„Silfidė“. Antrasis veiksmas. Džeimsas-Mindaugas Baužys. | Michailo Raškovskio nuotr.

Visus baleto gerbėjus „Vilniaus galerija“ kviečia skaityti knygą „Lietuvos baletas šiandien“, kurios ištraukomis sutiko pasidalinti ją išleidusi „Krantų redakcija“. Trečiajame įraše – Herman Lovenskiold „Silfidė“ (choreografas – Auguste Bournonville, baletmeisteris – Oleg Vinogradov, Elsos Mariannos von Rosen redakcija). Knygos medžiagą lydi teatro scenos akimirkas aktyviai fiksavusio Michailo Raškovskio fotografijos.

Garsaus danų choreografo Auguste’o Bournonville’o baleto „Silfidė“ premjera įvyko Kopenhagoje, Karališkajame teatre, 1836 metų lapkričio 28 dieną. Pagrindiniai šokėjai čia buvo Lucile Grahn ir pats Auguste’as Bournonville’is. Scenovaizdį sukūrė Christianas F. Christensenas, muziką pagal labai detalius choreografo nurodymus – Hermanas Severinas Løvenskioldas.

A. Bournonville’o spektaklį, kurį mato Lietuvos žiūrovai, rekonstravo Elsa Marianna von Rosen (premjera – 1960 m. vasario 2 d.) Skandinavijos baleto trupei Švedijoje, o vėliau – „Ballet Rambert“ trupei Londone. 1975 metais šis spektaklis buvo pastatytas Mažajame operos ir baleto teatre Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas).

„Silfidė“ – graudus ir pamokomas XIX a. žmogaus atsisveikinimas su svajone. Tai romantinis baletas-pantomima, šokiai jame neturi divertismentinio charakterio ir komponuojami tose vietose, kur logiškai galėtų išplaukti iš paties veiksmo. Kartu čia nemaža smulkių šokio epizodams prilygstančių pantomimos scenų iš puikiausių romantinio baleto pozų, „įšaldytų“ siluetų, tarsi besistengiančių atkurti XIX a. tapybos kūrinių stilistiką ir nuotaiką. Dramaturginiu požiūriu tai pats vientisiausias XIX a. baleto repertuaro spektaklis, kuriame siužetas plėtojamas nuosekliai, logiškai, be įprastų to meto šokio spektakliams naivių ir sąlygiškų siužetinių peripetijų, turinčių apjungti savarankiškus šokio epizodus.

„Silfidė“. Antrojo veiksmo finalas. Silfidė-Asta Bazevičiūtė, Džeimsas-Mindaugas Baužys | Michailo Raškovskio nuotr.

„Silfidė“. Pirmojo veiksmo scena. Efė-Audronė Sarokaitė, Džeimsas-Mindaugas Baužys | Michailo Raškovskio nuotr.

„Silfidė“. Antrasis veiksmas. Silfidė-Asta Bazevičiūtė | Michailo Raškovskio nuotr.

„Silfidė“. Antrojo veiksmo finalas. Silfidė-Asta Bazevičiūtė | Michailo Raškovskio nuotr.

Spektaklyje labai daug „paveiksliškų“ scenų, o realaus ir fantastiško pasaulio kontrastą ryškina gausybė techninių efektų: Silfidė išskrenda pro židinio kaminą, nuo Gurno ir svečių slepiasi po užuolaida ir stebuklingai dingsta; antrajame veiksme ji sklendžia oru, pakyla medžio kamienu iki lizdo, o spektaklio pabaigoje, jau mirusi, iškilmingai kyla į dausas. Visi šie efektai šiandieninės teatro technikos požiūriu atrodo naivūs ir primityvūs, elektros apšvietimas nesugeba jų iki galo užmaskuoti, tačiau akivaizdus tų triukų dirbtinumas prideda spektakliui savotiškos šilumos. Ankstesniuose spektakliuose tokių dalykų būta kur kas daugiau – į sceną atskrisdavo ne vien pagrindinė veikėja, bet ir jos draugės, o iki pat 1930 metų prie Silfidės kostiumo būdavo pritaisytas laikrodinis mechanizmas, vertęs nuolat plazdėti Silfidės sparnelius – tik prieš pat mirties sceną balerina tą mechanizmą pakeisdavo kitu, ir sparneliai, nustoję plazdėti, vienas po kito krisdavo žemėn.

