduota jos šeimos tapatybėje: „Mūsų šeima dėl tėčio darbo taip pat daug keliavo. Vienus metus praleisdavome Nepale, kitus – Brazilijoje. Manau, tai irgi darė įtaką mano supratimui apie skirtingas kultūras, istorijas. Nors mano kūryba daugiausia remiasi dokumentika, visada mėginu apčiuopti gijas iš kitų kultūrų, istorijų ir naratyvų.“

Paklausta, ką jai reiškia Paryžius, fotografė sako, kad čia jaučiasi emigrante: „Nesijaučiu kaip pabėgėlė, čia esu ne imigrantė, o emigrantė. Paryžius yra gera vieta dirbti. Čia geros sąlygos kurti. Šiandien būtų per sudėtinga tai daryti ten, kur užaugau.“

Vilnius

T. Notsani su šeima neseniai lankėsi Vilniuje, bet norėtų čia sugrįžti ir vėl: „Mums tai buvo svarbu. Keliavo trys kartos: mama, aš ir mano vyras su mūsų jauniausiu sūnumi. Supratau daugiau apie tai, iš kur mes kilę, ką šis miestas ir šalis patyrė. Šiandien Vilniuje gyvena tūkstantis žydų tautybės žmonių, o kažkada čia buvo Šiaurės Jeruzalė. Kaip žmonės gali gyventi su tokia istorija? Ką šiuolaikinei visuomenei reiškia gyventi mieste, kuriame gyveno daugybė žydų, o dabar jų beveik neliko? Jaučiu, kad privalau ten apsilankyti dar kartą, nes yra kažkas, ką turiu surasti ir pasakyti, kad galėčiau judėti toliau.“

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija.