Stanislovo Filiberto Flerio fotografija | Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka

Meilė Vilniui vienija daugelį čia gyvenusių ir kūrusių įvairių laikmečių ir tautybių menininkus. Iš pradžių drobėje, vėliau ir nuotraukų negatyvuose atsiradę Vilniaus vaizdai – ne tik gražūs, bet ir svarbūs istorijos dokumentai.

Apie vieną žymiausių Vilniaus fotografų pasakoja fotografijos istorikas DAINIUS JUNEVIČIUS. Sakydamas, kad dažnai istorinės Vilniaus nuotraukos yra atpažįstamos, tačiau apie jų autorius žinoma mažai, istorikas kviečia į pažintį su Stanislovu Filibertu Fleriu (lenk. Stanisław Filibert Fleury).

„Pirmiausia kyla klausimas, kodėl jo tokia pavardė“, – kelia klausimą D. Junevičius ir čia pat atsakymo ieško S. F. Flerio giminės istorijoje. Pupojų kaime netoli Vilniaus 1858 m. gimusio menininko šaknys – Lenkijoje. Visgi D. Junevičius sako, kad istorikai vienareikšmiškai dėl to nesutaria.

Būsimajam tapytojui ir fotografui nemažą įtaką formuojant pažiūras ir meilę menui turėjo tėvas, pats kolekcionavęs paveikslus. D. Junevičius pasakoja, kad S. F. Fleris savo gyvenimo kelią rinkosi jauname amžiuje: „Dar būdamas šešiolikos Fleris pradėjo mokytis Vilniaus piešimo mokykloje. Ten jam neblogai sekėsi, bet paskui pasirinko fotografiją ir pradėjo mokytis pas Aleksandrą Strausą (lenk. Aleksander Władysław Strauss). Strausas tuo metu Lietuvoje jau buvo svarbi figūra visos Lietuvos fotografijos istorijoje – baigęs Sankt Peterburgo karališkąją dailės akademiją, grįžo į Lietuvą ir tapo pirmuoju dailininku, pasirinkusiu fotografo kelią. Mokytojo pėdomis sekė ir Fleris.“

Trauka Vilniui ir jo žmonėms

Pasak D. Junevičiaus, S. F. Fleris, iš pradžių su kolegomis buvęs fotoateljė bendraturtis, o vėliau ir savarankiškai įkūręs studiją, iki gyvenimo pabaigos išliko vienu aktyviausių Vilniaus fotografų.

„Jo veiklą galima dalinti į dvi puses: jis buvo portretinės ateljė savininkas, bet žavėjosi vietovaizdžio fotografija po atviru dangumi, gryname ore. Atrodo, kad Fleris fotografavimu studijoje rūpinosi mažiau, tą darbą užleisdavo savo mokiniams ir darbuotojams, o pats leisdavosi po Vilnių ir jo apylinkes. Dėl to jis išsiskiria iš kitų to meto Lietuvos fotografų.

Jį domino Vilnius, Vilniaus vaizdai, Vilniaus žmonės. Tai nebuvo pelningas užsiėmimas lyginant su darbu studijoje. Fotografavo savo malonumui. Greičiausiai galėjo honorarus gauti už spaudoje išspausdintus vaizdus, už vaizdus, kurie būdavo panaudojami atvirukams. Jis pats buvo išleidęs fotografuotų Vilniaus vaizdų albumus“, – pasakoja D. Junevičius.

Naujosios fotografijos pradininkas Lietuvoje

D. Junevičius pažymi, kad su S. F. Flerio karjeros pradžia fotografijos istorijoje įvyko lūžis: „Kai jis pradėjo fotografuoti, jau buvo išrastos ir plačiai naudojamos sidabro pomido plokštelės. Iki tol fotografai patys turėdavo pasigaminti negatyvus, o pati fotografija buvo ne tokia prieinama. Nors visi, kas galėjo sau leisti, nusifotografuoti galėdavo, ne kiekvienas galėjo užsiimti fotografija.

Apie 1880–1883 m. Lietuvoje pradėjo plisti naujoviškos kameros ir negatyvai. Tokia fotografija vadinama momentine. Tapo lengviau užfiksuoti judančius momentus, einantį ar bėgantį žmogų, nes sutrumpėjo išlaikymas.“

Tarp S. F. Flerio darbų atsirado ir nemažai stereoskopinių fotografijų. Anot D. Junevičiaus, toks fotografavimo būdas jį išskyrė iš kitų fotografų: „Be to, kad vietovaizdžius fotografavo paprasta plokščia kamera, jis buvo vienas iš nedaugelio vilniečių fotografų, kurie darė 3D nuotraukas.“

Stanislovo Filiberto Flerio fotografija | Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo nuotrauka

Stanislovo Filiberto Flerio fotografija | Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo nuotrauka

Vilniaus dokumentavimas

S. F. Fleris yra vienas pirmųjų fotografų, kurio darbais remiantis galima atkurti senojo miesto vaizdą. D. Junevičius atkreipia dėmesį, kad S. F. Flerio darbai dar negalėtų būti priskiriami meninei fotografijai, tačiau jo talentas išsirinkti fotografijos objektą, fiksuoti siužetus ir kurti kompozicijas lėmė tai, kad šiandien jo palikimas – gražus istorinis vaizdo dokumentas.

