Vytautas Tomaševičius ir vicemere Edita Tamošiūnaite | Asmeninio archyvo nuotr.

Liepos viduryje Vilniaus miesto rotušėje tapytojui Vytautui Tomaševičiui buvo iškilmingai įteikta tradicinė Mero premija. Savitai interpretuojamais Vilniaus vaizdais Lietuvos sostinę tarptautinėje arenoje garsinantis menininkas tapo 25-uoju jos laureatu. Duodamas interviu apie nueitą kūrybinį kelią, tapytojas juokauja, kad šis niekada nežadėjo jokių premijų, nors neslepia: būti įvertintam visada malonu. Mero premijos laureatą kalbina žurnalistė Skaidrė Vainikauskaitė-Tomaševičienė.

– Mero premijos kontekste esi pristatomas kaip tikras vilnietis. Kas tau pačiam yra būti vilniečiu?

(Ilgai galvoja.)

– Na, sutik: tai nėra tas pats, kas būti kauniečiu.

– Žinoma. Tikriausiai reikėtų pradėti iš labai toli. Aš esu gimęs Vilniuje. Mano seneliai, proseneliai, proproseneliai, ir taip iki kažkelintos kartos iš tėvo pusės, yra gimę Vilniuje. Vilnius yra tas miestas, kuriame ne tik užaugau, bet ir formavausi kaip asmenybė.

Augau naujuose rajonuose, būtent Vilniaus pakraštyje esančiuose Lazdynuose. Mano vaikystės laikais iškart už namų prasidėdavo miškai, upės ir laukai. Tuo pat metu pakakdavo pusvalandžio, kad, sėdęs į autobusą, atsidurčiau Vilniaus senamiestyje. Tame senamiestyje pradėjau eiti ir į mokyklą. Pirmą pusdienį praleisdavau senamiestyje, o likusį pusdienį – Vilniaus pakraščiuose, su sava architektūra, savotiška bendruomene, susiformavusiais vietos ritualais, grupėmis ir pan.

Kai įstojau į J. Vienožinskio dailės mokyklą, miesto istorija pradėjau domėtis dar labiau. Per vasaros praktikas mus vesdavo į miestą paišyti. Taip išlandžiojau kiemus ir gatveles, kurių iš pradžių nė nežinojau esant. Bandydavai pamatyti įvairius Vilniaus pastatų derinius, suvokti, perprasti, kas yra tas Vilniaus ritmas – ne toks, kaip kitų didmiesčių, pavyzdžiui, Berlyno, o vienaaukštis, dviaukštis, triaukštis, besirangančių gatvelių ritmas.

Koks yra Vilnius, labai aiškiai pastebėjau, kai, dar mokydamasis Dailės akademijoje, pirmą kartą grįžau iš parodos Prahoje – miesto, kuriame kiekvienas kampas per šimtmečius aplipo skulptūrėlėmis, bareljefais, freskos gabalėliais, užrašais. Grįžus Vilniaus senamiestis atrodė tuščias – regėti tik forma, miestas tarsi apibendrintas, bet jame nėra smulkmenų: skulptūrų, keistenybių ir įdomybių, kurias galėtum atminimui susidėti į albumą.

Matyt, Vilnius šiuo savo asketiškumu ir žavus. Jis orientuotas ne į puošnią išorę, o į vidinį susikaupimą. Vilnius priverčia tave susikoncentruoti ir pasižiūrėti į savo vidų. O pasižiūrėjimas į save visada yra puiki terpė kūrybai, nes ji gimsta labiau iš tavo vidaus, negu kad iš aplinkos.

„Intercepcija. Rojaus sukūrimas II“, 70×90 cm, akrilas, grafitas, purškiami dažai ant drobės, 2019 | Asmeninio archyvo nuotr.

– Bet tavo paveiksluose dominuoja būtent naujasis Vilnius.

– Kai paskutinėse mokyklos klasėse ruošiausi stojamiesiems į Vilniaus dailės akademiją (VDA), kiekvieną dieną vaikščiodavau po senamiestį ir jį piešdavau. Pamenu, kažkurį trimestrą dėl to praleidau visą mėnesį pamokų.

Kai kada miestą nupiešti pavykdavo, o kai kada – ne. Ir nemokėdavau paaiškinti kodėl. Nesuprasdavau. Tik vėliau, kai susipažinau su Petru Repšiu ir jo kūryba, supratau, kad trūko asmeninio požiūrio. Nes tai yra svarbu. Juk geriau ar prasčiau nupiešti namą, gatvę gali bet kas. Kas kita – suvokti, kodėl tu tą namą ar gatvę paišai. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į P. Repšio darbus, matai, kaip jam svarbi istorija ir tos istorijos sąsaja su dabartimi. Man jo piešiniai balansuoja tarp archeologinio piešinio ir meno.

Arba grafiko Rimtauto Gibavičiaus sidabrinis ciklas, kuriame Vilnius – tarsi iš sapnų, nerealus, ištirpsta linijose.

