Adomynės dvaras. Kampinio plano rūmai ir liaudiškai interpretuotas klasicizmas

Reklama

Laisvalaikis
Mėgstantiems keliones
Kelionės po Lietuvą
Adomynės dvaras. Kampinio plano rūmai ir liaudiškai interpretuotas klasicizmas

Publikuota: 2024 m. 12 birželio d. 16:12

Ugnė Gavelytė, Martynas Stankevičius, Kostas Kajėnas

Adomynės dvaras | Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Medinė dvarų architektūra Lietuvoje klestėjo net ir keičiantis laikotarpiams bei jų diktuojamoms madoms. Pavyzdžiui, su klasicizmu atėjusi mūrinių statinių tradicija buvo interpretuojama ir pritaikoma medinių dvarų architektūroje. Toks išskirtinis yra ir Kupiškio rajone įsikūręs Adomynės dvaras.

Dvaro šeimininkų pavardėmis besivadinusi vietovė

Adomynės vietovė ne visada taip vadinosi – iki XVIII a. pabaigos čia buvo Mažieji Aluotėliai, palivarkas, priklausęs Pliaterių Aluotos dvarui. Mažame Aluotėlių dvarelyje stovėjo nedidelis kuklus pastatas, kuriame gyveno palivarko valdytojas.

Pliateriams įsiskolinus, dvarą teko perleisti Jonui Žurauskiui, tada vietovė buvo pavadinta Jonava. Adomyne ši vieta pradėta vadinti tik nuo XX a. pradžios, kai dvare įsikūrė Adomas Vilėniškis.

Dvarelio pastatas išgražėjo čia šeimininkaujant J. Žurauskiui. Tikėtina, kad pats J. Žurauskis iki tol jokio dvaro neturėjo, nebuvo labai turtingas bajoras. Tačiau nuo 1821 m. jo valdomas dvaras didėjo ir gražėjo. Maždaug XIX a. pradžioje J. Žurauskis turėjo apie du tūkstančius dešimtinių žemės, dvarelis išaugo į stambų dvarą.

Tikriausiai būtent J. Žurauskis ir rekonstravo šį dvarą. Architektūroje matyti didelės šeimininko ambicijos, noras gyventi ir pasirodyti kuo plačiau. Mažasis dvarelis nebuvo nugriautas, tik praplėstas: viename gale buvo pristatytas koridorius su įvairiomis paprastesnėmis patalpomis, skirtomis šeimynai ar paties savininko individualioms reikmėms, o kita kampu pristatyta dalis buvo reprezentacinė, puošni, su atskiru įėjimu ir veranda su vaizdu į tvenkinį.

Būtent šioje rūmų dalyje visos patalpos labai puošnios. Iki mūsų dienų išliko labai vertingų sienų tapybos fragmentų, parketai, įspūdingos krosnys.

Dvarą paveldėjęs J. Žurauskio sūnus, taip pat Jonas, toliau jį pildė ir puošė. Kaip ir visi dvarai, taip ir šis negalėjo būti vienalaikis – kiekvienas jo savininkas stengdavosi puoselėti ir puošti jį pagal to meto madas bei norus. Po J. Žurauskio sūnaus mirties dvaras atiteko jo seserims. Šios didžiąją dvaro dalį su pastatais pardavė Vilėniškiams. Įsikūrę jie tęsė dvarininko tradicijas, prižiūrėjo jo statinius. Adomas Vilėniškis netgi fundavo bažnyčią, statomą XX a. pradžioje.

Rekonstruoti kampinio plano klasicistiniai rūmai

Dvaro rūmai – klasicizmo statinys, nors senoji jų dalis ateinanti dar iš XVIII a. Įdomu, kad netradicinis kampinis rūmų planas nėra būdingas klasicizmui. Šiame laikotarpyje dominuoja simetrija ir lakoniškumas, aiškus tūris. Tačiau šiuo atveju turime kampinio plano pastatą, susiformavusį dėl rekonstrukcijos. Tačiau detalės išduoda klasicizmą: pagrindinis fasadas simetriškas, jo centre buvusi dviaukštė dalis užbaigta dviaukščiu portiku, kuris iki šių dienų neišliko. Aiški simetrija – centre durys, abipus vienodas langų skaičius, stogas gan lėkštas ir pusvalminis, iki XX a. pradžios dengtas gontais, vėliau – skarda.

Šiuo metu dvaro rūmų apkalimas nėra teisingas. Su klasicizmu atėjęs mūrinių statinių bumas paskatino lietuvių bajorus sekti šia mada, o mūriniai pastatai tapo prestižu, todėl daug medinių statinių imituodavo mūrą. Nuo to priklausė rūmų apkalimas – lygiomis lentomis, kampuose esančios lentelės imituodavo rustus, o langų apvadai „skandinami“ toje pačioje plokštumoje, kaip ir apkalimas, kad nudažius vaizdas atrodytų vientisas, sudarantis vieną plokštumą.

