Violeta Urmana | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno kuriamą projektą „E lucevan le stelle“, skirtą svetur gyvenantiems ar ten gimusiems, bet lietuviškų šaknų turintiems muzikams. Aplankęs įvairias šalis – Vokietiją, Austriją, Prancūziją, Italiją, JK, Švediją, Daniją, JAV, Ispaniją, Šveicariją fotografas sutiko apie pusantro šimto įvairiausių sričių muzikų: instrumentalistų, dirigentų, kompozitorių, dainininkų. Šįkart fotopasakojimo centre – operos solistė, Lietuvos operos primadona Violeta Urmana.
Violeta Urmana
Berlynas
2022-09-21
Ilgai svajojusi apie dainavimą, vis dėlto užbaigiau septyniolikos metų fortepijono studijas pianistės diplomui Vilniaus muzikos akademijoje, tuomet Konservatorijoje. Nesu pratusi pusiaukelėje mesti, ką pradėjusi, o ir tėvų nuvilti nesinorėjo. Dainavimu pradėjau domėtis dar studijuodama fortepijoną Kauno J. Gruodžio aukštesnėje muzikos mokykloje. Fortepijono studijų Vilniuje metu priartėjau prie Vlados Mikštaitės dainavimo klasės, pradėjau vaikščioti į egzaminus, klausytis, kaip dainuoja studentai. Ir, aišku, išnaršiau visą viešąją biblioteką, visus įrašus, o jų buvo labai daug. Jau nebegrojau, o nuo ryto iki vakaro užsiėmiau tų įrašų klausymu. Negaliu pasakyti, jog mano balsas buvo toks akivaizdus ar ypatingas, mano kurse buvo žymiai geresnių balsų. Bet trauka dainavimui buvo didžiulė. Jaučiau, jog balsas gali būti mano instrumentas muzikoje išreikšti save. Kaip laikas parodė, šis pasirinktas kelias buvo teisingas. Mane vedė intuicija.
Violeta Urmana | Arūno Baltėno nuotr.
Tuo metu nebuvau pati iškiliausia dainininkė. Pamažu turėjau „atkasinėti“ savo balsą. Galvojau, jog turiu jį sukurti kaip savo instrumentą, o kaip jau išsilavinusi muzikantė, po to žinosiu, ką su juo daryti, kaip jį naudoti interpretacijai. Jis man turėjo paklusti. Paskutiniais studijų metais, kai pradėjau dainuoti Rossinį (norėjau važiuoti į jam skirta konkursą Vokietijoje), per valstybinį egzaminą sukėliau beveik furorą – paskendau gėlėse! Tuo metu ir įvyko proveržis, visiems jau darėsi įdomu. Jau buvo kalbama, kad mane siųs mokytis į užsienį, galbūt į Italiją. Bet aš nusprendžiau vykti tobulintis į Vokietiją. Jaunų dainininkų operos studijoje prie Miuncheno Valstybinės operos turėjau galimybę klausytis įvairiausių pasaulinio lygio dainininkų, stebėti dirigentus. Ta kultūrinė aplinka man atvėrė naujus horizontus. Jau buvo aišku, kad tai mano kelias. Gana greitai buvau įvertinta. Per pirmąją perklausą į operos studiją žinoma vagneristė, Astrid Varnay, iš karto pasakė: čia sensacija! Ir nors jau buvau peržengusi amžiaus ribą, mane priėmė į tą studiją. Po mėnesio buvimo Miunchene A.Varnay, dar prieš pasirašant kontraktą į Operos studiją, paėmė mane dalyvauti jos meistriškumo kursuose „Münchner Singschul“, ir sudainavau Bavarijos Valstybinės operos scenoje su jos orkestru! Aš suvokiau, jog, dėkui Dievui, atsidūriau teisingoj vietoj teisingu momentu. Taip prasidėjo mano dainininkės kelias. Gyvendama Miunchene, turėjau galimybę važinėti į perklausas, susipažinti su šios sferos žmonėmis, agentais. Buvo daug „darbo“, bet be ypatingo įsitempimo. Jei po kokios perklausos nebūdavo ypatingo susidomėjimo, aš galvodavau: nieko baisaus, bus kažkas geresnio. Taip ir buvo. Nepaėmė kažkur Saarbrückene, paėmė Paryžiuj… Ir t.t. Viena buvo aišku – aš savo kelyje, nes atradau, ką moku daryt geriausiai. Ir tuomet mano vokalinė technika dar nebuvo nušlifuota.
