Vidinio kiemo interjeras buvusiame karavansarajuje. Kalos rajonas, Tbilisis. 2006 | Foto: Maia Mania

Architektūros istorijos mokslų daktarė Maia Mania aptaria Tbilisio architektūros savitumą, kuris remiasi tradicinių, Europos bei islamo architektūros bruožų sampyna, nuosekliu namų su atvirais ir uždarais kiemais išdėstymu bei jų įvairove miesto kraštovaizdyje. Vientisa miesto struktūra ir unikalus erdvės bei išplanavimo pojūtis XIX amžiuje išsirutuliojo į naujovišką gyvenamųjų namų statybos stilių, kuris dar ir dabar matomas senamiesčio rajone. Straipsnyje apgailestaujama, kad šis paveldas yra atsidūręs ties sunaikinimo riba.

Kaip miestas Tbilisis iškilo dar neatmenamais laikais. Aiškiu miestišku audiniu ir erdviniu išdėstymu, tvirtu savitumu jis yra vienas įdomiausių istorinių miestų. Persų, arabų, chazarų, mongolų ir bizantiečių valdymo laikais Tbilisis daug kartų niokotas ir vėl atstatinėtas. Dabar čia vietinės tradicinės formos sėkmingai myšta su Europos bei islamo architektūros bruožais. Gruzijos įjungimas į Rusijos imperiją 1801 metais, vėlesni politiniai perversmai ir Tbilisio virsmas pagrindiniu administraciniu kultūriniu visos Užkaukazės centru atvertė naują miesto istorijos puslapį. Šie pokyčiai pastūmėjo grįžti prie „europinio“ stiliaus – kelių šimtmečių senumo feodalinis miestas tapo nauja europietiška sostine.

Tbilisis pastatytas palei siaurą Mtkvari upės tarpeklį. Jame vyravo pasaulietiniai ir religiniai statiniai, iškilę Viduramžiais ir pastatyti taip, kad įsilietų į pagrindinį kraštovaizdį. Tokie Viduramžių statiniai kaip citadelė su Narikalos tvirtove ir Šv. Mikalojaus bažnyčia vykusiai pastatyti ant Sololaki kalvos, o ankstyvųjų Viduramžių senamiesčio siena bei Šahistachi gynybinė struktūra iškilo ant Sololaki keteros dešiniajame Mtkvari upės krante priešais Metechi bažnyčią, stūksančią ant Isani skardžio plynaukštės kairiajame Mtkvari krante. Visi šie akcentai ir toliau vyrauja istorinėje miesto širdyje.

Namas su atviru kiemu. Lermontovo g. Nr. 2, Kala rajonas, Tbilisis. 2005 | Foto: Maia Mania

Išorinį senamiesčio vaizdą formuoja Ančischati bažnyčia, Sioni katedra ir Džvaris Mama, Norašeni, Surpnišani bei Mohnini bažnyčios. Paminėtina ir vienintelė šiame daugelį religijų išpažįstančiame mieste veikianti mečetė bei kelios sinagogos.

Dėl geografinės vietos dviejų pasaulių sankryžoje Tbilisis nuo seno pasižymi prekyba. Augant prekybai šiame mieste ėmė rastis užvažiuojamųjų namų – karavansarajų. Kaip įprasta Rytuose, karavansarajai harmoningai įaugo į senamiesčio struktūrą, ypač seniausiuose Kalos ir Seidabado rajonuose. Struktūrinis išdėstymas irgi buvo labai panašus  į rytietiškų karavansarajų – panašiai kambarių ir miegamųjų pirkliams, panašiai kieme įrengta vietų kupranugariams. Tbilisio karavansarajų kiemus supdavo kabantys mediniai balkonai. Stilistiškai didžiuma ankstyvųjų užvažiuojamųjų namų pastatyti islamo architektūros stiliumi.

Po persų užkariavimo 1795 metais karavansarajai nušluoti nuo žemės paviršiaus, bet XIX amžiuje ant senųjų pamatų pastatyti nauji karavansarajai. Pastaruosiuose derėjo europinė architektūrinė puošyba ir islamo elementai. Kiemus supo kabantys atviri mediniai balkonai, o mediniai kabantys balkonai su stogu buvo matomi nuo pastato išorės, – todėl persiški karavansarajai įgijo tipiškos Tbilisio architektūros bruožų. Nauji karavansarajai buvo statomi prie atvirų plotų (pvz., upės), su vaizdu iš medinių balkonų. Tai Tbilisio gyvenamosios architektūros erdvės organizavimo įtakos ženklas. Taip Tbilisio gyvenamųjų namų bruožai ėmė atsispindėti pasaulietinės paskirties viešuosiuose pastatuose. Uždarame kieme įkalintas rytietiškas karavansarajus atsivėrė į išorės erdves.

