XIX amžiaus Lietuvos fotografijos istorijoje nebuvo itin gausu vaizdo dokumentikos. Nuo tada, kai fotografija įžengė į Lietuvą, per du dešimtmečius Vilnių fotografavo tik vienas fotografas, sako fotografijos istorikas DAINIUS JUNEVIČIUS. Tačiau Vilnius neliko nepastebėtas atvykėlių.
Varšuvoje gimęs ir užaugęs Konradas Brandelis Lietuvą aplankė tik du kartus, tačiau šių viešnagių metu darytos jo nuotraukos – svarbus indėlis Lietuvos fotografijos istorijoje. Tiesa, kaip ir pats fotografas, taip ir jo darbai Lietuvoje žinomi mažiau. Tik neseniai sužinota apie Šilutės Hugo Šojaus muziejuje saugomą K. Brandelio Vilniaus nuotraukų albumą.
Garsus Varšuvos fotografas
D. Junevičius pasakoja, kad K. Brandelis gimė vienais metais anksčiau, nei buvo išrasta fotografija, todėl visą gyvenimą jį lydėjo fotoaparatas: „Iki 1858-ųjų Brandelis studijavo chemiją. Tais pačiais metais pradėjo dirbti ir mokytis fotografijos Karolio Beyerio, vieno pirmųjų Varšuvos fotografijos grandų, fotoateljė. Čia pradėjo dirbti būdamas dvidešimties, bet tuo metu Varšuvos spaudoje jau buvo pasirodęs jo straipsnis apie fotografiją. Nors fotografija jis domėjosi kaip chemikas, visgi buvo pasiruošęs tolesniam darbui.
Brandelis fotografavo iki 1900 metų. Per tą laikotarpį padarė be galo daug nuotraukų. Pagrindinė jo veiklos sritis – portretinė fotografija. Bet mums jis labiau įdomus kaip vietovaizdžio fotografas. Padarė labai daug Varšuvos nuotraukų, fotografavo didesnius planus, atskirus pastatus, ypatingus įvykius. Pats su oro balionu kilo ir iš aukštai fotografavo Varšuvos vaizdus. Sukomponavo jos panoramą, susidedančią iš dešimties iš Karalių pilies laikrodžio bokšto padarytų nuotraukų.
Tai buvo labai vertinamas fotografas Varšuvoje. Apie jo prestižinę reputaciją liudija ir tai, kad būdavo kviečiamas fotografuoti caro šeimą, kai ši lankydavosi Lenkijoje.“
K. Brandelis fotografiją taikė plačiai ir neapsiribojo vien portretais ar vietovaizdžio nuotraukomis. Pasak D. Junevičiaus, unikalu buvo ir tai, kad jis pats sudarinėjo kalendorius, o kiekviename jo lape galėjo būti iki 80–90 vaizdelių. Tarp kitų jo darbų buvo ir medicininiai atlasai, į kuriuos nuguldavo jo fotografuoti susirgimai, patologijos.
1900-aisiais nustojęs aktyviai fotografuoti, K. Brandelis dar dalyvavo įvairiose kultūros organizacijose. Mirė 1920 metais Torunėje. Palaidotas Varšuvoje.
Konradas Brandelis, Varšuvos Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas
Konradas Brandelis, lenkų liaudies vyro tipas. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas
Konradas Brandelis, Fózefos Kurzenieckos portretas. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Geležinkelio linijomis iki Lietuvos
Dar viena K. Brandelio darbo sritis – geležinkelio linijų ir tiltų fotografijos. Geležinkelio objektus jis fotografavo ne tik Lenkijoje. „1871 metais Brandelis buvo pakviestas fotografuoti Kaišiadorių–Liepojos geležinkelio vaizdus. Šio geležinkelio atidarymo proga buvo paruoštas šio maršruto nuotraukų albumas geležinkelio linijos tiesimo darbų vadovams. Vienas toks albumas yra išlikęs. Tai įdomus ir svarbus įvykis mūsų fotografijos istorijoje – tarp išlikusių nuotraukų yra ir dalis Lietuvos vaizdų“, – sako D. Junevičius.