Neturiu kažkokio ypatingo kūrybingumo, kad bučiau, pvz., rašytoja. Užtai esu pakankamai kūrybinga interpretatorė, o ir savo instrumentą moku visapusiškai panaudoti.
Apie dešimt pirmųjų karjeros metų buvau mecosopranas, tamsių personažų, visokių intrigančių vaidmenų atlikėja. Juokauju sakydama, kad tai sugadino mano charakterį. Prieš tai buvau santūri, o dabar – jau nebe. Opera mane pakeitė. Kad su kuklumu toli nenueisiu, supratau, tik pradėjusi vokalo studijas: išeini į sceną ir iškart turi „valgyti“ publiką. Arba tave suvalgys.
Mano balsui tinkami tam tikri vaidmenys. Jie visada tiko ir mano charakteriui. Niekad nesu dainavusi to, kas man tikrai nepatiko ar netiko. Gal tik vienas toks vaidmuo buvo „Likimo galioje“: tokia Preciozila, kuri agituoja eiti į karą. Man ji niekad nepatiko, tad ją tedainavau dviejuose spektakliuose. Sakiau sau: „Tau nepatinka, tad pažiūrėsim, kaip pavyks“. Ir dar ten buvo vienas techninis niuansas: man visada sunku ištarti r ir l, kai jos arti viena kitos. O partijoje kaip tik yra tokia vieta ( Rataplan ! Rataplan! Rataplan!). Kadangi tai buvo svarbus Orange festivalis Prancūzijoje su TV transliacija, todėl buvo verta pasistengti. Bet prie tos partijos nebegrįžau. Labiau specializavausi atlikti princesių, karalienių, o ne markitančių vaidmenis!.. Vėliau daug teko „Likimo galioje“ dainuoti Leonoros partiją.
Tie vaidmenys, kurių norėjau, bet nepavyko gauti – jau praeityje. Trisdešimt metų dainuoju. Dešimtmetį – mecosopranu, paskui daugiau nei tiek – sopranu, ir vėl atgal. Buvo tokių vaidmenų, kaip, pavyzdžiui, Leonora „Trubadūre“, kurią būtų reikėję dainuoti pirmaisiais soprano metais, bet tuo metu buvo kiti pasiūlymai, tai taip ir liko nesudainuota. Po to tokiam repertuarui jau buvo per vėlu. Esu atsisakiusi nemažai vaidmenų, kurie, maniau, neatitiko mano to meto balsinių galimybių. Reikia galvoti, jog kontraktai buvo pasirašomi 3-4 metus i priekį, todėl reikėjo numatyti ir galimą balso vystymąsi tokiam laikotarpyje. Rizikuoti galima tik iki tam tikro lygio…
Aš tikrai esu pilnai patenkinta ta daugybe mecosoprano ir soprano sudainuotų partijų, todėl man niekam nieko įrodinėti nebereikia. Galiu jau ir kiek atsipalaiduoti.
Šiuo metu esu labai patenkinta, kai pasitaiko nedidelė, bet įdomi partija, kurios nereikia itin ilgai repetuoti. Koncentruota pusvalandžio scena, ir baigta. Aišku, bus ir ilgesnių partijų, bet po tiek metų jau ir nervai nebe tie, kaip pradžioj, kai atrodė, kad nėra jokių ribų. Mano sveikata gera, bet pavargstu jau greičiau, tad jaučiu, kad man labai gerai taip, kaip yra dabar.
Buvo norinčių man įsiūlyti keliskart labai sudėtingą Amme (Auklė) partiją R.Strausso operoje „Moteris be šešėlio“. Žinau, kad ta partija man būtų buvusi puiki, bet… dešimt metų anksčiau. Nes ten yra ką padainuoti ir parėkauti, ir muzika labai sudėtinga. Tai pagalvoju, kam man po trisdešimties metų prisiimti tokią naštą, kai yra partijų, kurios reikalauja ne tiek daug pastangų. Pavyzdžiui, Klitemnestra „Elektroje“ – ji dabar mano mylimiausia. Tokia blogietė. Kartais su kirviu reikia vaikščioti, visą sceną su kirviu rankoj! Sausį Hamburge vėl rodysime Dmitrijaus Černiakovo pastatymą. Tai ten aš tokiais žilais, praretėjusiais plaukais, jau visai demensijos apimta, bet yra ir tokių momentų, kai herojė atsigauna, ir dar kaip! Mėtau aš ten daiktus. Ir į žmones mėtau. Labai smagu.