1795 metai – svarbus Tbilisio gyvenamųjų namų architektūros raidos taškas. Karavansarajaus išplanavimas bei specifinė struktūra Tbilisyje ir XIX amžiuje išliko tokia pat kaip ankstesniais šimtmečiais, tik karavansarajų architektūrinę puošybą papildė europietiško stiliaus elementai. Tbilisio gyvenamųjų namų, statytų pagal gilias gruzinų gyvenimo tradicijas, atveju radosi įvairių tipų liaudies architektūros gyvenamųjų namų, XIX amžiuje sukurti naujo tipo gyvenamieji namai su naujoviška erdvės struktūra. Gyvenamųjų namų atveju skirtingų europinių stilių atsiradimas kartu su islamo architektūros bei tradiciniais elementais ir kompozicinėmis vietos architektūros ypatybėmis Tbilisio meistrams ir statytojams sudarė sąlygas smarkiai plėtoti savo kūrybines galias. Kadangi senosios Gruzijos ir Tbilisio gyvenamųjų namų tradicijos buvo dar labai gajos, XIX amžiuje radosi unikaliõs naujos struktūros Tbilisio namas – ypatingos struktūros gyvenamasis vienetas, sujungęs Europos, islamo ir Gruzijos architektūros elementus, ir tokių statinių įvairovė bei skaičiai unikaliai paįvairino miesto vaizdą.

Tbilisis šiandien | Foto: unsplash.com

Tbilisis šiandien | Foto: unsplash.com

Vėlyvaisiais Viduramžiais Tbilisyje buvo dviejų rūšių gyvenamieji namai: lygiais stogais ir holų tipo pastatai. Tenkinant naujus poreikius, juos XIX amžiuje pakeitė namai su kiemais ir balkonais. Kaip tik tie įvairių stilių nelygiam Tbilisio kraštovaizdžiui pritaikyti gyvenamieji namai ir toliau formuoja senamiesčio vaizdo pagrindą. Didelės meninės vertės pastatai, išplitę po visą senąjį Tbilisį, miesto architektūrai suteikia savitumo.

Pasaulietinės paskirties statiniai, tarp jų karavansarajai ir gyvenamieji namai, pastatyti XIX amžiuje ir XX a. pradžioje ant XVIII šimtmetyje persų invazijos metu sugriautų statinių pamatų, yra įvairių stilių. Islamo ir europietiškieji elementai sumišę su vietos detalėmis, kaip antai mediniais, o vėliau geležiniais balkonais ir pasažais. To meto Tbilisio karavansarajams ir gyvenamiesiems namams būdingas toks įvairių stilių mišinys, tuo jų dizainas ir traukia akį.

Tačiau Tbilisio architektūra iš kitų istorinių senamiesčių ir miestų išsiskiria nuosekliu namų su atvirais ir uždarais kiemais išdėstymu bei jų įvairove miesto kraštovaizdyje.

Namai su atvirais kiemais – išskirtinai Tbilisio bruožas, čia atsispindi savitas Tbilisio miesto struktūros atvirumas.

Namų su atvirais ir uždarais kiemais architektūrai bei visai XIX amžiaus Tbilisio architektūrai apskritai būdinga stilių įvairovė. Mieste harmoningai dera klasicizmo, baroko, renesanso eklektika, islamiški bruožai ir Art Nouveau su tradiciniais elementais – pvz., mediniais balkonais ir pasažais. XIX amžiaus antrojoje pusėje į namų su kiemais fasadų puošybą ėmė skverbtis ir romantizmo bruožai, tai atsispindėjo taikant tradicinius gruziniškus architektūros puošinius.

Tbilisis šiandien | Foto: unsplash.com

Erdvinis namų su atvirais kiemais išdėstymas neįprastas, kai tokie namai atsiveria į gatvę ar aikštę žemu plytų aptvaru – užtinkuotu arba ne, atkartojant pagrindinio pastato motyvus. Tokie kiemai atviri žvilgsniams iš išorės, bet tuo pat metu ir atskirti nuo apylinkių. Taip sukurti namai į kiemus atsiveria mediniais balkonais, jie atviri į gat­ves ir aikštes.

