„Kultūrinio Vilniaus epicentras“. B. Stančikaitės litografijos, kuriose daugiau nei prieš 40 metų įamžintas Vilniaus universitetas
B. Stančikaitė, „Vilniaus universitetui – 400 (III)“, 1979 m.
Šiandien Vilniaus universitetas švenčia 442-ąjį gimtadienį! Nepaslaptis, kad šis kultūros ir mokslo židinys dažnai traukia ir menininkų žvilgsnį. „Vilniaus galerija“ kviečia prisiminti, kaip atrodė grafikės Birutės Stančikaitės litografijos, prieš 42 metus sukurtos 400-ajam Vilniaus universiteto jubiliejui.
Birutė Stančikaitė (g. 1952) – Lietuvos dailės klasikė, viena žymiausių estampo kūrėjų, 2016 metų Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė, kūrybinę brandą pasiekusi XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. B. Stančikaitės kūriniuose svarbią vietą užima gamtos motyvai, kūriniams būdingas švelnus jausmingumas. Autorės darbų įsigijęs ir vienu žymiausiu pasaulyje laikomas Niujorko Metropoliteno meno muziejus.
Trys B. Stančikaitės, ano meto jaunos dailininkės, litografijos „Vilniaus universitetui – 400“, jubiliejinėje parodoje eksponuotos 1979 metais, patraukė visuomenės dėmesį.
B. Stančikaitė, „Vilniaus universitetui – 400 (I)“, 1979 m.
„Reprezentacinės universiteto vietos – centrinis įėjimas ir biblioteka, Petro Skargos (Didysis) kiemas su Šv. Jono bažnyčios fasadu – Stančikaitė estampuose atrodo jaukios, kamerinės. Kai kur architektūrinių formų taisyklingumą, geometrinį ritmą švelnina išlakūs medžių siluetai. Neįprastumo, nekasdieniškumo nuotaiką kuria romantizuotas audringų, tamsos pritvinkusių debesų ir pro properšas besiskverbiančios ryškios saulės šviesos kontrastas. Vilniaus universitetas atrodo tarsi romantiška oazė – sostinės archetipo, senamiesčio rojaus, istorinio, architektūrinio ir apskritai kultūrinio Vilniaus epicentras“, – knygoje „Birutė Stančikaitė“ rašo dr. Ramutė Rachlevičiūtė.
B. Stančikaitė, „Vilniaus universitetui – 400 (II)“, 1979 m.
Dailėtyrininkė pastebi, kad B. Stančikaitės miestovaizdžiuose nėra istorinio ar šiuolaikinio apleistumo, irimo ženklų. Augte įaugusi į savo gyvenamąją aplinką su ilgesiu ir pasimėgavimu ji žvelgia į Vilniaus kiemus ir kiemelius, kuriuose kadaise leido nerūpestingas vaikystės dienas. „Ankstyvoji vaikystė praėjo Vilniaus senamiestyje, Bokšto gatvės kambarėlyje. Miglotai prisimenu medinius laiptelius į kambarėlį antrame aukšte ir akmenimis grįstą senamiesčio kiemelį“, – sako B. Stančikaitė.
B. Stančikaitė, „Vilniaus universitetui – 400 (III)“, 1979 m.