Mano didžioji karjera prasidėjo 1991-aisiais, iš karto, kai išvažiavau. Jau 1993m. savarankiškai debiutavau ir buvau tokia užimta, kad niekam kitam neliko laiko. Nors man nieko daugiau ir nesinorėjo. Nors mano interesų ratas yra labai platus, bet ypatingu Hobby neturiu. Beje, būčiau galėjusi būti ir archeologė arba dailidė. Mano senelis buvo stalius, ir kažkas man, matyt, per kraują persidavė. Būtų faina, bet ne visai moteriška profesija.
Violeta Urmana | Arūno Baltėno nuotr.
O archeologija… Mano mama buvo Marijampolės kraštotyros muziejaus direktorė, pati rinkdavo eksponatus. Sovietmečiu tai buvo drąsu. Ji apskritai gyvenime buvo didvyrė. Kartą su ja buvom Nidoje, ir vyko kasinėjimai, o mes ten galėjome stovyklauti ir juos stebėti. Aš iki šiol jaučiu šią aistrą: galėčiau krapštyti smėlį šepetėliu, man būtų pats tas, turiu daug kantrybės. Deja, tai ir liks tik svajone. Kasinejimus pasižiūriu dokumentiniuose filmuose…
Operose yra agresyvių scenų, įeini tarsi į kitą pasaulį. O gyvenime visiškai nejaučiu agresyvumo, manyje to nėra. Nors, jei kas labai ant galvos lipa, galiu už save rimtai pakovoti. Ir teatre pykčio nėra. Žinoma, visi režisieriai prieš premjeras pasidaro labai nervingi, nes mato, kad to dar trūksta ir kito… Ir dirigentai kartais pratrūksta, bet šiaip pykčio nesijaučia. Jei kas nervinasi, tai jau ne mano problema. Stengiuosi ramiai išsiaiskinti galimas problemas iš anksto.
Nei su dirigentais, nei su režisieriais susibičiuliauti neteko. Bet buvo manimi tikėjusių žmonių, kurie tam tikru metu mane palaikė, paskatino, kvietė į konkrečius operos pastatymus. Paprastai artimesniam bendravimui nebūna laiko, ir, pavyzdžiui, su tokiais, kaip Zubin Mehta ar Pierre Boulez, darbas vyksta be jokių šnekų. Yra toks bendras pojūtis. Tarkim, „Deutsche Grammophon“ su Vienos Filharmonijos orkestru įrašinėjom Mahlerio ciklą su Maestro Boulez be jokio aptarimo ar repeticijos. Nes apie muziką išvis nėra ko daug šnekėti. Ji turi savo neverbalią kalbą. Irašėm iš pirmo užėjimo su nedidelėm korektūrom. Čia labai padeda mano ilgas ir visapusiškas muzikinis išsilavinimas.
Aišku, buvo fantastika, kai Maestro Boulez Paryžiuje pasirodė mano rečitalyje su fortepijonu – man tokia garbė! Toks vidinis pojūtis, nenusakoma energetika… nežinau. Kažkoks virpesių bendrumas. O Zubin Mehta, atsimenu, ant kitų rėkdavo, kažkas jam netikdavo, tik ne ant manęs. Aišku, aš visada stengiuosi būti optimaliai pasiruošusi. Ir mano, kaip pianistės, patirtis padeda tvarkingai iškrapštyti tekstą, o ne kartoti, kaip kažkas kažkada su klaidomis jį padainavo. Nes būna, kad vienas nusiklauso, kitas, ir susiklosto bjauri tradicija. O iš tikrųjų tereikia perskaityti, kaip parašyta. Kol viską iššifruoji, prireikia ir kantrybės, ir laiko, bet nenoriu, kad paskui dirigentas pirštu baksnotų. Nors kartais ką nors ir pražiūri.