Vilnius
Pasak D. Junevičiaus, po apsilankymo Lietuvoje 1871-aisiais K. Brandelis dar kartą čia apsilankė 1875 metais: „Jis atvyko sudaryti Vilniaus vaizdų albumą. Iki to laiko jau buvo parengęs Varšuvos vaizdų albumą, tikriausiai tos sėkmės paskatintas ir sumanė, kad galėtų sudaryti gražiausių Vilniaus vaizdų albumą.
Būtų tiksliau jį vadinti aplanku, nes tai nėra albumas, kurį galima vartyti, tai nuotraukos, suklijuotos ant atskirų pasportų. Čia atsirado svarbiausių Vilniaus pastatų fotografijos. Yra bendresnių panoraminių, gatvių nuotraukų. Brandelis nufotografavo pačias svarbiausias miesto vietas – generalgubernatoriaus rūmus, universiteto pastatus, Katedrą, pagrindines bažnyčias, Vilniaus vaizdus iš panoraminių taškų.
Yra ir priemiesčio vaizdų Belmonte, Karlsbade, Paupyje, Paplaujoje, Rasų priemiestyje. Taip pat yra išlikusios dviem rakursais fotografuotos Aušros Vartų nuotraukos – viena iš miesto, o kita – iš Liepkalnio priemiesčio pusės. Tos nuotraukos įdomios. Jos gražios fotografiniu požiūriu, bet taip pat turi ir išliekamąją vaizdo dokumento vertę. Galime pamatyti, kaip keitėsi miestas, kas išnyko, kas išliko.“
Konradas Brandelis, Aušros Vartai. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus eksponatas
Konradas Brandelis, Vilniaus miesto vaizdai, Aušros Vartai. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus eksponatas
Konradas Brandelis, Vilniaus universiteto observatorija. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus eksponatas
Konradas Brandelis, Šnipiškės ir Lukiškės. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus eksponatas
Mįslės
D. Junevičius apie K. Brandelio viešnagę Vilniuje kelia daug klausimų, į kuriuos šiandien atsakymo rasti negalėtume. Tačiau smalsu paspėlioti, kaip fotografas atsidūrė Vilniuje, kas jį lydėjo, ar jis susitiko su žymiu Vilniaus fotografu Juozapu Čechavičiumi, koks galėjo būti jų santykis.
D. Junevičius svarsto ir apie K. Brandelio fotografinę kelionę Vilniuje, kaip atrodė šis procesas, kaip fotografas pasirinkdavo, iš kurio taško fotografuoti. „Svarbu žinoti, kad fotografavimas tuo metu nebuvo toks paprastas. Fotografas turėjo su savimi neštis savo laboratoriją – tamsią patalpą, kurioje turėjo pasiruošti negatyvinę plokštelę, o nufotografavęs iš karto ryškinti. Vadinasi, kažkas jį tikrai turėjo lydėti ir visus šiuos daiktus nešti. Tai galėjo būti ir paties Čechavičiaus siųsti žmonės. To mes jau nesužinosime“, – mąsto jis.
Istorikas bando įsivaizduoti, kaip vilniečiai galėjo reaguoti į aukštaūgį fotografą su ilga juoda barzda, vaikštantį po Vilnių, nešiną nelabai dideliu fotoaparatu, bet su palyda, kuri gabena fotolaboratoriją. D. Junevičius sako, kad visų albume esančių nuotraukų K. Brandelis negalėjo padaryti per vieną dieną: „Nuotraukos darymas, įtraukiant ir negatyvo paruošimą bei ryškinimą, galėjo užtrukti ne mažiau nei valandą. Fotografuoti galėjo tik esant geram orui. Matyt, jis keliavo per Vilnių kelias dienas. Mįslė lieka, kaip jis suplanavo savo maršrutą, kaip atrado tas vietas, kas jam patarė.“
Žinia apie albumą
D. Junevičius stebisi, kodėl nuotraukos, iš kurių buvo sudarytas Vilniaus albumas, ilgą laiką buvo nežinomos: „Brandelio apsilankymo Vilniuje faktas ir nuotraukų darymas buvo žinomas. Buvo žinoma ir apie 11 palaidų nuotraukų, kurias jis išsivežė į Lenkiją. Bet viso albumo ilgą laiką neturėjome. O jis buvo Lietuvoje – Šilutės Hugo Šojaus muziejuje. Reikia pagirti, kad tuos unikalesnius eksponatus muziejus pradėjo kelti į Lietuvos muziejų informacinę sistemą. Po to, kai albumas buvo paskelbtas Limis.lt, jis tapo prieinamas visuomenei, atsirado daugiau juo besidominčiųjų.“
Pasak istoriko, žinia apie Lietuvoje saugomą Vilniaus albumą yra labai svarbi.