Kalbant apie fotografus, dar besimokant VDA man labai pradėjo patikti Janas Bulhakas, o vėliau atradau Stanisław‘ą Filibert‘ą Fleury. Jų Vilnius – padūmavęs, truputį per rūką, su saulės blyksniais, daugiau kaip ne iš šio pasaulio.

Visi šitie menininkai turėjo požiūrį į tai, ką daro. Tai nebuvo tik tikslus Vilniaus vaizdo atkartojimas. Ir tada supratau, kad savito požiūrio turiu ieškoti ir aš. Paaiškėjo, kad man žymiai lengviau kalbėti apie tas vietas naujuose rajonuose, kuriose esu užaugęs. Dar – kad lengviau ir įdomiau kalbėti apie tai, kas vyksta dabar. Miegamųjų rajonų architektūra man yra kaip fonas, į kurį įterpęs vieną ar kitą detalę, galiu pradėti pasakojimą.

„Vilniaus savivaldybė sinčia grafiti meistrus į Tibetą dalyvauti tyliajame pasipriešinime“, akrilas, grafitas, purškiami dažai, 2019 | Asmeninio archyvo nuotr.

– Tavo pasakojimas labai pilkas – grafitu piešti pikseliniai peizažai. Nejaugi iš tikrųjų tie naujieji Vilniaus rajonai tokie pilki?

– Tai, kad juos piešiu grafitu ir nelabai ryškius, yra manasis padūmavimas, tos pačios iliuzijos, sapno, atsiminimų vaizdinys. Nenoriu piešti peizažo, kuris yra aiškus ir ryškus – taip nebeliktų užduoties man kaip menininkui. Ką galėčiau bepridurti po to, kai kažkada per Lazdynus su fotoaparatu praėjo Antanas Sutkus ir pridarė puikiausių nuotraukų? Nėra prasmės kartotis ir bėgioti iš paskos. Juk dailininkas vis viena piešia meninę realybę – tai, ką galvoja, o ne ką mato aplinkui.

Tie pilki daugiabučiai – tik išorinis apvalkalas. Man svarbiau, kas atsiranda pirmame paveikslo fone – ryškus ir spalvotas. Jau labai seniai kuriu kontrasto principu: mažas – didelis, spalvotas – nespalvotas, negyva linija – ekspresyvi linija. Man taip patinka ir laikau tai labai stipria išraiškos priemone.

– Daiktai, reiškiniai, simboliai, atsirandantys pilkų daugiabučių fone – kartais jie netikėti ir nebūdingi tipiškam vilnietiškam peizažui. Pavyzdžiui, prabangūs ferariai ar ryškiaspalvės papūgos. Kodėl jie tokie?  

– Ką aš dar labai mėgstu – tai paradoksą. Tas, kas yra netikėta, visada labai įdomu. Kai žiūrovas pamato kažką, ko nesitikėjo ir nemanė esant, tai verčia pradėti mąstyti, pažvelgti naujai, kartais supykti, susinervinti, kartais – apsidžiaugti. Paradoksas man yra priemonė, leidžianti daryti poveikį.

„Natiurmortas su dviem objektais“, 70×100, akrilas, grafitas, drobė, 2016 | Asmeninio archyvo nuotr.

„Vilniaus peizažas“, 120×120, aliejus, drobė, 2018 | Asmeninio archyvo nuotr.

– Vienas paveikiausių ir, ko gero, labiausiai vengiamų Tavo paveikslų vaizduoja lentelę su užrašu „Mirčių registracija“. Kaip sykis kalbamės šalia pačios iškabos, parke prie Santuokų rūmų. Simboliška – buvusių liuteronų kapinių vietoje.

– Tą paveikslą pavadinau „Vilniaus peizažas“. Ko gero, jis yra vienintelis mano peizažas, nutapytas iš natūros, kuriame nebuvo niekas pakeista. Paeskizavau atėjęs, paskui grįžau ir per kelis kartus nutapiau. Jame irgi rasime ir kontrasto, ir paradokso, ir provokacijos.

Šiame darbe susilieja viskas, kas ir sudaro tą tikrąjį Vilnių. Vieta pati iš savęs turi viską, ką anksčiau bandydavau dirbtinai sukurti: vaizduojama užrašo lentelė iš tolo primena bankomato iškabą, bet priėjęs arčiau, žaliame gražiame parke pamatai įsispraudus svetimkūnį, primenantį juodą kubą iš filmo „2001 metų odisėja“. Didžiulis juodas blynas žaliame, linksmame fone – turbūt primena ir kiekvieno mūsų gyvenimą, kai staiga lyg perkūnas iš giedro dangaus užklumpa sunkumai. Kiekvienas tikras vilnietis šioje vietoje apsilanko bent kartą gyvenime, kai ateina sutvarkyti dokumentų, mirus kam nors iš artimųjų. Mėgstu sakyti, kad, ko gero, čia yra buvę daugiau žmonių, negu kokiame nors J. Slovackio kieme senamiestyje.