Gyvenamiesiems namams su uždarais kiemais būdingi tokie pat stilistiniai bruožai kaip ir namams su atvirais kiemais. Tačiau šie du namų tipai skiriasi tuo, kad uždarus kiemus gyvenamieji pastatai nuo išorės dengia iš visų keturių pusių. Tokius – uždarus – kiemus su gatvėmis ir aikštėmis jungia tuneliai, einantys pastato vidumi. XIX amžiaus pradžioje stogais dengti mediniai balkonai, kuriuos vėliau pakeitė kaliojo plieno balkonai, buvo puošiami klasicistiniais elementais, tuomet pamėgtais Rusijoje. Kitas svarbus kiemo elementas – didelis medinis balkonas. Jis supdavo namą palei visą kiemo perimetrą. Tbilisio gyventojų kasdieniame gyvenime balkonas vaidino itin svarbų vaidmenį, jis miestui buvo labai reikšmingas. Todėl XIX amžiaus Tbilisio vaizde vyravo kabantys mediniai balkonai.

Į XIX amžiaus Tbilisį kabantis medinis balkonas atkelia- vo iš ankstesniųjų šimtmečių. Mediniai balkonai buvo daugelio gyvenamųjų namų atributas, jis – svarbi dar XVIII amžiaus Tbilisio gyvenamojo namo sudedamoji dalis ir miesto erdvinio išplanavimo meninė detalė.

Tbilisis šiandien | Foto: unsplash.com

Šių kiemų – ir ypač atvirųjų – atsiradimas ne tik Kala, Isani bei Seidabade, bet ir kitose Tbilisio senamiesčio vietose ypatingai paveikė miesto erdvinį išplanavimą. Ši tradicija vėliau prigijo ir kituose rajonuose, atsiradusiuose XIX amžiuje – Sololaki, Mtacmindos, Šota Rustaveli ir Davito Ahmašenebeli prospektuose bei aplink juos.

Be namų su kiemais erdvinės struktūros, atkreiptinas dėmesys ir į taisyklingas namų su atvirais ir uždarais kiemais sekas. Kai kurie namai su atvirais kiemais pastatyti vienas prie kito, kitais atvejais jie kaitaliojasi su uždarais kiemais, kai kur matyti ir kelių namų su uždarais kiemais eilės.

Po senamiestį paplitusios sujungtų namų eilės, laiptuotų gatvių ir gatvelių sistema, namų su kiemais kvartalai, harmoningai įsiliejantys į gamtinę aplinką, pastatai, iškilę virš karavansarajų Kala rajone, viešosios pirtys bei religiniai statiniai su kupolais – viskas yra susijungę į vientisą visumą.

Karavansarajuose ir XIX amžiaus gyvenamuosiuose namuose išliko daug XVI– XVIII amžių archeologinių sluoksnių, jie – svarbi Tbilisio turto dalis, kurią dar reikia tinkamai apsaugoti. Tai galinės sienos, rūsiai ir istorinės svarbos architektūrinės puošybos elementai, jie nusako menišką miesto visumą ir yra akivaizdus kultūrinis bei nacionalinis reiškinys.

Aprašytasis erdvinis Tbilisio senamiesčio aikščių, gat­vių ir kvartalų išplanavimas šiandien yra sparčiai nykstantis elementas. Svarbiausia – išsaugoti viduramžiškus miesto statinius, kurių visumai nuolat grėsmę kelia perplanavimai.

Vientisa miesto struktūra ir unikalus erdvės bei išplanavimo pojūtis, greičiausiai kilęs iš Viduramžių ir sumišęs su vėlesne miesto struktūra, XIX amžiuje išsirutuliojo į naujovišką gyvenamųjų namų statybos stilių. Šis reiškinys dar ir dabar matomas senamiesčio rajone, nors jau visai atsidūręs ties sunaikinimo riba.

Tai yra kaip tik tas svarbiausias ir vertingiausias dalykas, kurį reikėtų išsaugoti kartu su neprilygstamu kraštovaizdžiu, senuoju miesto tinklu, karavansarajais, pirtimis, bažnyčiomis ir kitais autentiškais statiniais. Jei bus gerbiamos šios vertybės, – o dabar, gaila, į jas beveik nekreipiama dėmesio, – senamiestį dar galima išsaugoti.

Iš anglų kalbos vertė Dalius Norkūnas. Publikuota meno ir kultūros žurnale „Krantai“ (2012 m., nr. 2)