Vilniuje „Silfidės“ premjera paskelbta 1985 metų balandžio 26 dieną, spektaklį pastatė tuometinio Kirovo teatro Leningrade choreografas Olegas Vinogradovas. Devintojo dešimtmečio pradžioje Vilniaus baleto trupė išgyveno ryškų kūrybinį pakilimą, scenoje sušvito Loretos Bartusevičiūtės, Nelės Beredinos, Petro Skirmanto žvaigždės, pagrindinius vaidmenis tebešoko Leokadija Aškelovičiūtė, Svetlana Masaniova, kūrybine energija tryško Jonas Katakinas. Šiems solistams „Silfidė“ leido suspindėti nauja kitokio artistizmo ir šokio stiliaus šviesa. Pagrįstai vienu įdomiausių vaidmenų devintojo dešimtmečio Lietuvos baleto scenoje vadinta Loretos Bartusevičiūtės Silfidė. Šviesiaplaukės, šiaurietiško grožio balerinos išvaizda itin tiko įgyvendinti Bournonville’o viziją: ryškūs judesių akcentai, pozų aplombas, techninė ištvermė buvo papildyta įsimenančios vaidybos štrichais, itin daug atspalvių turinčia veido išraiška. Jos Silfidė spinduliavo nežemišku džiaugsmu, iki pat galo nesitikėdama tokio skaudaus likimo. Žaisminga šypsena pirmosiose scenose su Džeimsu netrunka virsti nuoširdžios meilės atšvaitu; Džeimsui abejojant jos veidą aptemdo liūdesys, tačiau pakanka vieno jo mosto, ir nusiminimo kaip nebūta – jo vieton plūsta džiūgaujančių emocijų banga. Antrojo veiksmo epizoduose ji kaitaliojasi su koketiška žaisme; skraistės scenoje patikli jos šypsena stingsta – žemiškojo pasaulio, su kuriuo ji taip neapdairiai žaidė, klasta atskleidžia jos meilės beprasmybę. Itin įtaigiai balerina perteikė sukrečiantį atsisveikinimo scenos liūdesį: išplėtusi nebereginčias akis, ji apgraibomis ieško Džeimso; jį suradusi, kuriam laikui nurimsta, tačiau mirties šiurpuliai jau čia pat, ir ji skuba atiduoti Džeimsui sutuoktuvių žiedą, kuris buvo skirtas Efei ir kurio Džeimsui jau nebeprireiks.

„Silfidė“. Antrojo veiksmo scena. Medžė-Voldemaras Chlebinskas | Michailo Raškovskio nuotr.

Puikia šokio technika, raiškiomis pozomis, apgalvota vaidyba pasižymėjo ir Nelės Beredinos Silfidė. Kurį laiką šį vaidmenį šoko Svetlana Masaniova, buvo jį parengusi ir Jolanta Valeikaitė.

Živilė Baikštytė taip pat bandė įminti Silfidės personažo mįslę – itin grakščios šokėjos rankos, stabilios pozos, žavus pečių ir kaklo linijų kontrapostas priminė romantinių graviūrų siluetus, o šokio technika (aukšti, laisvi šuoliai, sukiniai) „pas de deux“ solo epizodus pavertė puikiomis inkrustacijomis. Bet dar vertingesni pasirodė jos vaidybos akcentai – ypač tragiškasis finalas. Artistės dėka paaiškėjo baleto kulminacijos prasmės: Silfidė ir Džeimsas visą laiką šoka kartu, tačiau nė akimirkai Silfidė neleidžia savęs paliesti. Todėl Medžės skraistė virsta apgaulingu tinklu, ir Džeimsas Silfidę – savo svajonę galų gale sugauna tiesiogine prasme. Įspūdingas atrodė Ž. Baikštytės-Silfidės bandymas vėl pakilti – nukritus sparnams, ji nesėkmingai stiebiasi ant pirštų, ir šių pastangų beviltiškumas labai įtaigus. Raiškus tų dviejų sferų spektaklio finale supriešinimas itin prasmingas. Keista šypsena, šviečianti Silfidės veide lemtingą atsisveikinimo akimirką, leidžia galvoti apie tikrą šio personažo nežemiškumą: nepaisant kasdieniškų Silfidės silpnybių, ji tarsi sugeba numanyti, kad ši tragedija – ne jos meilės nuotykio nesėkmė, o kur kas skaudesnis žmogaus praregėjimas.

„Silfidė“. Pirmasis veiksmas. Džeimsas-Mindaugas Baužys | Michailo Raškovskio nuotr.

Džeimso vaidmuo Bournonville’ui buvo itin reikšmingas – jis yra pagrindinis dramos herojus, nes jam lemta blaškytis tarp saugios kasdienybės su smulkiais jos džiaugsmais ir lakios svajonės, vedančios į laisvą nežinią. Juk didžiausia nesėkmė ištinka būtent jį – besivydamas svajonę, Džeimsas netenka net ir to, ką galėjo turėti realiame pasaulyje. 1994-aisiais, šokdamas kartu su Živile Baikštyte, Džeimsą kūrė Mindaugas Baužys. Šokėjas kiek laiko prieš debiutą šiuo vaidmeniu turėjo galimybę stažuotis Bournonville’o akademijoje Danijoje, ir jo šokyje pastebimi stilistiniai šios patirties pėdsakai.

1999 metais Silfidę šokant regėjome Astą Bazevičiūtę; atjaunėjo ir kiti personažai. Premjeriniuose pastatymuose puikiai Efę šokusias Gražiną Sakalauskaitę, vėliau – Audronę Sarokaitę pakeitė Ingrida Cvietkovaitė, Kristina Kanišauskaitė, Irina Tsymbal, Gurną vietoj Vytauto Kudžmos, Genadijaus Skorobogatovo šoka Raimundas Maskaliūnas. Labai ryškus spektaklyje Medžės vaidmuo – su ryškiu  talentu jį kūrė Valentina Tarasova ir Voldemaras Chlebinskas, iki šių dienų sugebėjęs išsaugoti stebinančią šio personažo artistinę įtaigą ir gyvybiškumą.