Beje, labai gaila, kad dabar į daugelį tų kiemų, kuriuose jaunystėje paišydavau, nebegalima patekti – visur įstatytos spynos. Kita vertus, puikiai suprantu gyventojus. Galbūt jų vietoje taip elgčiausi ir aš. Tačiau kaifuoju vien nuo to, kad buvo laikas, kai galėjau nevaržomai vaikštinėti po tuos kiemus ir žinojau juos atmintinai. Iki šių dienų turiu išlikusių to laikotarpio piešinių ir keli jų man vis dar patinka.

– Pats esi netipiškas vilnietis ir tuo, kad tavo kūrybinis, asmeninis gyvenimas neturi vektoriaus į Senamiestį: negyveni Senamiestyje, neturi studijos Senamiestyje, netapai Senamiestyje ir, tiesą sakant, nė neketini to daryti. Na, nebent išskyrus projektą „Menas be stogo“, kai Tavo paveikslas atsirado visai priešais Katedros aikštę. Kodėl linksti prie naujesnių rajonų?

– Gamykliniuose rajonuose labai daug kūrybinės energijos. Senamiestis šiuo požiūriu yra miręs. Gražus pasižiūrėti, tačiau išpaišytas skersai ir išilgai. Aš nenoriu padaryti n-tojo Bernardinų gatvelės piešinio – kam to reikia? Noriu šnekėti apie dabartį. Tik štai paišydamas Senamiestį, sunkiai galėčiau ką nors įdomaus apie tą dabartį pasakyti – ji turistinė. Menininkui nereikia gyventi Senamiestyje – menininkui reikia gyventi ten, kur verda autentiškas miesto autochtonų gyvenimas.

Dabar kūrybinė energija slypi rajonuose aplinkui. Man patinka Naujoji Vilnia, kurioje šiuo metu kuriuosi. Būsimojoje mano studijoje girdėti geležinkelio dundesys, bažnyčios varpai, greta statomos koncertų salės triukšmas.

Beje, būtų įdomu panagrinėti statistiką, kiek naujuose rajonuose užaugo vyriausybinių ir nacionalinių premijų laureatų, šiaip be premijų, bet labai gerų menininkų. Kiti jau ne tik tuose naujuose rajonuose užaugo, bet ir paseno. Juolab tie naujieji rajonai nebe tokie ir nauji – dažnam jų jau per 50 metų.

„Ferrari krepšinio aikštelėje“, 160×250, akrilas, grafitas, aliejus, metalo dažai ant drobės, 2018 | Asmeninio archyvo nuotr.

– Daug apdovanojimų neturi, bet jie pakankamai saviti ir ryškūs. Koks tavo santykis į apdovanojimus ir į patį naujausią pripažinimo ženklą – Vilniaus mero premiją?

– Gali sakyti, kas ką nori, bet apdovanojimas visada yra malonu. Smagu, kai tavo kūryba patinka ne tik tau pačiam, bet ir kažkam iš šalies. Nors kurdamas niekada nemąstau, kam kūrinys dar patiks – pirmiausia jis turi patikti man pačiam.

Premija yra įvertinimas tų, kurie domėjosi, rinkosi, sprendė ir išrinko tave. Vadinasi, jiems tie darbai kažką sakė. Smagu, kad mano menas jiems kalba. Tai dar didesnis stimulas kurti toliau.

Gautą premiją panaudosiu naujai kultūrinei erdvei Naujojoje Vilnioje kurti. Planuoju, kad jau 2021 metais joje duris atvers ne tik mano tapybos studija, bet ir parodinė, koncertinė, gastronominė erdvė, skirta kokybiškam bendravimui.

Nors, tiesą sakant, kurčiau toliau ir be jokių premijų, ką dariau pastaruosius 20 metų. Žinant, kad pirmaisiais stojimo į VDA metais buvau pats blogiausias stojantysis, sugebėjęs iš 6 dalykų egzaminų gauti penkis dvejetus, mano kūrybinis kelias jokių premijų niekada ir nežadėjo.

Skirdama Mero premiją, Vilniaus miesto savivaldybės komisija atsižvelgė ne tik į V. Tomaševičiaus kaip tapytojo pasiekimus ir įvertinimus Lietuvoje, bet ir į pelnytą pripažinimą Tokijo bienalėje „ArtOlympia“.

2019 m. Japonijoje tarptautinė komisija vilniečio menininko kūrinį „Natiurmortas su dviem objektais“, kuriame vaizduojamas Vilniaus gamtos fragmentas, įtraukė į meistriškiausiai atliktų darbų TOP30. Lietuvio kūrinys dėl šio titulo varžėsi su daugiau kaip 5000 kūrinių, kuriuos Tokijo bienalei pateikė beveik 1800 autorių iš viso pasaulio. V. Tomaševičius tapo pirmuoju Lietuvos istorijoje menininku, sėkmingai įveikusiu šį sudėtingą atrankos etapą.

Vilniaus mero premijos teikiamos nuo 2005 m. Per penkiolika šių premijų teikimo metų jas yra gavę jau 25 kūrėjai, tokie kaip Eglė Ridikaitė, Algimantas Baltakis, Aidas Marčėnas, Justinas Marcinkevičius, Marius Burokas, Ona Narbutaitė ir kiti.