Augustinas Savickas „Išvarymas iš Rojaus“ (1988 m.)

Rugsėjo 3 d., antradienį, 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma tapytojo, dailėtyrininko, Nacionalinės premijos laureato Augustino Savicko (1919–2012) kūrybos paroda „Amžinasis keleivis“. Parodoje taip pat bus demonstruojamas dokumentinis filmas „Sujungęs amžius“ (LRT, 2019, scen. aut. ir rež. Edita Mildažytė), rengiamos ekskursijos su kuratore bei įgyvendinta edukacinė programa.

Parodos kuratorės dr. Danutės Zovienės teigimu, „Augustino Savicko – Lietuvos tapybos klasiko, menotyros daktaro, profesoriaus kūryba neatsiejama nuo XX a. lietuvių tapybos istorijos. Gimęs pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais, kaip asmenybė brendo prieškariu, patyrė Antrojo pasaulinio karo dramą, pokaryje – Lietuvos okupaciją, sovietmečio grimasas ir atgimstančios Nepriklausomos valstybės realijas. Dailininko kūryba yra tarsi tiltas, jungiantis XX a. Lietuvos prieškario dailę su XXI a. procesais. Kauno meno mokykloje ir Vilniaus dailės institute studijavęs pas lietuvių modernistinės tapybos mokyklos kūrėją Justiną Vienožinskį (1886–1960), pats dėstęs institute (1951–1972), o vėliau profesoriavęs Vilniaus dailės akademijoje (1985–1993), Augustinas Savickas sugrąžino ir plėtojo lietuvių tapybai vertingiausias prieškario lietuvių modernistinės tapybos savybes bei kūrybiškai perdavė jas savo mokiniams.

Kūrybos kelią pradėjęs XX a. penktame dešimtmetyje, sovietinėje Lietuvoje, Augustinas Savickas buvo jau brandus žmogus, už savo pečių turėjęs prigimtinį dviejų kultūrų – lietuvių ir žydų – palikimą ir nemenką asmeninių išgyvenimų bagažą: vaikystę Skandinavijos šalyse ir nepriklausomoje Lietuvoje, keliones po Europą, Antrojo pasaulinio karo patirtį, artimųjų netektį. Šie patyrimai neišvengiamai paliko pėdsakų jo kūryboje.

XX a. Lietuvos dailės istorijoje A. Savickas siejamas su šešto–septinto dešimtmečio tapybos atsinaujinimo procesais. Tuomet nutapė paveikslų, kurie jam pelnė vieno labiausiai Sovietų Sąjungoje pripažinto teminio figūrinio paveikslo kūrėjo vardą. Tačiau sovietinio meno kontekste šios kompozicijos gerokai skyrėsi nuo oficialaus teminio paveikslo modelio – privalomoms epinėms temoms dailininkas gebėjo suteikti asmeninių išgyvenimų tikrumą, kas suponavo universalesnį skambesnį ir autentišką plastinę raišką.

Ankstyvųjų kūrinių dramatizmą ilgainiui pakeitė lyrinė nostalgija, psichologizmas, labiau apibendrinti vaizdai, spalvos dekoratyvumas, sąmoningai pasirinkta formos deformacija. Savitai interpretavęs krikščionybės, judaizmo, panteizmo ženklus ir simbolius, A. Savickas kūrė savo Pažadėtąją žemę, kurios spalvingoje dvimatėje (paveikslo) erdvėje kančia visada yra greta meilės, skausmas – šalia džiaugsmo, šviesa galynėjasi su tamsa, angelas su šėtonu.

Santykis su gamta yra vienas svarbiausių Augustino Savicko kūrybos atsparos taškų. Savitą jo gamtojautą suformavo intelektuali tėvų namų aplinka, įvairių kultūrų pažinimas, kelionės, asmeninės patirtys, išgyvenimai, erudicija ir įgimtas emocionalumas. Per ilgą kūrybos laiką santykis su gamta kito nuo betarpiško jos stebėjimo ir susižavėjimo iki filosofinių apmąstymų bei spontaniškos, nevaržomos fantazijos. Kontempliuojant aplinką tapytojo žvilgsniui gamta atsiskleidžia kaip prasminga būties konstanta su amžinosiomis vertybėmis ir jausmais: meile, švelnumu, tyla, liūdesiu, džiaugsmu.

Atsiribojant nuo žanrų apibrėžtumo, brandžiausiose A. Savicko kompozicijose, sukurtose nuo XX a. septinto dešimtmečio, kaip du lygiaverčiai personažai veikia žmogus ir gamta. Jų ryšys A. Savicko kūryboje turi tarsi du interpretacijos kodus: plastinį vaizdą ir struktūrinį pasakojimą. Dailininko paveiksluose tapomas žmogus nėra portretiškai atpažįstamas, tačiau santūri figūrų deformacija susijusi su ekspresyvia jo tapybos stilistika. Dailininko drobėse sąlygiškumas nėra savitikslė priemonė: keičiant figūrų ir aplinkos mastelius, proporcijas, erdvės santykius sukuriama kitokia daiktų ir reiškinių logika: asociatyvi, komplikuota, subjektyvi. Jo tapybos ypatumas glūdi specifinėje spalvų pajautoje, kuri pagrįsta neišsemiamomis variacijomis, ir spontaniškoje gestinėje dažo klojimo ant drobės manieroje.

Vėlyvajame kūrybos tarpsnyje, kuris apima XX a. dešimtąjį ir XXI a. pirmąjį dešimtmečius, nerami gyvenimo kelionė atvedė dailininką į Rojaus sodą. Plastinės raiškos laisvė, paremta profesine meistryste, byloja apie dailininko išgyvenamą estetinį katarsį.

Augustinas Savickas buvo ne tik talentingas dailininkas, bet ir gilus mąstytojas, įdomus rašytojas, įžvalgus dailėtyrininkas ir dailės kritikas. Jis – vienas tituluočiausių XX a. antrosios pusės lietuvių dailininkų, įtrauktas į įvairias Lietuvos ir užsienio meno enciklopedijas, žinynus, minimas meno istorijos leidiniuose, jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Rusijos, Vokietijos, Italijos ir kitų šalių muziejai, privatūs kolekcininkai.“

A. Savicko tapybos paroda „Amžinasis keleivis“ Pamėnkalnio galerijoje vyks iki rugsėjo 24 d. Parodos lankymas nemokamas.