„Bet tai nėra vien dokumentas, tos nuotraukos yra estetiškai gražios. Momentinė fotografija jam leido fotografuoti žmones, žmonių grupes, jų judėjimą, todėl pasirenkami geri nuotraukų siužetai. Pavyzdžiui, Verbų sekmadienio rytą jis eina per Vilnių ir fotografuoja verbas pardavinėjančius ir perkančius žmones. Arba vaizdai iš gyvenimo gimtuosiuose Pupojuose, į kuriuos važiuodavo vasaroti.

Stereoskopinėse nuotraukose taip pat įdomūs Vilniaus vaizdai, šios nuotraukos jautrios. Yra gražių scenų, fotografuotų žiemą. Yra nuotraukų ir iš aukštai, pavyzdžiui, Vilniaus vaizdas iš Subačiaus gatvės. Fotografija rodo, kaip Vilnius pasikeitė“, – pasakoja D. Junevičius.

Nors S. F. Flerio darbai dažniau vertinami kaip Vilniaus dokumentacija, D. Junevičius neslepia, kad jie rodo fotografo meninį pasirengimą ir skonį, kuriuos pritaikė fotografijoje.

Stanislovo Filiberto Flerio fotografija | Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka

Stanislovo Filiberto Flerio fotografija | Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka

Stanislovo Filiberto Flerio fotografija | Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka

Griežtas mokytojas ir geras kaimynas

D. Junevičius teigia, kad S. F. Flerio atvejis kultūros istorikams reikšmingas todėl, kad apie jį daugiau sužinome iš liudininkų, amžininkų: „Turime daug žinių apie jo būdą, netgi namus. Jis niekad neatsisakė savo pomėgio piešti, lieti akvareles, domėjosi daile, vaikščiojo į parodas, rinko knygas. Jis buvo įdomus, plataus akiračio žmogus.

Yra išlikę jo dukros, kuri taip pat buvo dailininkė, atsiminimai. Taip pat fotografo, Flerio mokinio Jono Strazdo atsiminimai, kuriuose jis pabrėžė, kad Fleris buvo augęs lenkiškoje aplinkoje, ir, nors jo lietuviškumą toleravo, kartą pavėlavus į darbą mokytojas pasakė jo lietuvišką orumą įžeidusią pastabą.

Yra ir Vilniaus rašytojo Juzefo Mackevičiaus prisiminimai apie apsilankymus fotografo namuose. Mackevičiaus tėvai gyveno netoli Bernardinų kapinių, netoliese ten augo ir Fleris. Vėliau jis pasistatydino namus Rasų kolonijoje. Tas namas yra išlikęs. Taigi jie buvo kaimynai, vieni pas kitus lankėsi. Flerio namuose buvo daug papūgėlių, piešimo studija. Mackevičius rašo, kad visada ant stalo būdavo padėta vaišių svečiams. Tai labai šilti prisiminimai.“

Išlikęs atmintyje

Paklaustas apie S. F. Flerio įamžinimą šiandien, D. Junevičius sako: „Didžiausią darbą bandydamas sugrąžinti Flerio fotografijas į mūsų gyvenimus atliko Lietuvos nacionalinis muziejus – jame saugoma didžioji dalis jo nuotraukų, muziejus taip pat yra išleidęs jo nuotraukų albumą.

Be to, kad Nacionaliniame muziejuje saugoma daug fotografo nuotraukų, dalis jo palikimo pateko ir į Gdanską, kur išsikraustė jo našlė. Gdanske buvo surengta viena ankstyviausių Flerio darbų parodų. Paskui ji buvo perkelta ir į Vilnių.

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Tos nuotraukos daug kur naudojamos ir daug kur plinta, tik žmonės mažai žino apie jų autorių. Nors jis nėra visai užmirštas, galėtų būti pagerbtas labiau.“

Stanislovas Filibertas Fleris yra palaidotas Bernardinų kapinėse, kurias pats yra ne kartą fotografavęs. D. Junevičius sako, kad kapas prižiūrimas, vadinasi, dar yra žmonių, kuriems S. F. Fleris gyvas ir svarbus.

Už pagalbą rengiant vaizdo pasakojimą dėkojame Dainiui Junevičiui ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui.

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.