Kadras iš filmo.

Rubrikoje „Filmai apie meną“ ir vėl sugrįžtame prie dailininkų. Šį kartą pristatome garsaus lenkų režisieriaus Andžejaus Vaidos filmą „Povaizdis“, pasirodžiusį tik praėjusiais metais. Jame nušviečiamos paskutinės tarptautinį pripažinimą pelniusio avangardo dailininko Vladislavo Stšeminskio (1893 – 1952) gyvenimo dienos.

V. Stšeminskio likimas nepagailėjo. Pirmajame pasauliniame kare rankos ir kojos netekęs tapytojas turėjo taikstytis ir su žmonos mirtimi, ir su skurdu, ir su okupantų primestomis taisyklėmis, kurios tuo metu varžė daugybę menininkų. Už tai, kad „nenusilenkė“ naujajam režimui, dailininkas buvo išmestas iš universiteto, kur dirbo dėstytoju, o jo kūrinius ne tik draudė eksponuoti, bet ir niokojo. Nepaisant visko, V. Stšeminskį visuomet supo jaunų, jį palaikančių studentų būrys, padėjusių ieškotis darbo ir, svarbiausia, užrašyti mintis, sugulusias į meno pasaulyje didelę įtaką turėjusios dailės teorijos knygą.

Maža to, V. Stšeminskis, sulaukęs didžiulio įvertinimo dar būdamas gyvas, ir pats bendravo su puikiai žinomais menininkais, tarp jų – rusų tapytojais Kazimiru Malevičium ir Marku Šagalu. O gyvendamas Vilniuje, kūrė kartu su lietuvių dailininku Vytautu Kairiūkščiu, surengusiu bene pirmąją  avangardo meno parodą Lietuvoje.

Filmas „Povaizdis“ lietuvių žiūrovui labai artimas savo problematika. Kaip ir okupuotos Lenkijos, taip ir mūsų šalies kūrėjai turėjo išgyventi labai panašius sunkumus, rinktis tarp prisitaikymo, atviro pasipriešinimo ar net galimybės „parduoti“ savo asmeninius, politinius ir meninius įsitikinimus. Tragiškiausia tai, kad ne visi sudėtingomis aplinkybėmis kūrę ir gyvenę menininkai ilgainiui buvo deramai įvertinti. Apie daugelį jų dažnas iš mūsų, deja, net nežinome…

IMDb: 7,2