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Fotografijos pažanga
„Kai Brandelis fotografavo, pasikeitė fotografavimo technologija. Iki tol nuotraukos pagaminimas buvo ilgas ir sunkus procesas, reikėjo pačiam pasidaryti negatyvą, tuoj pat fotografuoti ir čia pat ryškinti. Taip fotografuojant ekspozicija, išlaikymas buvo gan ilgi, todėl greitai vykstantys procesai nebuvo fiksuojami. Senosiose fotografijose nematome debesų, upės bangelių. Jei žmogus sujuda, jo siluetas būna išplaukęs. Toks metodas buvo naudojamas iki 1880-ųjų pradžios.
Paskui buvo išrastos visai kitokio pobūdžio plokštelės, kurias buvo galima pasigaminti iš anksto, jos taip greitai neprarasdavo jautrumo. Taip atsirado momentinė fotografija, kai nuotraukos ekspozicija – vienas momentas. Tapo įmanoma nufotografuoti šokantį, bėgantį, judantį žmogų.
Brandelis tokį metodą pradėjo naudoti apie 1883-iuosius. Jis pats sukonstravo fotoaparatą, skirtą momentinėms plokštelėms naudoti. Fotoaparatas turėjo ypatingą užraktą, kuris nustatydavo išlaikymo laiką. Lietuvoje jis fotografavo iki šio technologinio lūžio. Tai labai svarbus lūžis fotografijoje, nes fotografuoti tapo daug paprasčiau, daugiau žmonių ėmė tai daryti savo malonumui. Iki tol kiekvienas galėjo būti objektyvo pusėje, o kai atsirado momentinė fotografija, kiekvienas galėjo atsidurti ir fotografo kameros pusėje. Brandelis patyrė abu dalykus. O dokumentavęs pažangą ir miestų progresą, dabar tapo ir fotografijos progreso dalimi“, – pasakoja D. Junevičius.
Varšuvos fotografo palikimas Lietuvai
Nors K. Brandelis geriau žinomas Lenkijoje, o tarp Vilniaus fotografų minimas rečiausiai, jo vieta svarbi Lietuvos fotografijos istorijoje. D. Junevičius džiaugiasi ne tik dviejų albumų palikimu, bet ir Šilutės H. Šojaus muziejaus atvirumu: „Supratęs šio albumo svarbą, muziejus kreipėsi į Lietuvos kultūros tarybą paramos Vilniaus albumo publikacijai. Reikia tikėtis, kad toks reprintas pasirodys jau greitai.
Kol Šilutės Hugo Šojaus muziejus nebuvo paskelbęs apie Vilniaus albumą, Brandelis Lietuvoje buvo sunkiai prieinamas ir mažai girdimas. Nors 25 nuotraukos nėra itin didelis palikimas, bet jos papildė Lietuvos fotografijos lobyną, pristatė kitokį žvilgsnį. Brandelis tuos pačius objektus fotografavo visai kitaip, nei tuo pačiu metu fotografavęs Čechavičius, ir ieškojo naujų objektų. Šiuo požiūriu tai svarbus XIX a. fotografijos fondo papildymas.“
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė. Už pagalbą rengiant vaizdo pasakojimą dėkojame Šilutės Hugo Šojaus muziejui.
Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.
Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!
Ačiū!
Jūs sėkmingai prisijungėte prie naujienlaiškių prenumeratos.