Pavyzdžiui, kai 2000-aisiais grėsė sezono atidarymas su „Trubadūru“, o garsūs dainininkai dainavo taip pat, kaip prieš daugelį metų, maestro Muti reikalavo atsinaujinti, iš naujo perskaityti tam tikras vietas. Nesvarbu, kokios žvaigždės scenoje, galėjo ir juos daug ko pamokyti. Kai kuriuos, aišku, tai erzino, bet mes su maestro visada laikėmės vienos linijos, tiesiog mąstėme panašiai.
Jis garsus tuo, kad neleisdavo tų tradicinių pridėtinių natų, kurias išrasdavo dainininkai. O man Verdyje jis net siūlė įdėti ką nors savo ir jis pritarė mano gan paprastai kadencijai. Tokie brangūs prisiminimai. Visam gyvenimui įsimeni būseną, kai buvai scenoje ir tau leido kvėpuoti, kai dirigentas ėjo su tavimi, kai sutapo tavo ir jo muzikinės idėjos. Tai išlieka kaip ypatingas ryšys. Taip yra buvę ir su keletu režisierių, kurie paskui ateina ir tau dėkoja.
Violeta Urmana | Arūno Baltėno nuotr.
Režisierius negali į tave visko sukišti, turi turėti ir kažkokių savo idėjų, bet negali būti prie jų prisirišęs. Nors, pavyzdžiui, jei režisuoja Černiakovas, savo idėjų gali net nesiūlyti, jis vis tiek viską apvers taip, kad nė nepagalvotum. Ir tokios Klitemnestros Hamburge niekaip nebūčiau galėjusi įsivaizduoti. Yra dainininkų, kurie labai priešinasi, nori daryti tik taip, kaip visada, bet aš ne iš tų. Bet jei režisierius ateina be jokių idėjų, tai jau problema. Jei tai pamatau, tai jau būnu kaip traktorius… Sakau, pažiūrėk, ką aš tau pasiūlysiu. O jeigu man siūlo ką nors daryti taip, kaip visi įpratę, galiu būti nebe tokia ir miela. Stengiuosi niekada su žmonėmis nekonfliktuoti, tai neduoda gerų rezultatų. Tik visada žiūriu, ar man vaidmuo tinka. Ispanijoje, Valensijoje, reikėjo dainuoti „Medėją“. Tai su režisieriumi Gerardo Vera per tris dienas pastatėme visą ilgą jos partiją, nes turėjau mažai laiko. Ši opera buvo statoma specialiai man. Tiesiog keitėmės teatrinėmis idėjomis, o kai pamačiau scenografiją, kilo masė ideju, ką turiu daryti. Buvo toks didžiulis vestuvių puotos, į kurią įsiveržia Medėja, stalas. Režisierius pasiūlė paimti butelį raudono vyno ir šliūkštelti, kaip kraują pralieti. Nes Medėja atėjo su grasinimais visus išpjauti… Tai prisimenu kaip vieną didžiausių režisūrinių pasiekimų. Kai taip keičiamasi idėjomis, būna šaunu ir galima daug ko išmokti.. Dirigavo Zubin Mehta, buvo labai šaunu.
Su Kirilu Petrenko teko dirbti tik vieną kartą, bet buvo fantastika. Aš debiutavau Ariadnės vaidmeny su juo Niujorko Metropolitan operoj Strausso „Ariadnėj Nakse“, ir aš atsimenu tą spektaklį kaip ekstazę. Petrenko leisdavo kvėpuoti, viskas buvo patogu, ir tas pastatymas buvo fantastiškas. Puikūs prisiminimai… Bet niekad daugiau su juo neteko dirbti.
Thielemannas – didelis meistras. Su juo gerai žinoma muzika skamba naujai, nepaprastai išraiškingai ir prasmingai, tiesiog užburiančiai. Su Thielemannu susitikome dabar „Nibelungų žiedo“ pastatyme Berlyno Valstybineje operoje po ilgo laiko, kai sykiu dirbome Bairoito Festivalyje.
Kartais būna keista, kai su kuo nors dirbi, o paskui kokį dešimtmetį ar dar ilgiau nebesusitinkame. Ne taip daug vaidmenų dainininkas per metus gali parengti ir sudainuoti. Ir ne visi dirigentai užsiima tiktai opera. Kartais norėtųsi susitikti, bet neišeina.
