Lietuvių kalbos instituto Raštijos paveldo tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Mindaugas Šinkūnas teigia, kad daiktavardis menas yra susijęs su veiksmažodžiu minti (esamasis laikas menu). Manoma, kad pirmasis šį žodį vartojo vienas lietuviškos raštijos pradininkų, leksikografas K. Sirvydas (1579–1631 m.), bet kita reikšme – įvardindamas mįslę. Vėliau žodžiu menas jis vertė lenkišką žodį meistrystė ir tik kiek vėliau jis įgavo šiandieninę meno reikšmę.
Taigi manoma, kad pirmasis atsirado veiksmažodis minti – jo šaknys siekia indoeuropiečių prokalbės laikus. Sanskrito kalboje žodis manas reiškia mintį. Indijos filosofijoje žmogaus protas traktuojamas kaip gebėjimas, kuris koordinuoja juslinius patyrimus prieš jiems pasirodant sąmonėje. Taigi, kai žmogus kažką mato, girdi ir užuodžia, kas yra trys skirtingi ir nebūtinai susiję pojūčiai – mintis (manas) užtikrina, kad tai tas pats objektas ar reiškinys. Atsižvelgiant į žodžio menas atsiradimo ištakas bei giminystės kontekstą, galima teigti, kad termino reikšmė turi daug konceptualesnę reikšmę, nei parodo to meto meno kūriniai, pavyzdžiui, XVII amžiaus menas, kai jau buvo pradėtas vartoti terminas menas. Lietuvoje tuo metu klestėjo vėlyvasis renesansas ir barokas, o menu buvo siekiama vystyti meistrystę, religiniai veikėjai siekė pritraukti neraštingųjų dėmesį, o kunigaikščiai, vyskupai ir didikai užsakinėjo dailininkų ir amatininkų kūrinius kolekcijoms pildyti įamžinant save ir kitus svarbius asmenis. Taigi, vystyti meno raiškos galimybes, artėjant prie prigimtinės ir numatytos meno esmės, užtruko ne vieną šimtmetį.