Šiame pastate įdomūs profiliuoti, bet „skandinti“ langų apvadai. Visi langai turi klasicizmui būdingas langines. Tačiau restauracijos metu šiek tiek pasikeitė langų proporcijos, gal net dingo jų savitumas. Taip pat nėra klasicizmui būdingo apkalimo, kai ant siūlių iškalamos medinės juostelės. Autentiškas apkalimas išlikęs namo verandoje, kuri buvo pristatyta vėliau, o dalis sienos buvo po stogu, todėl stipriai nesusidėvėjo. Verandoje yra išlikusios senos lentos su kalvio darbo vinimis. Užpakaliniame fasade taip pat bandyta atkartoti senąjį lygų apkalimą, bet tam neužteko lėšų.

Nors išorė atrodo gan primityvi, kartu ji labai savita. Pastatas išsiskiria iš daugelio to laikotarpio statinių. Tai galėjo lemti ir tai, kad jis buvo rekonstruojamas, o ne absoliučiai naujai statomas.

Mažos detalės ir liaudiškai interpretuotas klasicizmas

Iš pirmo žvilgsnio neįspūdingas, nedidelis, tradicinis medinis dvarelis saugo daug autentiškų elementų. Apie dvarą daug medžiagos nėra – tai nebuvo stambus dvaras, ilgą laiką priklausė vienai giminei, todėl niekas jo neaprašinėjo ir neinventorizavo. Taigi dvaras išlieka paslaptingas.

Galiniame arba užpakaliniuose fasaduose išlikę prieangiai – klasicizme savaip interpretuotų profesionalių formų pavyzdžiai. Galima sakyti, kad čia klasicizmas interpretuotas liaudiškai, šiose kompozicijose atsispindi liaudiškas požiūris: išdrožtos masyvios kolonos su savitai perteiktais kapiteliais kiek grubokos, bet suteikia originalumo ir žavesio.

Senojoje namo dalyje stovi išlikęs didysis kaminas, mažesniems dvareliams būdingas net iki XX a. pradžios. Jis buvo naudotas ir ūkinėms reikmėms, ir šildymo sistemai. Dabar didžiojo kamino centre yra sumūrytas paprastas virš stogo išeinantis kaminas, bet pati kamino patalpa išlikusi. Nuo palivarko laikų ūkinėje dalyje taip pat išlikusi, galbūt keletą kartų perstatyta, įspūdinga duonkepė krosnis, aptarnavusi visus gyvenusiuosius dvaro rūmuose.

Reprezentacinėje rūmų dalyje gausu skirtingų laikotarpių įvairių krosnių. Krosnis – tai vienas dažnai susidėvinčių elementų, todėl reikėdavo jas keisti. Didžioji dalis čia išlikusių krosnių yra XIX a. pabaigos. Krosnys buvo užsakomos, atvežamos ir sumontuojamos kompleksiškai, gaminamos žymių koklių gamintojų iš Estijos, Latvijos arba dabartinės Baltarusijos teritorijos. Tai neturėtų stebinti, nes bajorijai, kad ir kur ji gyventų, nebuvo būdingas provincialumas. Dvarininkai naudojosi tuo metu leidžiamais leidiniais, kurie Lietuvą pasiekdavo iš didžiųjų Europos valstybių, todėl statinius buvo stengiamasi dekoruoti pagal tuo metu vyraujančias mados tendencijas, nepaisant, kur jie stovėdavo – Vilniuje ar Kupiškio rajone.

Kintanti dvaro aplinka ir terasų gausus sodas

Pačios sodybos aplinka taip pat kito. Dvarą sudarė ne vieni dvaro rūmai. Ūkinis kiemas turėjo būti į šiaurės vakarus nuo rūmų, jame stovėjo visi ūkiniai pastatai, kurie priklausė ten būti. Abipus įvažiavimo į reprezentacinę dalį buvo vartai, už namo tvenkinys ir net terasų požymiai – galima manyti kažkada čia buvus terasuoto sodo. Algės Jankevičienės, kuri čia lankėsi 1963–1965 m., išlikusiose nuotraukose matyti archaiški dar seno apkalimo dvaro rūmai. Toje medžiagoje minimas ir priešais pagrindinį pastatą buvęs sodas.

Dvaras šiandien

Nors dvaro restauracija nebuvo labai kokybiška, ji vis dėlto apsaugojo pastatą nuo visiško sunykimo. Šiuo metu juo naudojasi Adomynės miestelio bendruomenė, žmonės jį prižiūri, čia vyksta visokios veiklos, dalyvaujama įvairiuose projektuose. Pasakojimą padėjusi rengti Dalia Puodžiukienė sako, kad dvarui reikėtų daugiau tyrimų ir restauratorių rankos. Ji tikisi požiūrio į medinius statinius pokyčio sakydama: „Kuo mažiau liks medinių statinių, tuo labiau juos mylėsime.“