2023-11-03
Reikia stengtis visą operos partiją atlikti su vienoda energija. Bet būna dienų, kai tai pasiekti sunkiau, arba priešingai, viskas einasi tarsi savaime. Tai priklauso nuo įvairiausių dalykų: kartais kaltas nuovargis, arba oras. Kartais atrodo, kad prieš spektaklį norisi miego, bet kūnas žino, kad reiks tą energiją šliūkštelti, todėl ją taupo. O paskui, kai lempos užsidega, ta energija kažkaip transformuojasi. Tai sunkiai įvardijamas dalykas, reikalaujantis ir patirties, ir profesionalumo. Jei nėra įkvėpimo, reikia save motyvuoti, kad jis atsirastų.
Violeta Urmana | Arūno Baltėno nuotr.
Nors per repeticijas kartais po dešimt kartų kartoji vis tas pačias frazeles, scenoje turi įsitraukti į visą veiksmą, į procesą. Be profesionalumo tai neįmanoma. Mano profesorė Vlada Mikštaitė sakydavo, kad neužtenka tokio dežuruojančio, budinčio atlikimo, kai įsitrauki į veiksmą tik dainuodamas. Ne, turi visą laiką jame dalyvauti, ir, jei režisierius neduoda jokių idėjų, turi susikurti savo tam spektakliui tinkamų minčių foną. Jei netęsi personažo „gyvenimo“, net jei esi nusisukusi nugara į publiką, tai išsyk matosi. Jeigu tik atsijungsi, publika iš karto jaučia, jog nėra tęstinumo. Tad su energija reikia nuolat dirbti. Čia kaip su elektromobiliu, kuris įsikrauna važiuodamas.
Pasitaiko tokių retų momentų, kai iš tikrųjų pasijunti tarsi būtum kitame matmenyje. Tai dažniau patiriu atlikdama Wagnerio muziką, nei itališką. Nors Verdžio „Don Karle“, atlikdama paskutinį Elizabetos duetą su Don Karlu, kažką panašaus esu pajutusi – kai tiesiog nejauti kūno. Matyt, tai priklauso ir nuo muzikos, nuo atmosferos, ir nuo dirigento. Tai labai įdomus reiškinys. Transas. Ir nutinka tikrai retai, bet visam laikui išlieka atmintyje. „Tristano ir Izoldos“ pabaigoje yra vadinamoji Izoldos meilės mirtis, ten pati muzika turi tokį užtaisą. Bet nors tą partiją esu dainavusi daug sykių, panašią būseną esu patyrusi tik vieną kartą, diriguojant Esa-Pekka Salonenui. Dirigentas nebūtinai tokiose situacijose dalyvauja, bet jeigu jis puikiai valdo visą orkestrinę medžiagą bei dramą, tai plauki kaip ant debesies.
Aišku, atliekant „Salomėjos“ Herodijos partiją, pasiekti transą tiesiog neįmanoma, nes tokia yra dramatinė situacija, o personažas pernelyg žemiškas. Nors šitas vaidmuo yra tikrai įdomus, praturtina ir įtraukia į turiningą, smagų procesą, ypač jei režisierius suteikia tam visas galimybes.
Puccinis labai dramatiškas ir daug žemiškesnis – ten verda mūsų žmogiškos aistros. Jo „Madama Butterfly“ yra tiek emocijų, tiek išgyvenamo skausmo, kad tą kito matmens audinį tiesiog suplėšo. Ir reikia būt atsargiai, kad emocija nesuplėšytų ir balso! Sveikas atstumas su interpretuojamu vaidmeniu yra būtinas. Bet Puccinio operos yra tobulos savo dramaturgija ir muzika, todėl tai visai kitoks ir ne mažiau vertingas išgyvenimas, tai – kaip katarsis per emocinį skausmą. Esu dainavusi tik „Butterfly“ arijas, tuo metu tikrai išgyvenau visokių emocijų antplūdį, bet nebuvo to „išėjimo per portalą“. Verdį dainuoti reikia labai atsargiai, bet nėra neįmanoma patirti ta „išėjimą“. Jau minėjau „Don Karlą“ – ten tas pakylėjimas užrašytas pačioje Verdžio muzikoje bei tekste, kai kalba eina apie „anapus“. Tada, aišku, nesudėtinga.
